Teatro jubiliejui skirtą festivalį pradėjo pirmojo sezono spektaklis „Vasarvidžio nakties sapnas“, o užbaigė naujausia premjera „Žuvėdra“, teigiama teatro pranešime.
„Nors Bernard-Marie Kolteso „Roberto Zucco“ dar buvo statomas po Akademinio dramos teatro stogu, tačiau jį jau kūrėme iš dalies kaip nepriklausomą projektą ir tai tapo OKT teatro pradžia. Martynas Budraitis tapo spektaklio prodiuseriu. Scenografiją kūrė šviesaus atminimo Jūratė Paulėkaitė. Muziką kūrė kompozitorius Gintaras Sodeika. Susibūrė žmonės, netrukus įkūrę OKT teatrą“, – teatro steigimą prisimena O. Koršunovas.
Visą gyvavimo laiką teatras sugebėjo išlikti intensyviai kuriančiu repertuariniu teatru. Per 15 metų pristatytos 32 premjeros. Vien Lietuvoje parodyta daugiau nei tūkstantis spektaklių, kuriuose apsilankė jau daugiau nei pusė milijono žiūrovų. OKT spektaklių kūrėjai apdovanoti 20-čia „Auksinių scenos kryžių“ apdovanojimų.
Visus 15 metų sugebėjome būti repertuariniu teatru. Niekada negyvenome nuo projekto iki projekto
„Nevalstybiniam teatrui, gimusiam spontaniškai bei sąlygotam laiko pokyčių ir didelių socialinių pasikeitimų, penkiolika metų yra labai daug. Teatrui, kuris nebuvo dirbtinai nuleistas iš viršaus ir niekuomet nepretendavo tapti valstybine institucija, prisiimančia teatro vaidmenį. Juolab, jog būdami nepriklausomi ir nedotuojami, visus 15 metų sugebėjome būti repertuariniu teatru. Niekada negyvenome nuo projekto iki projekto“, – teigia O. Koršunovas.
Svarbiausia – aktoriai
OKT teatro vardas paprastai siejamas su režisieriumi. Visgi, pasak paties O. Koršunovo, šiame teatre svarbiausias yra aktorius.
„OKT teatras pagimdė daug aktorių. Arba, kitaip tariant, daug aktorių gimdė OKT teatro fenomeną. Kiek tai bebūtų konceptualus ir režisūrinis teatras, vis dėlto jo pagrindas yra aktorius. Tai ypač juntama paskutinėje trilogijoje: „Hamletas“, „Dugne“, „Žuvėdra“. Čia iš tiesų matoma dėl tam tikros metodikos atsiradusi visiškai kitokia aktoriaus organika. Tai jau yra savotiška mokykla. Su šiais aktoriais susikalbame visiškai kitaip“, – per 15 metų susiformavusį naują aktoriaus tipą apibūdina teatro meno vadovas.
Toks režisieriaus požiūris buvo naujas ir patiems aktoriams.
„Ugnies veide“, pradžioje sėdėdami ant sofos, pirmą kartą atsidūrėme veidu į publiką. Jutau, jog plaukai tiesiog stojosi piestu iš baimės. Juk buvome įpratę ramiai kauptis spektakliui kažkur giliai užkulisiuose. Sėdint ant sofos jaudulys būdavo nežmoniškas, o pasislėpti nebuvo kur. Dabar man jau nesunku pasitikti besirenkančius žiūrovus, tačiau tam reikėjo nemažai metų. Tai yra tarsi tramplinas į spektaklį. Tuo metu matau, kas pas mus ateina ir kam mes atsiveriame“, – pasakoja Rasa Samuolytė, OKT teatre esanti visus 15 metų, nuo pat įkūrimo išvakarėse pastatyto „Roberto Zucco“ bei pirmojo spektaklio „Shopping and Fucking“.
„Tikra laimė, jog Oskaras atvažiavo į Klaipėdą ir ėmėsi statyti Mariuso von Mayenburgo „Šaltą vaiką“. Tai buvo lūžio taškas mano gyvenime. Repetuodami susidūrėme su visai kitu braižu, kita stilistika, kitokiais darbo metodais. Kiekviena akimirka buvo skirta kūrybai. Taisyklė, jog aktorius yra tik įrankis, išsitrynė ir tapo niekinė. Oskarui neįdomūs nekuriantys aktoriai“, – džiaugiasi aktorė Nelė Savičenko, sukūrusi ryškius vaidmenis pastarojoje režisieriaus trilogijoje.
„Pamenu, tiek dramaturgas Markas Ravenhillas, tiek režisierius Thomas Ostermejeris atvykę žiūrėjo mūsų „Vasarvidžio nakties sapną“. Po spektaklio abu klausė, kas tai per aktoriai? Jie buvo nustebę, jog žmonės gali taip pasiaukojančiai dirbti scenoje. Beje, to spektaklio metu įvyko incidentas – vienas aktorių susižeidė koją, tačiau vaidino toliau, nors lentos ir grindys, švelniai tariant, buvo kruvinos“, – savotiškos OKT teatro aktorinės mokyklos pradžią prisimena O. Koršunovas.
Intensyvios gastrolės užsienyje padėjo išlikti
OKT teatro sėkmei didelę įtaką padarė ir nuolatinės gastrolės užsienyje, intensyvumo nenusileidžiančios Lietuvoje rodomiems spektakliams. Per visą veiklos laiką teatras turėjo daugiau nei 200 gastrolių užsienyje. Aplankyta per 100 skirtingų tarptautinių festivalių, dalis jų – net po keletą kartų. Užsienyje parodyta daugiau nei 800 spektaklių – beveik tiek pat, kiek Lietuvoje.
Per 15 veiklos metų OKT teatro spektaklius koprodiusavo garsūs Europos bei viso pasaulio festivaliai ir teatrai, tokie kaip Frankfurto prie Oderio teatras „Kleist“(Vokietija), festivalis „Zuercher Theaterspektakel“ (Šveicarija), festivalis „Theater der Welt“ (Vokietija), Berlyno „Hebbel“ teatras (Vokietija), New Heaveno festivalis „Arts&Ideas“ (JAV), festivalis „Les Boreales“ (Prancūzija), Miuncheno bienalė (Vokietija), Gyulos Shakespeare`o festivalis (Vengrija), Gdansko Shakespeare`o festivalis (Lenkija). Pagrindinis Europos teatro festivalis Avinjone (Prancūzijoje) koprodiusavo net keletą OKT teatro spektaklių.
Intensyvios gastrolės ir užsimezgę ryšiai užsienyje tapo OKT teatro savasties esme, kurią vainikavo gautas Naujosios teatro realybės prizas, skirtas už indėlį į Europos teatro raidą.
„Jeigu būtume likę vien tik lokalūs, nebūtume tokie, kokie esame šiandien. Užsienio gastrolės iš dalies formavo ir repertuarą“, – teigia O. Koršunovas, turėdamas omenyje gastrolių metu užsimezgusias pažintis su šiuolaikiniais dramaturgais bei spektaklius, gimusius bendradarbiaujant su garsiais festivaliais.
Užsienio gastrolės ne visuomet kelia džiugius prisiminimus. Aktoriams ir režisieriui iki šiol skaudu prisiminti nelemtą Avinjono festivalį, kurį turėjo atidaryti „Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džuljetos istorija“. Festivalis, laikomas Kanų kino festivalio atitikmeniu teatre, kurio pagrindinėje scenoje OKT teatras pristatė šešis spektaklius, tą kartą buvo atšauktas dėl darbuotojų streiko.
„Niekada neužmiršiu Rasos ašarų, kurias pamačiau, kai sužinojome, jog festivalis neįvyks. Tuo metu spektaklis buvo pasiekęs patį piką. Tris kartus suvaidinome tuščiai 1000 vietų salei, tikėdamiesi, jog festivalis visgi įvyks“, – festivalį vis prisimena O. Koršunovas.
„Sunku buvo patikėti, jog spektaklis gali neįvykti“, – prisimena R. Samuolytė.
Po spektaklių vyko susitikimai su žiūrovais
OKT 15 metų festivalio metu teatras neužmiršo ir žiūrovų, visą laiką buvusių itin svarbia detale formuojant OKT veidą. Po spektaklių publika aktyviai dalyvavo susitikimuose su aktoriais bei režisieriumi, vedamuose žinomų šalies kultūros veikėjų.
„OKT spektakliai nebuvo tik eksperimentai ir laboratorijos – jie visuomet turėjo adresatą. Mes visuomet buvome jautrūs žiūrovui. Publika įnešė didelį įnašą kuriant mūsų teatrą. Po spektaklio visuomet laukdavome žiūrovų reakcijos. Stebėdavome, kaip jie reaguoja, ir spektaklio aptarime keldavome klausimą, kodėl šį kartą reagavo būtent taip“, – publikos svarbą akcentuoja O. Koršunovas.
Pasak aktoriaus Vaidoto Martinaičio, yra žiūrovų, kurie iš principo nemėgsta OKT teatro: „Įdomu tai, jog atėjus naujai premjerai, tokie žiūrovai dar kartą eina tam, kad pasitikrintų. Kiekviena premjera juos masina vėl eiti. Tokia publika labai stipriai prisidėjo prie OKT teatro išgarsinimo, nors visą laiką atkakliai jį neigė. Visgi, neigti galima tik reiškinį, kuris iš tiesų yra. Šis teatras yra reiškinys, kurį citavo netgi pats Vytautas Landsbergis: „Viens du trys – nieko neįvyko“.
„Pamenu, į „Hamleto“premjerą rinkosi labai įvairi publika: ir jaunimas, ir kostiumuoti verslininkai, ir politikai, ir vienuoliai. Patys įvairiausi žmonės. Vienintelis kriterijus buvo demokratiška OKT teatro dvasia“, – publikos įvairove džiaugiasi O. Koršunovas.
Sėkmę lėmė nuolatinis ieškojimas
„Mus nuolatos lydėjo išgyvenimo klausimas. Nors negauname nuolatinės valstybės dotacijos, tačiau dėl to mūsų apsukos nėra mažesnės. Taip ir neturėjome savo teatro – visada sales nuomodavome. Gavome šią nedidelę salę, tad turime savo laboratorinį teatrą, kuriame rodome „Dugne“, „Žuvėdrą“, „Paskutinę Krepo juostą“ bei kitus eksperimentuojant gimusius spektaklius. Niekada nebuvome garantuoti dėl rytdienos. Norėdami išgyventi, turėjome nuolatos kurti. Tad tie 15 metų buvo kovos, laimėtos aktorių talentu ir pasiaukojimu, laikas“, – pasakoja O. Koršunovas.
Mus nuolatos lydėjo išgyvenimo klausimas. Nors negauname nuolatinės valstybės dotacijos, tačiau dėl to mūsų apsukos nėra mažesnės
„Galima atpažinti tam tikrą OKT teatro braižą, tačiau yra tiek skirtingų jo krypčių. Po „Įstabiosios ir graudžiosios Romeo ir Džuljetos istorijos“ visiems kilo klausimas, kas gali būti toliau? OKT įdomus tuo, jog visada leisdavosi į tam tikrą nežinomybę. Po „Įstabiosios ir graudžiosios Romeo ir Džuljetos istorijos“ išdrįsti atsisėsti prieš veidrodį „Hamlete“ ir paklausti savęs: kas tu esi, o tada leistis į visišką laboratoriją „Dugne“ ar „Žuvėdroje“, kur lieka tik aktorius ir mintis. Dabar, praėjus 15 metų, visiems vėl įdomu, kas bus toliau? Manau, bus dar kitas etapas. Toks nuolatinis keitimasis yra šio teatro gyvybės šaltinis. Tai nėra lengvas, tačiau įdomus gyvenimas“, – naują etapą teatro kūrybinėje veikloje nujaučia užsienio reikalų vadybininkė Audra Žukaitytė, kartu su OKT esanti jau 14 metų.
„Hamleto“ repeticijų metų prasidėjęs laboratorinis periodas irgi yra vienas teatro ieškojimų vaisių. Pasak režisieriaus, tai teatro brandos momentas.
„Judėjimas laboratorinių ieškojimų link yra brandos momentas. Teatras, kaip ir žmogus, turi savo gyvenimo etapus. Atėjo laikas patiems atsigręžti į save ir suvokti, kas mes tokie esame ir kuo užsiimame“, – teigia O. Koršunovas.
Nemaža dalimi prie OKT sėkmės prisidėjo ir kitoks požiūris į teatrą kaip organizacinį vienetą, atsisakant įprastai teatrams būdingų principų.
„Šiame teatre nėra kabinetų sistemos ar daugybės etatų – visa tai daro keli žmonės, dirbantys labai didelėmis darbo apimtimis. Organizacine prasme mūsų teatras visuomet išsiskyrė. Visi dirba neįtikėtinai tiksliai, todėl kartais padaromi, atrodo, net neįmanomi dalykai. Jau tai, jog teatras išsilaiko, irgi yra administracijos nuopelnas. Dėl to mes galime švęsti 15-tą sezoną“, – režisierius neužmiršta ir administracijos darbuotojų.
