Kryžiai neįvertino genijaus?
Kovo 29-ąją Valstybiniame Šiaulių dramos teatre vykusiai ceremonijai Oskaras Koršunovas sako neturėjęs daug išankstinių reikalavimų, tik vylėsi, kad svarbiausiame šalies teatro renginyje nebus pamiršti tie, kurie, režisieriaus nuomone, pagerbimo nusipelnė bene labiausiai. Vienas iš jų – praėjusiais metais netikėtai miręs, teatro genijumi tituluojamas Eimuntas Nekrošius.
Tiesa, „Auksinių scenos kryžių“ komisija anapilin išėjusį režisierių už spektaklį „Kalės vaikai“ nominavo geriausio režisieriaus kategorijoje, tačiau O.Koršunovas tikėjęsis didesnio įvertinimo. Pagerbti brangų draugą, kolegą buvo viena iš pagrindinių O.Koršunovo dalyvavimo ceremonijoje priežasčių.
„Už spektaklį „Kalės vaikai“ arba reikėjo nenominuoti Nekrošiaus, arba duoti jam išskirtinį, specialų prizą už gyvenimo nuopelnus – platininį kryžių. Jei jau buvo nominuojamas tarp režisierių, tą prizą reikėjo įteikti jam, o jį įteikus atiduoti deramą pagarbą teatro pasaulio grandui. Juolab kad spektaklis ypač geras ir aktualus būtent dėl savo distancijos nuo šių dienų rutinos bei teatrinių madų meinstrymo. Jis išsiskiria iš pastarųjų Nekrošiaus spektaklių.
E.Nekrošius su šiuo spektakliu tam tikra prasme vėl grįžo į savo jaunystę, prie savo jaunystės draugų, prie bendražygio Sauliaus Šaltenio, ir pastatė spektaklį su daugybe nuorodų į savo likimą – netrukus po šio spektaklio premjeros ištikusią mirtį. Dabar jau niekaip kitaip negali žiūrėti į scenoje gulintį mirusį Donelaitį, tik kaip į režisieriaus savo paties autorefleksiją. Ir čia aš matau žymiai daugiau paralelių nei jo Varšuvoje pastatytame garsiajame spektaklyje „Vėlinės“.
„Kalės vaikai“ tam tikra prasme lyg ir paprastesnis lyginant su kitais jo darbais, tačiau kartu ir labai atviras bei nuoširdus. Jame Nekrošius tikrai darė tai, ką norėjo, negalvodamas apie pasaulinių festivalių kontekstus. Spektaklyje ypač įdomų vaidmenį sukūrė aktorius Darius Meškauskas. Tai visiškai kito tipo aktorius negu paprastai Nekrošiaus pasirenkami. Tai davė tokią ypatingą simbiozę ir tai man priminė ankstyvus Nekrošiaus spektaklius, tokius kaip „Dėdė Vania“ ir kiti, kurie visų pirma buvo stiprūs aktorine prasme“, – kalbėdamas su 15min mano režisierius.
Pati ceremonija, anot Oskaro Koršunovo, taip pat nepriminė prestižinio renginio. Televizijos kameros jo metu negalėjo būti atsuktos į žiūrovų salę, nes, kaip teigė režisierius, ji buvo pustuštė.
„Jeigu aš būčiau žinojęs, kur pateksiu Šiauliuose, būčiau važiavęs ne su juodu kostiumu, o su oranžiniu, violetine spalva dažytais nagais ir pasidaręs skiauterę.
Jeigu aš būčiau žinojęs, kur pateksiu Šiauliuose, būčiau važiavęs ne su juodu kostiumu, o su oranžiniu, violetine spalva dažytais nagais ir pasidaręs skiauterę
Taip, gana šmaikštus Nastaravičiaus (dramaturgas Mindaugas Nastaravičius – aut.past) renginiui rašytas scenarijus, geros alternatyvios grupės, spalvingu kostiumu vilkintis vedėjas... Bet visgi, viskas buvo provincialu ir neskoninga. Ypač per TV transliaciją. Į pačią salę tiesiog nebuvo galima atsukti kamerų, nes ji buvo pustuštė.
Visgi, teatro šventei reikalinga tam tikra pompastika. Teatras gimė ant koturnų ir toks jis visada bus, net jeigu šiuolaikiniame teatre koturnomis taps vaizdo kameros, tiesioginė transliacija ir ekranai. Man visiškai nesuprantama Remigijaus Vilkaičio kalba, kurios pradžioje jis pasiguodė, jog jo buvo paprašyta ką nors pasakyti apie Nekrošių, o po to jis tiesiog labai blogai paskaitė ištrauką iš „Jobo knygos“.
Šiaip „Jobo knyga“ yra apie tai, kad žmogus prieš Dievą ir dieviškąją pasaulio istoriją yra tik dulkė. Man buvo visiškai neaišku, ką čia Vilkaitis norėjo pasakyti – ar čia jis pats ir mes visi esame tik dulkės prieš Nekrošių? Ar pats Nekrošius yra tokia pat dulkė kaip ir mes visi kryžių teikimo istorijos perspektyvoje? Jam beskaitant Jobą buvo aišku tik viena – Nekrošius kryžiaus negaus. Ir kai kryžių gavo mano geras draugas ir kolega Elmaras Senkovas, man tiesiog palengvėjo. Aš labai daug metų rungiausi su Nekrošiumi Kristoforų ir Kryžių apdovanojimuose. Ir, žinoma, visą laiką norėjau laimėti. Bet tik ne šiais metais.“
Režisierius, paklaustas, kaip galėjo įvykti, jog „Rusiškas romanas“, gavęs daugiausia nominacijų, galiausiai liko visiškai neįvertintas, pabrėžė, kad komisija jau ne vienerius metus priima jam nesuprantamus sprendimus, tačiau sakė apmaudo nejaučiantis, nes be „Auksinių kryžių“ liko ir kiti jam labai svarbūs darbai.
„Be jokios abejonės, didžiausi, giliausi ir sudėtingiausi teatro minties filosofijos kalbos prasme buvo trys spektakliai – tai „Kalės vaikai“, „Getas“ ir „Rusiškas romanas“. Pastarasis ypač išsiskyrė aktoriniais darbais. Tai yra fundamentalus Nelės Savičenko darbas. Apskritai, šį spektaklį galima vadinti moterišku. Pati tema, einanti per Sofiją, Aną Kareniną ir kitus moteriškus šio spektaklio personažus – tai moters, laiko ir istoriškumo katastrofinis susidūrimas XIX amžiuje, besitęsiantis iki šiol. Tai yra vienas aktualiausių dalykų ir dabartyje.
Žinoma, N.Savičenko vaidmuo tikrai buvo vertas kryžiaus. Daugelis kitų aktorių buvo verti bent jau nominacijos: Inga Jankauskaitė už antraeilį ar net pagrindinį Anos Kareninos vaidmenį, Valentina Lukjanenka už fantastišką Babuškos vaidmenį, Vytautas Anužis už Čertkovą, Anžela Bizunovič už Aksinją.
Na, ir žinoma Valentinas Novopolskis. Rusų dramos teatre įvyko tikras proveržis. Galbūt pirmą kartą išryškėjo tai, jog teatre yra labai stipri trupė. Į teatrą grįžo žiūrovas – bilietų gauti neįmanoma. Į rusų teatrą grįžo lietuvių žiūrovai. Aš žinau, kaip tai svarbu Rusų dramos teatro aktoriams. Jei bent vienas jų būtų apdovanotas kryžiumi, taip būtų pažymėti visų spektaklio aktorių darbai. Tai neatleistinas komisijos akibrokštas.
Man pačiam dėl savęs, kaip jau minėjau, visai neapmaudu. Kaip ir daugelis profesionalų, aš jau nebetikiu kryžių komisijos objektyvumu, tačiau mano patirtis – ypač skaudi.
Aš jau nebetikiu kryžių komisijos objektyvumu, tačiau mano patirtis – ypač skaudi
Nors esu gavęs bene daugiausia „Auksinių scenos kryžių“, niekada negaudavau už savo geriausius spektaklius. Juk kryžiaus apdovanojimas gali būti ne tik įvertinimas, bet ir sumenkinimas.
Mano mylimiausias ir iki šiol jau dvidešimt metų lankomiausias, visą pasaulį apvažiavęs „Meistras ir Margarita“ net nebuvo nominuotas. Bet skaudžiausia patirtis buvo su „Hamletu“. Tai buvo darbas, į kurį aš įdėjau visą save. Darbas, prie kurio ilgiausiai dirbau.
Pastatyti „Hamletą“ kiekvienam režisieriui yra aukščiausias pilotažas ir faktiškai mirties kilpa. O aš jį pastačiau, ir tai buvo spektaklis, atnešęs man pasaulinę šlovę. Ir nors Lietuvoje jis buvo gausiai lankomas žiūrovų, apie jį gerus atsiliepimus rašė kritikai, nei aš, nei Meškauskas negavome kryžių – gavo tik Vaidotas Martinaitis už antraplanį vaidmenį.
Beje, spektakliui, kuriame gera režisūra, muzika, scenografija, daug gerų vaidmenų, duoti kryžių tik už antraeilį vaidmenį, irgi yra subtilus pažeminimas. Sakoma, kad savoje Tėvynėje pranašu nebūsi. Nežinau iš kur kilęs šis posakis, tikrai ne iš Švento Rašto. Šventas Raštas kalba apie tai, kad savo Tėvynėje pranašai užmėtomi akmenimis arba nukryžiuojami. Nors aš ne pranašas, tik menininkas, bet jau ne kartą esu „nukryžiuotas“, o pastaruoju metu vos spėju lankstytis nuo pro ausis švilpiančių akmenų.
Nors aš ne pranašas, tik menininkas, bet jau ne kartą esu „nukryžiuotas“, o pastaruoju metu vos spėju lankstytis nuo pro ausis švilpiančių akmenų
Neduoti Dariui Meškauskui kryžiaus už „Hamletą“ ir duoti už „Mamą Drąsą“, žvelgiant iš istorinės perspektyvos, yra jo kaip aktoriaus sumenkinimas. Man irgi yra įstrigę kryžiai gerklėje už ne pačius geriausius mano spektaklius. Tarkime, Klaipėdos dramos teatre pastatytas „Šaltas vaikas“ gavo net keturis kryžius, bet geriausias mano šiuolaikinės dramaturgijos pastatymas „Ugnies veidas“, atnešęs prestižinę pasaulyje Naujosios teatro realybės premiją, Lietuvoje nebuvo net nominuotas.
Beje, Darių Meškauską nominuojant už „Mamos Drąsos“ vaidmenį, jis nebuvo nominuotas už „Kalės vaikus“, o tai jau yra visiškas nonsensas. Juk jeigu yra keli stiprūs vaidmenys, jie visuomet įvardijami nominacijoje. Tokiu būdu tarsi buvo pabrėžta, kad D.Meškausko vaidmuo „Kalės vaikuose“ yra niekinis. Aš žinau, jog D.Meškauskas įdėjo labai daug jėgų į varpininko Karvelio vaidmenį „Kalės vaikuose“ ir pusiau juokais žiūrėjo į „Mamą Drąsą“. Jeigu jį nominavo, turėjo pažymėti abu vaidmenis. Tai eilinis šios komisijos akibrokštas, kurių ji šiemet pabėrė tikrai gausiai“, – įsitikinęs režisierius.
Komisijoje ir teatre būtini pokyčiai
„Ką daryti? Žinoma, reikia daryti esmines reformas. Patikėkite manimi, mes, profesionalai, pasikalbame, kad kryžiai jau seniai yra save diskreditavę. Labai dažnai nominantai net neateina į kryžių dalybas. Visų pirma, reikia reformuoti pačią komisiją. Už teatro kryžius turi būti atsakingi teatro kritikai, už operą – operos, už šokį – šokio.
Mišri komisija, atiduodanti balsus už viską, tiesiog negali būti kompetentinga. Bet to, pati komisija tiesiog negali pamatyti ir objektyviai įvertinti tokio skaičiaus spektaklių. Reikia tik kelių, gal netgi tik vieno žmogaus, kuris žiūri visus spektaklius, ir jeigu atsiranda kas nors unikalaus, bet nepastebėto, jis gali atkreipti į tai dėmesį. O šiaip per metus susidaro gana aiški bendra nuomonė: kritikų, žiūrovų atsiliepimai socialiniuose tinkluose.
Todėl geriausia daryti taip, kaip daro latviai arba kaip skirstomos „Auksinės kaukės“ Rusijoje, kuomet geriausi metų spektakliai pristatomi organizuojamame festivalyje – čia juos žiūri tikrai profesionali komisija.
Juk tikri profesionalai tikrai neturi laiko apvažiuoti ir pamatyti visus spektaklius. Tokiu atveju galėtų dalyvauti ir publika – būtų publikos prizas. O pačios komisijos nereikėtų sudarinėti kasmet iš naujo. Būtent ta komisijos kaita neleidžia vertintojams būti nuosekliems, objektyviems, kompetentingiems. Kaip geras pavyzdys galėtų būti šių metų šviesų dailininko nominacija, kurioje buvo apdovanotas Vilius Vilutis, o ne Eugenijus Sabaliauskas.
Vilutis – tikrai geras ir talentingas apšvietėjas, bet jis yra E.Sabaliausko mokinys. Mes neturime jokios apšvietimo mokyklos – ji formavosi spontaniškai ir čia Sabaliauskas suvaidino labai svarbų vaidmenį. Jis buvo n kartų nominuotas, bet niekada neapdovanotas.
Šį kartą „Auksinių scenos kryžių“ komisija ir vėl jį apėjo. Kitas dalykas – nors ir graži idėja, jog kryžių šventė keliauja po visą Lietuvą, tačiau realiai tai visiškai nepasiteisino. Į provinciją tiesiog niekas neatvažiuoja. Už tokias sumas, kurios skiriamos šventei, teatrai tiesiog nepajėgūs nieko įspūdingo padaryti, ir dažnai tokios šventės tampa, pripažinkime, provincialaus skonio provincialių ambicijų padariniu.
Per visą Kristoforų ir Kryžių istoriją buvo gal tik keletą kartų padoriai surengtas renginys. Vienas jų vyko Operos ir baleto teatre. Tada tarpusavyje rungėsi mano „Roberto Zucco“ ir Nekrošiaus „Makbetas“. Operos teatras buvo pilnutėlis. Ir pats renginys buvo geras. Turėtų būti atrinkta viena profesionalų komandą, kuri už normalius pinigus surengtų gražią šventę, į kurią patekti visiems būtų toks prestižas, koks yra patekti į „Sidabrines gerves“.
Profesionali komisija galėtų paaiškinti savo pasirinkimo koncepciją. Pavyzdžiui, šiemet galima spręsti, jog prioritetu buvo laikomos novatoriškumas ir šiuolaikinis teatras. Ir tai yra gerai, aš tikrai džiaugiuosi už tuos jaunus žmones, kurie gavo apdovanojimus. Bet tokiu atveju ir nominacijos turėjo būti kitokios. Tada iš viso nereikėjo nominuoti „Rusiško romano“ – buvo galima nominuoti mano „Pasikėsinimus į jos gyvenimą“ pagal Martiną Crimpą, tai yra tikrai šiuolaikinis ir novatoriškas spektaklis, pažymėtas ir metinėje kritikų apklausoje, tradiciškai vykstančioje prieš Kalėdas. Tada spektaklis galėjo rungtis ir su „Mama Drąsa“.
Tada spektaklis galėjo rungtis su „Mama drąsa“ ir Jo Stromgeno „Durimis“. Pagal visas dabartines tendencijas visiškai logiška, jog dramos teatro kategorijoje daugiausia kryžių surinko šokio spektaklis „Durys“, nes mes neva gyvename post teatro laikais. Man, žinoma, čia peršasi analogija su post tapyba. 1998 m. įvyko labai svarbi Lietuvoje lūžinė paroda, kuri vadinosi „Po tapybos“, organizuota Lolitos Jablonskienės ir Audriaus Novicko. Menininkai, kurie iš esmės buvo tapytojai, išėjo už tapybos ribų. Vėliau jie tapo garsiais menininkais: Aidas Bareikis, Žilvinas Kempinas, Evaldas Jansas, Gintaras Makarevičius, Eglė Rakauskaitė, Darius Žiūra ir kiti. Vietoje tapybos pasirodė instaliacijos, dokumentiniai filmai, videomenas ir performansai.
ŠMC jau ir anksčiau buvo pradėjusi judėti ryškia nauja kryptimi – tapybos darbai ant jų sienų išnyko. Bet ilgainiui išnyko ir lankytojai. Kai kurie menininkai, kaip Paulius ir Svajonė Stanikai, susipykę su minėta instancija, emigravo iš Lietuvos. Bareikis, Jansas, Makarevičius ir daugelis kitų to meto revoliucionierių, teigusių, jog tapyba mirė, dabar vėl tapo. O ŠMC bando grįžti prie įvairovės. Lygiai tokia pati, tik pavėluota, tendencija dabar mūsų teatre: viską paversti šokio aikštelėmis, Jaunimo teatrą atiduoti šokiui ir taip toliau, o teatrą paversti tiktai socialiai angažuotu reiškiniu. Taip, šokio salių reikia, bet chunveibiniškas požiūris į tai jau tapo nebepakenčiamas ir tiesiog kenksmingas, kaip ir bet kokie kiti perlenkimai.
Ir dar vienas dalykas visame šiame reikale – tai koks tai konceptualus sprendimas ir metodinis darbas su mūsų lietuviškos kaimynystės tradicijomis. Čia aš apie degantį kaimyno namą. Pačioje komisijoje dažniausiai būna daug vieniems ar kitiems teatrams simpatizuojančių žmonių. Komisijoje tie dalykai sprendžiami taip: jei komisijos narys dirba viename ar kitame teatre, jis tiesiog negali balsuoti už savo teatrą. Tokiu būdu jo balsai dingsta. Pavyzdžiui, tai, kad „Rusiškas romanas“ šiemet negavo nė vieno apdovanojimo, galėjo lemti ir tas faktas, kad Ingrida Ragelskienė, būdama komisijos pirmininke ir dirbdama Rusų dramos teatre, negalėjo balsuoti, o ji, kaip komisijos pirmininkė, turėjo du balsus, kurie buvo prarasti. Beje, būtinai komisijos pirmininkai, turėdami daugiau balsų, dažniausiai ir nusveria svarstykles į vieną ar kitą pusę.
Taip pat ne paslaptis skolų atidavinėjimo sindromas, kai nauja komisija bando ištaisyta praeitų komisijų klaidas ir duoda apdovanojimą ne už tų metų vaidmenį, o už neduotus praeitų metų apdovanojimus. Taip pat gali būti tiesiog revanšizmas – šiais metais leidau sau pakritikuoti nejudinamą kastą, teatro kritikus.
Šiais metais leidau sau pakritikuoti nejudinamą kastą, teatro kritikus
O ir kitos, rodos, smulkmenos, bet iš tiesų tai svarbūs dalykai. Yra labai daug subjektyvių dalykų, kodėl taip įvyksta, kad vienas spektaklis gauna daug kryžių, pavyzdžiui, Klaipėdos dramos teatras. Viena iš priežasčių – į Klaipėdą reikia ilgai važiuoti, todėl komisijai tai būna didžiausias pasibuvimas kartu ir nuotykis.
Jei dar būna tinkama mėnulio fazė ir spektaklis gerai pavyksta, jis turi daug daugiau šansų nei pamatytas Vilniuje, kur komisijos nariai dažnai ateina atskirai. Pavyzdžiui, į „Pasikėsinimus į jos gyvenimą“ komisija atėjo pavėlavusi ir dar ilgai atsiprašinėjo aktorių – spektaklis interaktyvus ir aktoriai bendravo su komisijos nariais. Žinoma, tokių kuriozų teatre neįmanoma išvengti, tačiau reikia ką nors daryti. Patys Kryžiai ir tuo labiau pastarųjų metų apdovanojimų ceremonijos tiesiog diskredituoja patį teatrą, neteisingai sudeda istorinius akcentus ir klaikiai nuvilia žiūrovus“, – pabrėžia Oskaras Koršunovas.
