Tačiau beveik trisdešimtmetis nepriklausomybės ir beveik dvidešimt metų po šio pastatymo situaciją pakeitė ir dabar tos pačios britų dramaturgų kartos, nagrinėjusios panašias temas, darbai nebeatrodo kaip nesuprantamo, nepažįstamo pasaulio pasireiškimai. Tad nors M.Ravenhillo OKT Vilniaus miesto teatro repertuare nebėra, jame galima rasti Sarah Kane ir Martino Crimpo dramų pastatymus.
Naujausias šio teatro spektaklis sukurtas pagal M.Crimpo „Pasikėsinimai į jos gyvenimą“. Pjesė Lietuvoje daugiau nei prieš dešimt metų jau statyta režisieriaus Cezario Graužinio. Tame minimalistiniame spektaklyje akcentuotas vaizdavimas, atvaizdavimas, buvimas nuolat kintančiuose vaizdiniuose, užgožiančiuose realybę. Balandžio 25 ir gegužės 1 d. OKT Vilniaus miesto teatro studijoje Ašmenos g. įvykusi „Pasikėsinimų į jos gyvenimą“ premjera dėmesį kreipia į kiek kitus pjesės ir dabartinio gyvenimo aspektus.
Spektaklis, kaip pastaruoju metu ganėtinai dažnai nutinka Ašmenos gatvėje, gimė iš baigiamojo Oskaro Koršunovo vadovauto aktorių kurso darbo. Tačiau tarp naujausių teatro spektaklių „Pasikėsinimai į jos gyvenimą“ išsiskiria tikslumu, aktorių santykių gyvumu, temos aiškumu ir aktualumu. Prie to prisidėjo ne vienas komandos pasirinkimas. Tačiau bene naudingiausia čia, regis, pati pjesė, kūrėjams siūlanti tekstus, istorijas, bet ne personažus, santykius ar pastatymo sprendimus. Be to, tokia interpretacijoms atvira pjesės forma atsiveria ir konkrečiai vietai bei laikui svarbių temų, aktualijų įterpimui.
Tad O.Koršunovo pastatyme gausu nuorodų į naujausias ar kiek senesnes pasaulio ir Lietuvos aktualijas. Čia ir #metoo, ir „mergaitė nekalta“, ir terorizmo bei imigracijos baimė, ir Volkswagen Vabalo reklama, primenanti dabartinės Europos politikos posūkį dešinėn, kai kurių šalių vadovams desperatiškai mėginant priminti apie europietiškas vertybes. Nemažai spektaklyje yra ir senos bei naujos kultūrų susidūrimo, tradicijos ir novacijos priešpriešos, atskleidžiamos ne tik alternatyviais Anės gyvenimais, bet ir aktorių santykiais scenoje.
Mažos reklamščikų komandos, bandančios breinstorminti, kas vyksta su Ane, vadovas vyras spektaklyje daugiausia klausosi kitų vyrų, mąstančių apie pinigus ir seksą. O štai moterys čia tam, kad pasakojimą papildytų gražiomis detalėmis, bet ne tam, kad kurtų savarankiškai.
Taip šiuolaikiškumu, verslu ir pardavimais dangstant niekinamą požiūrį į moteris ir toliau gyvenant pasaulyje, kur moterų lygybė egzistuoja tik ant popieriaus. Apskritai, scenoje rodomame pasaulyje kuriama moterimis, apie moteris, čia jos ir sukuriamos. Ir lygiai taip pat aukojamos. Nes, pasirodo, ir dabartiniais visa ko pirkimo ir pardavimo laikais, norint kokio nors atpirkimo, mergelę paaukoti būtina.
Todėl spektaklyje labai ryškus, jau pirmaisiais kadrais (spektaklis prasideda ir baigiasi gyvai filmuojamu ir transliuojamu vaizdu) atskleidžiamas pasakojamas apie galios santykius.
Kas gali rinktis ir kurioje situacijoje? Ar Anė – taip ir nepasirodantis spektaklio personažas, apie kurį spektaklio metu pasakojamos vis kitokios istorijos – gali rinktis? Štai spektakliui jau įsibėgėjus scenoje greta vienas kito susėda Kamilė Petruškevičiūtė ir Artiomas Rybakovas. Ant sienos projektuojamas vaizdas aiškiai leidžia suprasti, jog veiksmas keliasi į kaimą, tik nebūtinai tikrą, o greičiausiai vaidinamą priešais žaliąjį ekraną.
Taip susėdę jiedu pasakoja apie Anę, visur keliaujančią su tėvų dovanotu brezentiniu maišu, pilnu akmenų. Aktoriai kalba tarytum būtų Anės tėvai, be galo ja besididžiuojantys, bet ir visiškai nesuprantantys. Ar Anė pasirinko, kokioje šeimoje ji nori užaugti? Ir ar pati pasirinko bastymąsi po pasaulį su tuo akmenų pilnu maišu? Žinoma, ne – juk ji yra išgalvota. O jei vis dėlto tikra? Tuomet, matyt, irgi ne – jai tokią gyvenimo viziją pardavė tokie patys vizijų, geismų prekeiviai, kokie yra jaunų aktorių komandos kuriami reklamos agentūros darbuotojai.
O šie „Pasikėsinimuose į jos gyvenimus“ įvairūs: nuo savo komandos pasirinkimus nuolat kvestionuojančio viršininko (A.Rybakovas) iki beveik nieko nepasakančio, kiek maniakiško Luko Malinausko operatoriaus. Nuo specifines žinias demonstruojančios K.Petruškevičiūtės iki tylios ir nedrąsios biuro kolegės Tauros Kvietinskaitės. Nuo dėmesio reikalaujančio Aido Jurgaičio iki viską fiksuojančio ir progų pasireikšti ieškančio Oskaro Vygonovskio.
Tiesa, nors šie personažai vis pasirodo, nuolatinių vaidmenų, kaip ir vienos siužeto linijos, spektaklyje nėra. Pavyzdžiui, Žygimantė Elena Jakštaitė spektaklyje ir nekalbi kolegė, atliekanti sekretorės funkcijas, ir popdainininkė, ir naktinio Anės gyvenimo žinovė, ir ateivė, ir smuikininkė... Funkcijas ir vaidmenis keičia visi spektaklio aktoriai. O kadangi scenoje nėra nė vieno stabilaus vaidmens, konkretaus personažo, tai visi septyni yra vienodai būtini spektaklio veiksmui. Ir vienodai įdomūs stebėti. Nors kai kurios scenos ar duetai ir išsiskyrė. Pavyzdžiui, jau minėta K.Petruškevičiūtės ir A.Rybakovo pokalbio, nuolat pertraukiamo iš dėžės pasirodančios Ž.E.Jakštaitės (minimalistinės spektaklio scenografijos autoriai – random heroes), scena, dėmesį prikausčiusi aktorių santykiu ir tiksliu atlikimu.
Tačiau greta maloniai nustebinusio aktorių darbo sutrikdė kritikos menui, ypač teatrui, trūkumas, išryškinant tik kartų konfliktą dėl estetikos ir vertybių, tikslų. Regis, kritikuojant vaizdinių ir geismų, kuriais visi esame persisotinę, fabrikais tapusias reklamos agentūras, kritikuojant tuos, kurie manipuliuoja savo galia formuoti nuomonę, pamiršta, kad ir teatras, o ypač – ryškiausias, estetine prasme įtakingiausias Lietuvos režisierius, turi galią daryti tą patį. Žinoma, ne tokiu pačiu mastu ir juo labiau ne visada taip pat efektyviai kaip kiekviename gyvenimo aspekte nuo pat gimimo iki mirties sau vietos randanti reklama. Vis dėlto kiekvienas spektaklis yra manipuliacija personažais ir žiūrovų jausmais – anėmis ir mumis. Kiekvienas spektaklis, kaip ir kiekviena reklama, kaip ir kiekviena Anės gyvenimo versija, yra pasikėsinimas į gyvenimo tikrumą ir normalumą.
Šis pjesės pastatymas, regis, teigia, kad dabartyje apskritai nei tikrovė, nei bet koks normalumas nebėra galimi. Nes visi pralaimėjome kovoje dėl galios rinktis ir spręsti patys. Beliko tik suktis ant biuro kėdės bukai žiūrint priešais save. Ir vargu ar dar ką nors bematant.
Tokia M.Crimpo teksto versija žiūrovų nebeturėtų stebinti taip, kaip beveik prieš dvidešimt metų stebino „Shopping and Fucking“. Ne tik režisieriaus stilius ir darbai jau gerai pažįstami, bet ir spektaklyje rodoma realybė sava. Tad ir sukrėsti, šokiruoti, priversti jaustis nepatogiai ar išplėšti žiūrovus iš gyvenimo tėkmės spektakliui bus sunki užduotis. Bet dėl aktorių charizmos ir pastangų vis dėlto įgyvendinama.
