Apie tai – žiniasklaidai išplatintame interviu su O.Koršunovu.
– Lauros Sintijos Černiauskaitės „Liučė čiuožia“ parašyta 2003 m. Kodėl ją statote dabar?
– Gal nuo tada, kai Shakespeare’as savo „Romeo ir Džuljetos“ istoriją perkėlė į viduramžių Veroną, o gal nuo tada, kai Homeras aprašė karą dėl Elenos senaisiais Trojos laikais, mes įpratę, jog tikrosios meilės istorijos vyksta kažkada praeityje, beveik mitiniame laike. Tokie dabar yra 2000-ieji. Tai tarsi mūsų viduramžiai. Tai buvo laikai, kai tik atsirado supermarketai, mobilieji telefonai ir mes pradėjome rašyti pirmas „taupias“ SMS žinutes. Ir čia meilė sugrįžo į trubadūrų laikus. Poezija: „Myliu, noriu, negaliu. Susitinkame prie bokšto“, arba „Aš toks trapus kaip mano sąskaita“ ir panašiai.
Niekas dar „nelinkomanino“ filmų. Dar stovėjo kino teatras „Lietuva“. Ilgose eilėse prie video nuomos visi aptarinėdavo, kokį filmą žiūrėti. Tai buvo ir melodramų laikas. „Amelija iš Monmartro“, „Mulen Ružas“, net Larsas von Trieras susuko „Prieš bangas“. Tai „Big Brother“ laikai. Net Trump’as tada turėjo savo realybės šou ne pasaulyje, o televizijoje. O mes, žinoma, turėjome „Akvariumą“. Suklestėjo geltonasis skaitalas: L.T., „Klubas“ ir panašiai. Tai „selebričių“ laikai. Ir, žinoma, MTV klipų ir reklamų laikai. Reklamščikai buvo dievai. O reklamos, švelniai tariant, nelabai padorios. Daugiausia reklamavo alkoholį, ką jau kalbėti apie seksistinius ir kitokius dalykėlius. Vienoje tokių reklamų, kurioje buvo reklamuojama Klaipėdos duona, bičas, pasisveikinęs su juodaodžiu, stebėjosi, jog neišsitepė rankos.
Tai buvo laukiniai vartotojiškumo pradžios laikai. Ir, beje, labai erotizuoti. Pasibaigus LNK programai, toliau buvo rodoma soft porno. Psichas visos Lietuvos akivaizdoje pasimylėjo su Raudona. MTV klipai tiesiog tryško erotika. Tai buvo labai nebrandaus pilietiškumo laikai. Dėstytojai linksminosi su studentėmis net nenutuokdami, kokiu galu ta lazda prieš juos atsisuks po gero dešimtmečio. Lietuvoje žmonės pagaliau ėmė turėti pinigų. Pinigų kultas tada buvo tiesiog baisus.
Tai buvo labai nebrandaus pilietiškumo laikai.
Prasidėjo vartotijiška sodoma ir gomora. Beje, tuo metu pasirodė spektaklis „Shopping and Fucking“, kritikuojantis tą vartotojiškumą, bet buvo staigiai „suvartotas“ kaip pirmas spektaklis apie gėjus ir narkomanus, kur buvo galima pamatyti, kaip vienas aktorius kitam laižo užpakalį. Viena vertus, tai buvo primityvus, kita vertus – viltingas laikas. Tada visi tikėjo ateitimi. Pastebėjau, jog dabar jaunimas į tai žiūri kaip į gerą vintažą. Pavyzdžiui, gera alternatyvi grupė „Timid Kooky“ sukūrė puikų gabalą pagal Britney Spears dainą. O tuo metu „alternatyvščiką“ tuo pačiu Britney Spears kūriniu buvo galima nebent kankinti per prievartą, vienutėje.
– Tad bandysite restauruoti tą laiką, publikai parodyti vintažą?
– Nevisai. Tai ne svarbiausias tikslas. Kai kurie dalykai, žinoma, grynai iš tų laikų. Tarkime, iš realybės šou atkeliavo būdelė, kurioje personažas kalbėdavosi su viską matančios akies balsu – toks vienas ir prieš visus, visai kaip prieš Dievą. Aš jau seniai norėjau „permesti“ realybės šou į teatrą. Žinoma, bus daug tų laikų klipų ir muzikos. Bet visa tai naudosime tik tiek, kiek reikia norint geriau atskleisti L.S.Černiauskaitės dramaturgiją. Ten yra įdomių dalykų.
Yra trys poros – įdomu tai, kaip viena tema pasakojama šių porų istorijomis. Ypač įdomi ta koreliacija tarp Felikso nelaimingos meilės ir jo tėvų meilės dramos ar net tragedijos. Feliksas tarsi iš vaikystės į savo meilės daržą atsineša akmenis. Taip pat Liučės „čiuožimas“ – tai tokio savojo identiteto, emancipacijos paieška, kas tais laikais dar buvo labai individualu. Ir tai, beje, yra mūsų teatro šio sezono tema – priminsiu, jog sezonas yra apie ją.
– Spektaklyje naudojamos kameros, ekranai, live stream’as. Ar be to jau nebegalima?
– Galima, bet ekranai teatre tampa tiek pat svarbūs, kaip ir mūsų gyvenime. Tiesa pasakius, teatras visada buvo imlus technologijoms. Bet čia jau net nebe technologijų klausimas. Ekranas tapo lygiavertis realybei, o gal net stipresnis už ją. Mums nebereikia prie jo prieiti – jis visuomet mūsų rankose ar kur nors šalia mūsų. Bet aš neteigiu, kaip šios naujos livestream’inės teatro krypties guru Julien Gosselin, jog senasis teatras mirė ir gali atgyti tik ekranuose. Mano įdomus gyvo teatro ir filmuojamo ekrane santykis. Už to aš gerokai užsikabinau „Tartiufe“, dar labiau – „Pasikėsinimuose į jos gyvenimą“.
„Liučėje čiuožia“ mes turime tokią tarsi reality show ar kino studijos imitaciją. Bet tai tik tam tikros žaidimo taisyklės, tik įvadas. Man visada buvo įdomu žiūrovo, suvokėjo sąmonė. Aš visada galvojau, kad tikrasis teatras ir spektaklis įvyksta jo galvoje. Scena yra tik inspiracijos ar tam tikri mygtukai. Kitaip sakant, scena yra tik montažinis stalas, o tikroji vizualizacija – žiūrovo vaizduotėje. Žiūrovas čia iš esmės nesirenka ką žiūrėti – televizorius, didelius ekranus ar gyvą veiksmą. Visi šie komponentai turėtų kurti vieną vaizdinį. Čia žaidžiama su matomumu ir nematomumu, nes mes dar geriau įsivaizduojame tuos dalykus, kurių nematome, o tarkime, tik girdime.
Taip pat ir kokybės klausimas. Viena vertus, mes neturime OKT Studijoje techninių ir finansinių galimybių pasiekti labai aukštą kokybę, kita vertus – mes žaidžiame su ta nekokybe. Geras vaizdas užmuša vaizduotę, o blogi vaizdai verčia mus juos toliau kurti. Pavyzdžiui, security kameros sukuria įtikinamesnius vaizdus, nors jos filmuoja iš vieno taško, nekokybiškai ir labai fragmentiškai, nei skraidančios Holivudo 3D kameros. Security kamerų ar panašaus vaizdo naudojimas mums jau savaime asocijuojasi su tikrumu. Apskritai, OKT teatro studija, tiksliau – bandymas kurti teatrą paprastame ofise, minimaliomis lėšomis, mus daug ko išmokė. Atsirado tam tikra OKT dogma, susijusi su radikaliu aktorių ir žiūrovų artumu. Taip atsirado „Dugne“, „Žuvėdra“. Ir štai „Pasikėsinimuose į jos gyvenimą“ mes pradėjome „daryti kiną“ iš viso to, už ko kamerą kliūna čia ir dabar.
– Tai jau nebe pirmas jūsų „Liučė čiuožia“ pastatymas?
– Pirmą kartą „Liučę čiuožia“ stačiau workshop’e Bostone, JAV, 2005-aisiais. Beje, tame workshop’e dirbo ir Kirilas Serebrenikovas, jis statė kažkokią rusišką pjesę. Mes lankėmės vienas kito repeticijose. Jam patiko ši pjesė, jis sakė, jog nori ją pastatyti Rusijoje. Patiko ji ir amerikiečiams – jie iš tiesų verkdavo. Jie atsinešė savo pirmųjų meilių muzikas, „Radiohead“ ir panašiai.
Vėliau, 2007-aisiais buvo Yanos Ross pastatymas mūsų teatre. Dabar aš vėl savotiškai priverstas prie jos grįžti, nes ją dar studijų laikais pasirinko mano studentai. Jie turėjo pakankamai „naglumo“ tada suvaidinti ją visą, o dabar – priversti mane prie jos sugrįžti.
– Jūsų studentų spektakliai dabar jau sudaro svarbią OKT teatro repertuaro dalį?
– Tai turbūt bus mano paskutinė duoklė, atiduodama savo buvusiems studentams. Jie studijas baigė pateikdami itin didelę paraišką – vietoje įprastų dviejų ar trijų diplominių spektaklių jie parodė beveik dvidešimt spektaklių. Nemaža dalis jų tapo šviežiausiais OKT/Vilniaus miesto teatro repertuariniais spetakliais: „Apvalytieji“, „Vestuvės“, kurias galima vadinti sėkmingiausiu mūsų spektakliu, vos per metus parodytu šimtą kartų bei aplankiusiu festivalius Ispanijoje, Belgijoje, Rusijoje, Baltarusijoje, „Šokis Delhi“, atradęs savo žiūrovus Vilniuje, „Pasikėsinimai į jos gyvenimą“, „Pamišėlis“, kur tik nuvykstantis, visur nuskinantis pagrindinius apdovanojimus ir pataikantis į karščiausias tų šalių aktualijas. Dabar atėjo metas „Liučei čiuožia“. Viena vertus, tai yra duoklė mano mokiniams, kita vertus – tai spektakliai, aktyviai gyvenantys mūsų repertuaro avangarde.
