Jaunieji aktoriai Lietuvoje nesulaukė pernelyg didelio kritikų dėmesio, tačiau žiūrovų dėmesio jiems nestigo – gauti bilietą į „Vestuves“ tapo beveik neįmanoma, o paskelbus papildomus spektaklius, jie buvo išparduoti akimirksniu. Tarp žiūrovų – ne vien tik jauni žmonės, o pati įvairiausia publika. Jie juokiasi iki ašarų, nors esminė spektaklio idėja nėra tokia linksma.
„Yra du svarbiausi įvykiai gyvenime. Jie labai asmeniški ir kartu visuomeniški. Tai vestuvės ir laidotuvės. Dar visai neseniai šie įvykiai nebuvo kartotiniai. Šiais laikais nekartotiniu liko tik laidotuvės. Tai yra sakrališkiausi visuomenės aktai. Galbūt jie labiausiai ir atspindi visuomenės būklę bei moralę. Kalbu ne apie tai, kaip mokame linksmintis ar liūdėti (o nemokame). Kalbu apie sakralumą, tiksliau – apie desakralizaciją. Apie visuomenės nesugebėjimą buities triukšmuose nors akimirkai išgirsti būties tylą, apie nesugebėjimą kolektyviai išgyventi transcendenciją – tai parodo visuomenės degradaciją ir gyvavimo pabaigą“, – pasakoja režisierius.
Pasak O.Koršunovo, vestuvės šiandien tapo pačia banaliausia švente.
„Ko gero, niekas taip neišsigimė kaip vestuvės. Sovietmečiu iš jų buvo eliminuota bažnyčia, o legitimumas šią apeigą kartoti pavertė ją tuščia pramoga su kvailais juokeliais, vedėjais, pornografiškai siurrealistiniais žaidimais, noru pasipuikuoti ir panašiai. Posovietinė visuomenė, gerokai paluošinta iškreipto komunistiškai imperinio totalitarizmo ir staigiai užklupta kapitalistinio vartotojiškumo, liko visiškai dezorientuota. Vartotojiškos visuomenės primestas nuožmaus darbo ir vartojimo, shopping’o ir fucking’o principas tapo tiesiog nužmoginantis. Kapitalizmas kažkada palaidojo ištisas kartas tam, kad sukurtų nors šiek tiek socialiai humanišką modelį, tačiau posovietinėje erdvėje tas modelis dar neveikia. Ir visa tai labiausiai atsispindi vestuvėse – įvykyje, kuris kiekvienai visuomenei turėtų būti viltingiausias“, – teigia O.Koršunovas.
Spektaklyje „Vestuvės“ aktorių kuriami tipažai, situacijos ir improvizacijos, čia pat aktualizuojančios Brechto tekstą, yra tokios taiklios, jog nepalieka abejingų nei Vilniuje, nei Rietave, nei Šalčininkuose. Neliko abejingų ir Sankt Peterburge vykusiame festivalyje „Raduga“. Žinoma, prie to labai prisidėjo aktorius ir režisierius Kirilas Glušajevas, čia pat gyvai vertęs improvizuojamą tekstą ir ne ką mažiau vaidindamas nei aktoriai scenoje. Festivalio svečiai dar ilgai nepaleido aktorių, tarsi norėdami įsitikinti, ar tai aktoriai, ar tiesiog žmonės, atgabenti tiesiai iš vestuvių į sceną. Jie mėgino suprasti to tikrumo, kurį aktoriams pavyko perteikti, paslaptį. Ar tai tikrai Brechto tekstas? Kaip jie sugeba taip improvizuoti?
„Tai neįtikėtina. Jie visiškai neturi aktorinių štampų. Paprastai aktoriams išėjus į sceną iš karto supranti, jog tai aktoriai. Jūsų aktoriai tokio štampo neturi. Negalėjau suprasti, ar tai tikri žmonės, ar tai provokacija, ar spektaklis jau prasidėjo. Ar galima to išmokti? Jei yra tokia mokykla, tai kur ji?“ – po spektaklio įspūdžiais dalijosi Sankt Peterburgo aktorė Maria Zubova.
„Pagaliau tyro oro gurkšnis teatre, kuriame jau ilgą laiką dūstu. Aš nepamenu kada būčiau sakęs komplimentus po spektaklio. Dabar norisi juos sakyti visiems“, – susijaudinimo neslėpė garsus rusų dramaturgas Markas Rozovskis.
„Visa tai būtų taip atpažįstama Suomijoje, ir, mano galva, visur. Pritrenkiantis atpažįstamumas“, – teigė suomių teatro kritikė Helena Autio-Meloni. Tą patį patvirtino ir festivalyje apsilankę Kinijos teatro profesionalai. Estų režisierius Lembit Peterson taip pat negailėjo gerų žodžių „Vestuvių“ kūrėjams.
Tik sugrįžę vėlų sekmadienio vakarą ir padėję vestuvinius atributus, teatro rekvizitininkai pradėjo rinkti baltus vainikus „Hamleto“ laidotuvėms, kurios prasidės jau šį ketvirtadienį Madride, kur vilniečiai uždarys jau 34-ąjį kartą Madride rengiamą festivalį „Festival de Otoño a Primavera“ (liet. „Nuo rudens iki pavasario“). Beje, „Hamleto“ finalas – tai dviejų apeigų, vestuvių ir laidotuvių, sujungimas. Finalinėje scenoje vyksta Hamleto, Ofelijos, Klaudijaus, Laerto, Gertrūdos, Polonijaus laidotuvės, čia pat bėgiojant tarsi iš mirties prisikėlusiai Ofelijai su vestuvine suknele. „Hamletas“ – vienas ryškiausių ir solidžiausių spektaklių OKT/Vilniaus miesto teatro repertuare, rodomas jau beveik dešimtmetį ir vis dar renkantis pilnas sales tiek Lietuvoje, tiek svetur.
„Hamletas“ – tai laiko lygtis. Jeigu režisieriui ir aktoriams pavyksta ją išspręsti, spektaklis tampa aktualus amžiams. Gali keistis tik akcentai“, – teigia režisierius O.Koršunovas, besidžiaugiantis dar vienu itin produktyviu OKT/Vilniaus miesto teatro sezonu.
„Šis sezonas – tiesiog renesansiškas. Teatras atgimsta su jaunųjų jėga, įsiliejusia į repertuarą. Visų pirma – tai „Vestuvės“, sulaukusios ypatingo dėmesio. „Eglė žalčių karalienė“, naujų formų reiškinys OKT teatro kontekste, parodytas vos keletą kartų, tačiau man ir aktoriams atvėręs naujas galimybes. Neaišku, ar jis dar bus pakartotas Lietuvoje, tačiau jis bus atkuriamas Romoje kartu su italų aktoriais, dalyvaujant Teatro di Roma ir jo padaliniams Teatro Argentina ir Teatro India, taip pat koprodiuseriams iš Milano ir Turino. Šį sezoną daug gastroliavome, aplankydami Ukrainą, Bosniją ir Hercegoviną, Baltarusiją, Italiją, Ispaniją, Taivaną, Prancūziją, Kroatiją ir Rusiją. Taip pat išleidome daug naujų premjerų, tokių kaip mano režisuoti spektakliai „Šokis Delhi“ pagal Ivana Vyrypajevą, „Pamišėlis“ pagal Nikolajų Gogolį, taip pat režisieriaus Kirilo Glušajevo „Terapijos“ pagal Birutės Kapustinskaitės pjesę, Neli Walker „Žudikas manyje“ pagal Jimo Thompsono romaną ir mano studento Karolio Vilko režisūrinis debiutas spektaklyje „Vaikystė“.
Meno mugėje ArtVilnius teatras pristatys Monikos Dirsytės performansą, kuriamą kartu su choreografu Gyčiu Ivanausku. Tai bus paskutinis neįprastas šio neįprasto sezono akcentas, kuris jau įprastai turi tik simbolinę pabaigą. Vasaros metu Klaipėdoje rodysime „Apvalytuosius“, o Trakų pilies kieme – „Hamletą“, – pasakoja O.Koršunovas.
