Kas pasikeitė salėje?
2018-ųjų rudenį duris užvėrusi Didžioji salė šįmet atsivėrė atsinaujinusi.
Pasak LNDT direktoriaus Martyno Budraičio, dizainas išliko iš esmės tas pats, kadangi Didžioji salė yra kultūros paveldas: „Kaip matote interjero dizainas visiškai nepasikeitęs, išsaugotas visas Vytauto ir Algimanto Nasvyčių sumanymas.“
M.Budraitis teigė, kad pasikeitė plytomis išklotų sienų konfigūracija, kėdės, garso operatorių ir apšvietėjų lokacija.
Vienas iš svarbių įrengimų, M.Budraičio teigimu, paslėptas po grindimis: „2018 metų rudenį pro paradines duris atvažiavo traktoriukai ir pradėjo kasti. Taip Didžiosios salės parteryje atsirado didžiulė duobė, kurioje buvo rasta po pirmosios rekonstrukcijos 1970 metais užsilikusi statybinių šiukšlių krūva. Visa tai buvo išvalyta ir vietoje to įrengtas techninis aukštas, šildymo ir vėdinimo sistema.“
Tiesa, ne visi salės rekonstrukcijos darbai dar pabaigti. Didžioji salė vėl užsivers vasarį.
Anot M.Budraičio, visa LNDT rekonstrukcija, įskaitant dviejų naujų salių atidarymą ir Didžiosios salės renovaciją, kainavo apie 69 mln. eurų.
Žvilgsnis į anapus
Didžiąją salę atidarysianti K.Gudmonaitės premjera susilaukė didžiulio žiūrovų susidomėjimo. Jau dabar į ją bilietų beveik nebėra.
Kaip patys kūrėjai įvardino, taksofono opera „Dalykai, kurių neišdrįsau pasakyti, ir dabar jau per vėlu“ – tai bendras LNDT, Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (LNBOT) bei „Operomanijos“ produkcija.
Kaip teigė K.Gudmonaitė, sukurti šį spektaklį ją paskatino noras sužinoti, kaip žmonės apmąsto skausmą. Ją įkvėpė pavyzdys iš Japonijos: „Buvo toks japonas, kuris netekęs mylimo pusbrolio savo kieme pasistatė taksofono budelę tam, kad galėtų su juo pasikalbėti. Kaip tik netoliese esančiame miestelyje įvyko cunamis, nusinešęs daugybės gyventojų gyvybes. Begedėdami žmonės sužinojo apie aną taksofoną ir nuvykę ten kalbėdavosi, mat tikėjo, kad žodžiai yra išnešiojami vėjo. Japonijoje tai ikišiol egzistuojantis fenomenas, apie kurį esama keletas dokumentinių filmų.“
Pasirėmusi šiuo pavyzdžių K.Gudmonaitė taksofono budelę pastatė Vilniuje, prie LNOBT: „Pakviečiau vilniečius ateiti į taksofoną ir paskambinti kažkam, kam laiku nepasakė, ko norėjo, ir dabar jau per vėlu. Žmonės skambino išėjusiems, vaikštantiems gatvėmis, katėms ir šunims, mylimiesiems...“
„Man šis spektaklis – tai žvilgsnis į anapus. Žvilgsnis į kažkokią gyvenimo esmę“, – tęsė K.Gudmonaitė.
Nepatogus laikas
Taksofonas prie LNOBT buvo pastatytas 2021 kovo 1 d. Kaip tik savaitę po vasario 24-osios, kada Rusija įsiveržė į Ukrainą. Kaip teigė „Operomanijos“ vadovė A.Ablamonova, buvo minčių atsisakyti projekto: „Visgi nusprendėme, kad jis reikalingas būtent dabar. Daugeliui mūsų reikėjo kažkur išsišnekėti. Galbūt tai ir paskatino šį neįtikėtiną žmonių aktyvumą – maždaug per pusmetį taksofono ragelis buvo pakeltas apie 4 tūkst. kartų.“
Pirmasis, kuris susidurdavo su visais įrašais, buvo kompozitorius Dominykas Digimas.
„Užėjus į budelę po kelių mėnesių, joje, rodos, susikaupė įtampa, atsivėrė kažkoks portalas. Lygiai tokią pačią atmosferą jaučiau savo studijoje besiklausydamas anų įrašų. Užsidėdavau ausines ir tiesiog nežinodavau, ką išgirsiu. Kartais tai būdavo fotosesijos, moksleivių tinklalaidžių įrašinėjimas, o kartais stodavo pusės minutės tyla, po kurios pasigirsdavo sukaustantys žodžiai“, – pasakojo D.Digimas.
Kompozitoriui norėjosi perteikti „virtualią erdvę, kurioje ir sklandė visos išgirstos mintys ir atsiminimai“: „Visa tai žadina skirtingas emocijas ir atsiminimus, apie kuriuos ne visi garsiai kalbamės. Tai buvo mano pagrindinė užduotis.“
Panašiu principu rėmėsi ir scenografė Barbora Šulniūtė. Ji stengėsi sukurti tarpinę erdvę, kuri jai asocijuojasi su vidiniu pasauliu, kuris, jos požiūriu, yra erdvus ir monumentalus.
Daugiau detalių menininkė žiniasklaidai neatskleidė, nenorėdama visko išduoti.
