Pjesę iš suomių kalbos išvertė Aida Krilavičienė, spektaklio režisierė Yana Ross, scenografas Marijus Jacovskis, kostiumų dailininkė Jolanta Rimkutė, kompozitorius Antanas Jasenka, videorežisierė Eglė Eigirdaitė, vaidina Dalia Michelevičiūtė, Rimantė Valiukaitė, Toma Vaškevičiūtė, Jolanta Algirdas Gradauskas ir Arūnas Sakalauskas.
Trijų charizmatiškų moterų „chaosas“
„Chaosas“ (2008) pasakoja apie tris moteris. Nedrąsi ir šeimyniška Sofija (Dalia Michelevičiūtė) – mokyklos, kurią rengiamasi uždaryti, mokytoja. Emancipuota Julija (Rimantė Valiukaitė) – gydytoja psichoterapeutė, nuolat mezganti romanus su pacientais. Impulsyvioji Emi (Toma Vaškevičiūtė) – jauna, karjeros laiptais kopianti žurnalistė, kuriai gresia kalėjimas dėl absurdiško nutikimo. Vieną žiemą ir pavasarį nutikę įvykiai iš esmės sujaukia jų gyvenimus – jos suvokia, kad turi kažką daryti. Problemos, iškylančios pjesės herojėms, susijusios ir su jų pačių asmenybe, ir su jautrumą praradusia visuomenine aplinka. Stiprybės jos semiasi iš savo tvirtos draugystės, ir netgi labiausiai beviltiškose situacijose atranda vietos humorui.
Režisierės Yanos Ross nuomone, spektaklis „Chaosas“ tiria ir scenoje projektuoja šiuolaikinį žmogų – siekiantį viską kontroliuoti, kita vertus, balansuojantį ties plonyte psichologinės krizės ir prievartos protrūkio riba.
„Šioje intelektualioje komedijoje gretinant asmeninius trijų pagrindinių spektaklio veikėjų – skirtingų, tačiau vienodai psichologiškai palūžusių moterų, – gyvenimus su viešais socialiniais komentarais, atskleidžiamas mūsų kasdienių kovų brutalumas: pakitusios ir išsigimusios šeimos vertybės, beprotiškas bėgimas ir klupimas ant karjeros laiptų, bukinanti rutina, gimdanti nepagrįstos paranojos nuojautas, trapus balansavimas tarp racionalaus išlikimo ir griaunančios aistros „viską mesti“... „Chaosas“ apnuogina tikrąją šiuolaikinio žmogaus realybę – kurią mes diena iš dienos maskuojame socialiniais ritualais, kuria mes baisimės versdami kriminalų rubrikas laikraštyje, kurioje kiekvienas atliekame virtines vaidmenų – iki tol, kol pratrūksime“, – sako režisierė.
Juoda spektaklio erdvė mirga vartotojiškosios civilizacijos hieroglifais – tūkstančiais kavos išsinešti čekių, neįskaitomų raidžių, besiliejančių akyse, raginančių rinktis, pirkti ir vėl rinktis. Tai įkūnija šiuolaikinio gyvenimo tempo kuriamą psichologinį ir emocinį spaudimą slegiantį žmogų. Eiti greičiau, lipti aukščiau, aprėpti daugiau, kontroliuoti ir galėti viską.
Suomiška ironija nesvetima lietuviams
Ši intelektuali komedija, šmaikščiai pavadinta „Chaosu“, per trumpą laiką (premjera – 2011-10-07) susilaukė ne tik lietuvių, bet ir užsienio kritikų palankių įvertinimų. Švedų kritikas, tarptautinio Ingmaro Bergmano teatro festivalio narys Seppo Laukanenas rašė: „Tekste labai daug ironijos, kuri šiame pastatyme, kaip man pasirodė, subtiliai išryškinta. Suomiškame tekste labai daug humoro, bet visų pirma tai universali pjesė apie šiuolaikinę visuomenę: tam tikru metu pasijuntame visiškai pasimetę, palūžtame. Tai nėra vien Suomijai būdingos problemos. Pjesėje daug atviro smurto ir, be abejo, tai susiję su dalykais, neseniai vykusiais Norvegijoje ir galinčiais įvykti bet kur kitur. Tai šiuolaikinės Vakarų civilizacijos problemos. Gyvename tokioje visuomenėje, kuri gali pastūmėti mus peržengti tam tikrą ribą. Jau nebėra homogeniškos religijos, filosofijos, moralės, taisyklių – žmogus likęs vienišas, jis nebegali sulaukti pagalbos iš anksčiau egzistavusių struktūrų, kurios galbūt dar egzistuoja kituose kraštuose. Lietuvos nacionalinio dramos teatro aktoriai kuria vaidmenis lyg tam tikras uniformas – tai suteikia personažams egzistencinių bruožų. Spektaklyje aiškiai juntamas ansambliškas darbas – čia nėra solistų ar žvaigždžių“.
Įvertintas ir žiūrovų, ir kritikų
Svarbiausiame Suomijos teatro žurnale „Teatteri-lehti“ pasirodė daugelio teatrinių projektų iniciatorės ir suomių dramaturgijos propaguotojos Helenos Autio-Meloni straipsnis, kuriame autorė žavisi spektakliu: „Šeši puikūs aktoriai sukasi šiandienos „juodojoje skylėje” su kalbėtojų pakylom, kapučino kava, tekstų kopijomis, reklamomis ir mikrofonais. Įtikinantis aktorių darbas, stilinga ir tikslinga scenografija, vizualiai drąsi ir psichologiškai įtaigi režisūra piešia mūsų laikų ir mūsų pačių paveikslą. Mika Myllyaho linksminasi vaizduodamas mažojo žmogaus sutrikimą, bet kartu rimtai apmąsto ir galimybę – o jei vis dėlto.“
„Chaosas“ susilaukė itin palankių vertinimų garsiajame Rusijos festivalyje „Auksinė kaukė“. Kritikai pabrėžė, kad tarp gausos spektaklių „teatrui nieko taip nereikia, kaip paprastų istorijų apie šiuolaikinį pasaulį“. „Chaose“ aktorinis ansamblis egzistuoja sudėtingoje žanrų dermėje. Aktoriai suformuoja labai tikslų tipažinį šiuolaikinių žmonių charakterių lipdinį, kiekvienas iš jų šimtu procentų atpažįstamas.
„Apskritai, šiame spektaklyje režisierė labai tiksliai perteikia tipiškumo kategoriją. Tai suteikia dvigubą prasmę: viena vertus, kiekvienam žmogui iš žiūrovų salės leidžia atpažinti save spektaklio herojuose, kita vertus, universalumas, tipiškumas šimtu procentų nusako šiuolaikinį pasaulį“, – rašo Jelena Strogaleva „Peterburgo teatro žurnale“.
