„Menų spaustuvės“ jaunųjų scenos menininkų programos „Atvira erdvė“ šiuolaikinio lindyhopo pasirodymas „Partners“ palieka gerą įspūdį. Tai – dinamiškas, šmaikštus ir nuoširdus pasirodymas, nejučia priverčiantis mušti koja į taktą. Jo kūrybinei grupei priklauso Eglė Stasiulytė, Elzė Višnevskytė, Tadas Vasiliauskas, Andrius Tamulionis, Kamilė Pundziūtė ir Arnas Jasiūnas.
Žiūrovai prijaukinami jau pirmosiomis minutėmis. Dvi poros šokėjų iškart „griebia jautį už ragų“ ir pasirodymą pradeda nuo tikro vintažinio energijos užtaiso. Šis nustebina – tokio numerio veikiau tikėtuimeisi finale. Šokėjai iš pat pradžių negaili jėgų: poros sukasi, nesustodamos nei akimirkai, merginos skraido ore, viskas atrodo tarsi pagreitintame vaizdo įraše.
Vis tik užsitarnavus žiūrovų dėmesį bei simpatijas (ir pavyzdingai atidavus duoklę išankstiniams jų lūkesčiams) pradedama pasakoti tikroji istorija. Čia atlikėjams galima paspausti dešinę: lindyhopą šokėjai priverčia „kalbėti“ ne tik apie linksmus, bet ir sudėtingus liūdnus ar net bjaurius dalykus.
Kūnai ir jų pasakojimai
Įspūdis ir tikrovė nebūtinai sutampa. Su plačiomis šypsenomis, gražiais drabužiais ir tvarkingomis šukuosenomis rampų šviesoje atliktas šokis – romantiška iliuzija ir... ledkalnio viršūnė. Kad su kitais žmonėmis sugebėtum veikti kaip vientisas organizmas, būtina nueiti ilgą ir dažniausiai duobėtą kelią.
Taigi, po žybsinčios glamūrinės pradžios, vėl metas grįžti prie darbo. Pasirodymo drabužius pakeitus treniruotės rūbais ir nusiėmus lengvumo kaukes išvystame ne tokį žavų, bet kur kas įdomesnį vaizdą. Tobuli, labiau į plastikinius manekenus panašūs šokėjai vėl tampa emociškai visapusiškais žmonėmis. Esame pakviečiami žvilgtelėti į mikro dramą, besirutuliojančią tarp žvilgsnį kaustančios, auksinį džiazo amžių menančios choreografijos.
Nesėkmės, nusivylimai, nuovargis, susierzinimas, o neretai ir skausmas – visa tai yra įprasti išbandymai artėjant prie norimo rezultato. Vis tik greta šių neigiamų emocijų gyvuoja ir kitokie – kur kas šviesesni – jausmai. Tiesa, jei jie nėra abipusiai, į glaudžą komandą gali įnešti nemažai sumaišties. Ar įsivaizduotumėte, kaip lindyhopu būytų galima pavaizduoti muštynes?
„Partners“ tema – partnerystė, santykiai su kitais žmonėmis siekiant bendrų tikslų. Stebime repeticiją, nors tokios pačios schemos tinka ir realiam gyvenimui. Per trumpą laiką kūnas išduoda charakterį ir kaip atverstoje knygoje skaitome apie tarpusavio jausmus, slapčiausias viltis ir baimes.
Ar verta apsilankyti?
„Partners“ yra geras, bet vis tik dar nebrandus darbas. Siužetas paprastas, galima sakyti, paaugliškas. Vis dėlto, į tokį pasirodymą veikiausiai retas keliaus dėl įspūdingų siužeto vingių. Nesunku nuspėti, kad „Partners“ stiprioji pusė – forma. Beje, pagirtina ne tik choreografija, bet ir garso takelis. Įdomu tai, kad šįkart lindyhopas apjungtas su jam neįprastais muzikos stiliais. Tai leido gerokai praplėsti prasmių reiškimo spektrą.
Apibendrinant, ar verta apsilankyti šiame šiuolaikinio lindyhopo pasirodyme? Norisi sakyti vienareikšmišką „taip“. Šokėjai atidavė visas jėgas ir sugebėjo užmegzti puikų ryšį su auditorija. Gal ne viskas buvo idealiai išdirbta, bet žiūrovų simpatijas „Partners“ neabejotinai pelnė. (Retai išgirsi, kad žiūrovai taip šėltų pasibaigus pasirodymui.)
Giliau besidomintiems meno kryptimis, būtų visai pravartu patiems savo akimis pamatyti, kas gi per naujadaras yra tas negirdėtas „šiuolaikinio lindyhopo“ žanras ir ko tai verta. Ar tai nauja tendencija, ar tiesiog skambus, bet tuščiaviduris įvardijimas?
