Premjera kuriama pagal režisieriaus bendražygio dramaturgo Darrylo Pinckney pjesę, kuri konstruojama Oscaro Wilde‘o romano „Doriano Grėjaus portretas“ bei tapytojo Francio Bacono (1909-1992) biografijos motyvais. Premjera pasaulinė – R.Wilsonas ją pristatys Diuseldorfe, D‘haus teatre 2022-ųjų metų birželio mėnesį, o rugsėjį – Kaune. Projekto partneriai: D'haus teatras (Diuseldorfas), „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“, Nacionalinis Kauno dramos teatras, taip pat prisideda Vokietijos Federacinės Respublikos ambasada Lietuvoje.
R.Wilsonas į Lietuvą grįžta po dviejų metų pertraukos – Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre statė G.Puccini operą „Turandot“. Būtent šios premjeros metu Gintautas Kėvišas supažindino teatro generalinį direktorių Egidijų Stanciką su R.Wilsonu, ir taip užsimezgė bendradarbiavimas. Vizito teatre metu R.Wilsoną maloniai nustebino Nacionalinio Kauno dramos teatro jaukumas, scena, techninės galimybės, personalas.
Kadangi R.Wilsono spektaklis „Dorianas“ tik iš dalies paremtas O.Wilde‘o kūriniu, žiūrovų lauks kitoks požiūris į šią istoriją. „Tai vieno aktoriaus psichologinė kelionė per skirtingų asmenybių prizmę,“ – sumanymą įvardijo menininkas. Diuseldorefe ir Kaune spektakliai vyks su skirtingais aktoriais, tad spektakliai skirsis. Kaune režisierius rinkosi vaidmens atlikėją iš septynių kandidatų. Paklaustas, kokius reikalavimus kelia aktoriui šiame pastatyme, R.Wilsonas sakė, jog darbas su aktoriumi ir nulemia režisūrinių sprendimų kryptį. „,Man svarbus ne tiek vaidybos preciziškumas, bet aktoriaus fizinė savivoka, nuo kurios prasideda spektaklio kūrimo procesas. Aš duodu tik formalius nurodymus aktoriams, sukuriu formą, o kaip ji užpildoma, priklauso tik nuo aktoriaus“,– teigė kūrėjas.
Vienu metu scenoje dirbęs ir su būriu atlikėjų ( netgi 587!), ir su vienu atlikėju, menininkas teigė, kad mono žanras suteikia daugiau laisvės, bet yra sudėtingas, nes visų pirma nėra asistuojančio partnerio, nėra dialogų bei prisiminė savo spektaklį „Hamletas: monologas“, kuriame pats interpretavo W. Shakespere‘o pjesės tekstą, – visi likusieji herojai buvo jo vaizduotėje. Maestro taip pat kaip pavyzdį pateikė ir prieš keletą metų Paryžiuje vykusį jo spektaklį „Mary Sad What She Said“ pagal pjesę „Merė – škotų karalienė“ su prancūzų aktore Izabelle Huppert: vaidmuo buvo pasiūlytas aktorėms Nicole Kidman ir Meryl Streep, bet jos abi atsisakė.
Man svarbus ne tiek vaidybos preciziškumas, bet aktoriaus fizinė savivoka, nuo kurios prasideda spektaklio kūrimo procesas.
Režisierių Kaune lydėjo Europoje dirbantys jo komandos nariai: vykdančioji režisierė Ann-Christin Rommen, vadybininkas Christophas Schletzas. R.Wilsonas į Kauną sugrįš likus kelioms savaitėms iki premjeros kitą rugsėjį. Aktoriaus pasirinkimas paaiškės netrukus.
Teatro avangardo kūrėjas
„Man teatras – visada yra muzika. Teatras visada yra šokis, judesys“, – sakė R.Wilsonas. Išties, vienas žymiausių šiuolaikinių teatro režisierių ir scenografų pasaulyje pakeitė modernaus teatro meno idėją ir žiūrovų suvokimą apie vyksmą scenoje. Formos meistru tituluojamas menininkas, savo spektaklius grindžiantis peizažu, kurį ištobulina apšvietimas, vaizdo projekcijos, judesio architektūra. „Kaip pagrindinį poveikio įrankį šis menininkas naudoja ne kalbą, o judesį ir šviesą, tikrąją spektaklio prasmę ir grožį jis atskleidžia vaizdo pagalba. Jo darbai scenoje netradiciškai integruoja įvairiausias menines raiškos formas, įskaitant šokį, apšvietimą, muziką ir tekstą, jo kūryba pelnė žiūrovų ir kritikų pripažinimą visame pasaulyje bei daugybę apdovanojimų. Režisieriaus ir kūrėjo asmenybę gaubia daug legendų, susijusių su jo preciziškumu, reiklumu. Repeticijos vyrauja maksimalus susikaupimas: čia nei vienas komandos narys nenuobodžiauja paniręs į išmaniojo telefono ekraną, visada yra maksimaliai pasiruošęs“, – vardino E.Stancikas.
Pasak NKDT meno vadovo Edgaro Klivio, labai intriguoja, kad Robertas Wilsonas šįkart Lietuvoje kurs būtent dramos spektaklį: „Šio režisieriaus operose mes labai aiškiai matome jo išgrynintą vizualinį stilių, bet dramos spektakliuose, o tiksliau sceniniuose performansuose, geriau atsiskleidžia kitos jo režisūrinės idėjos: kaip neįprastai plėtojamos skirtingos temos, kaip dirbama su dramos aktoriumi, kaip konfliktiškai sintetinami spektaklio vaizdai ir garsai. Roberto Wilsono spektakliai atskleidžia labai nuoseklią teatrinę filosofiją ir estetiką, kuri buvo plėtojama dešimtmečiais, tačiau netapo mechanine ar inertiška. Svarbu pastebėti, kad šios estetikos pagrindas – dėmesys formai yra svetimas lietuviškajai teatro tradicijai, kur formalizmas dažniausiai buvo suvokiamas kaip antihumaniškas, sunaikinantis mene žmogiškumą. Man regisi, kad mūsų teatrui labai svarbu patirti iš vidaus tą formos vertę ir jos galią, kaip režisūrinį principą, o žiūrovams – sugrįžti prie estetikos.”
Garsiausi R.Wilsono spektakliai: „Kurčiojo žvilgsnis“ (1970), „KA MOUNTAIN AND GUARDenia TERRACE: istorija apie šeimą ir besikeičiančius žmones” (1972, ant Haft Tan kalno Širaze Irane), opera „Einšteinas paplūdimyje“ (1976, Avinjono festivalis), H. Müllerio „Hamleto mašina“ (1986), opera „Juodasis raitelis“ (1990) kartu su Tomu Waitsu ir Williamu S. Burroughsu, „Hamletas: monologas“ (1995), Giacomo Puccini opera „Madam Baterflai“ (1993, Paryžiaus nacionalinė opera), G. Verdi „Makbetas“ (2013), „Traviata“ (2016) ir „Otelas“ (2019) ir kiti.
Lietuvoje vyko du režisieriaus pastatymai: 2007 m. Johanno Sebastiano Bacho „Pasija pagal Joną“ ir 2019 m. G.Puccini opera „Turandot“ Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre. Už šio spektaklio scenografiją Robertas Wilsonas apdovanotas „Auksiniu scenos kryžiumi“.
