Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka pristato „Europeana“ portale eksponuojamus lietuviškus kostiumus.
Jie – neįprasti. „Europeanoje“ pristatomi ne kasdieniai, o sceniniai kostiumai, rašoma pranešime žiniasklaidai. Tai operos kostiumų nuotraukų skaitmeninės versijos, kurias pateikė Kauno miesto muziejus. Nuotraukos darytos XX a. pirmojoje pusėje, daugiausia – tarpukario Kaune arba prieš Pirmąjį pasaulinį karą Sankt Peterburge. Jose vaizduojami Valstybės teatro Kaune atlikėjai operų kostiumais. Nuotraukose – garsūs to meto solistai Antanas Sodeika, Antanina Dambrauskaitė, Adelė Galaunienė bei tarpukario Lietuvos operos žvaigždė Kipras Petrauskas.
Operų kostiumai, kuriuos matome „Europeanoje“, sukurti XX a. pradžioje, vyraujant art nouveau ir art deco stiliams. Jie išsiskiria dekoratyvumu ir dėmesiu detalėms. Pastebimas siekis suderinti estetiką ir noras sukurti efektą. Pavyzdžiui, Bazilijo kostiumas iš Giuseppe’ės Rossini’io operos „Sevilijos kirpėjas“ atspindi personažo pedantiškumą ir pasalūniškumą (pirmąjį pabrėžia apranga, o antrąjį – grimas), personažo drabužiai tvarkingi ir vizualiai pernelyg nekrenta į akis.
Tuo tarpu kito šios operos personažo Rozinos kostiumas atspindi sąmojingumą ir norą koketuoti. Įdomūs 1912 m. „Sevilijos kirpėjo“ kostiumai iš Sankt Peterburgo Marijos teatro. Jiems būdinga neįprasta samplaika: kostiumai ir pabrėžia modernumą, ir bando atspindėti operoje vaizduojamą epochą. Tai, kad vietoj XVIII a. drabužių solistai vilki XVII a. kostiumus, prideda dar daugiau intrigos. Be to, Rozina apsirengusi ne kaip aukštuomenės dama, o vilki stilizuotą liaudies kostiumą.
Art deco kostiumų kūrėjai savitai traktavo istorinių epochų drabužius. Jie ne tik siekė modernizuoti kostiumą ir padaryti jį patrauklesnį bei suprantamesnį žiūrovams, bet ir leido pasireikšti menininko vaizduotei.
Art deco dizainui būdinga aukšto lygio meistrystė ir žaismingi vaizduotės elementai, dekoratyvumas ir įvairių kultūrų, neretai egzotiškų, įtaka. Todėl šiuose kostiumuose galime matyti Rytų kultūrų, ypač Kinijos, Indijos, Osmanų imperijos ir senovės Egipto, modernaus dizaino ir net tuo metu Lietuvoje madingų nacionalinių tendencijų lydinį. Vis dėlto tai, kas laikyta rytietiškais elementais, dažnai būdavo reinterpretuojama ir sušiuolaikinama, pritaikoma prie europietiško skonio, todėl beveik visada neautentiška.
Pavyzdžiui, Džiuljeta iš J.Offenbacho operetės „Hofmano pasakos“ dėvi iš karolių pagamintą galvos apdangalą, tuo laikotarpiu buvusį madingą ir laikomą turkišku, bei turi Rytų kultūrų įkvėptą plunksnų vėduoklę, taip pat akivaizdžiai stilizuotą. O jos suknelės korsažas įkvėptas Renesanso madų, nors operetės veiksmas vyksta XIX a. Tą patį galima pasakyti ir apie kitus „rytietiškus“ drabužius, ypač kai operos veiksmas vyksta Azijos ar šiaurės Afrikos šalyse.
Kiti kostiumai taip pat akivaizdžiai modernizuoti, ypač atspindintieji Renesanso ir baroko dėvėseną. Kaip originalų pavyzdį galima paminėti Mikaelos kostiumą iš operos „Karmen“ – jame matome XVI a. Vokietijos moterų aprangos ir įsivaizduoto Ispanijos nacionalinio kostiumo (Ispanija tuo metu taip pat atrodė egzotiška šalis) mišinį. Be to, solistės plaukai (perukas?) supinti į kasą iki juosmens, o tai – jau lietuviškas elementas.
Lietuviškos operos kostiumai pasirinkti ne atsitiktinai – šiemet minime profesionaliosios lietuviškos operos šimtmetį. Pirmas operos teatras Lietuvoje buvo įkurtas 1920 m. Kaune, Laisvės alėjoje (dabar šiame pastate veikia Kauno valstybinis muzikinis teatras). Tuo metu įstaiga, vadinama Operos ir dramos vaidykla, buvo įkurta Lietuvių meno kūrėjų draugijos iniciatyva.
Pirmieji lietuviškos operos metai buvo sunkūs – trūko lėšų, stigo kvalifikuotų muzikantų ir darbuotojų, neužteko pinigų net dekoracijoms ir kostiumams įsigyti. Nepaisant sunkių sąlygų, 1920 m. gruodžio 31 d. buvo pastatyta pirmoji opera – Giuseppe’ės Verdi’io „Traviata“ (dirigavo Juozas Tallat-Kelpša). Būtent ši data laikoma lietuviškos operos pradžia. Pirmoji opera buvo entuziastingai sutikta to meto Kauno visuomenės ir spaudos; vėliau ne vienus metus gruodžio 31-ąją jai atminti Operos ir baleto teatre buvo statoma „Traviata“.
1925 m. gruodžio 4 d. buvo pastatytas ir pirmas baleto spektaklis – Leo Delibes’o „Kopelija“. Primename, jog pirmoji lietuviška opera, Miko Petrausko „Birutė“, buvo pastatyta 1906 m. lapkričio 6 d. Vilniuje, o pirmas operos pastatymas Lietuvos teritorijoje įvyko 1636 m. rugsėjo 4 d. Vilniaus Žemutinėje pilyje. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vladislovo Vazos pageidavimu buvo pastatytas „Elenos pagrobimas“ – barokinė opera, paskatinusi šio stiliaus ir muzikinės kultūros raidą Lietuvoje.
Valstybės teatras buvo labai svarbus tarpukario Lietuvos kultūriniame gyvenime. Su juo bendradarbiavo daug žymių to meto Lietuvos ir užsienio operos ir baleto solistų, muzikantų ir režisierių. Kostiumus ir scenografiją teatrui kūrė garsūs menininkai Mstislavas Dobužinskis, Liudas Truikys, Alexandre’as Benois. Todėl operos kostiumuose matome savitą modernaus dizaino, egzotiškų kultūrų, originalios vaizduotės ir vietinio kolorito derinį.
Daugiau lietuviškos operos retro kostiumų galite pamatyti čia.
Šiuos ir kitus istorinius eksponatus galima pamatyti „Europeanoje“. Svetainėje skelbiami suskaitmeninti kultūros vertybių vaizdai iš daugiau nei 3000 Europos muziejų, archyvų ir bibliotekų. Portalo lankytojai gali peržiūrėti suskaitmenintas įvairių sričių kultūros paveldo vertybes: nuo istorijos, sporto ir industrinio paveldo iki muzikos, žemėlapių ir vaizduojamojo meno.
Visi norintieji išgirsti tarpukario Lietuvos operų įrašus gali tai padaryti ir portale „Epaveldas“. Čia galima rasti XX a. pirmos pusės šelako plokštelių įrašų skaitmenines versijas. G.Verdi’io operos „Rigoletas“, kurioje Hercogo vaidmenį sukūrė K.Petrauskas, įrašo galite paklausyti čia.
Nuo 2007 m. Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka dalyvauja kuriant Europos skaitmeninę biblioteką „Europeana“, o nuo 2018 m. pabaigos yra šios programos nacionalinis duomenų teikėjas.
