Paskutinis K.Serebrenikovo žodis teisme: „Nieko nesigailiu. Užjaučiu jus“

Vadinamosios „Septintosios studijos“ baudžiamojoje byloje figūruojantiems asmenims pareikšti kaltinimai pasisavinus 133 mln. rublių (1,8 mln. eurų dabartiniu kursu) valstybės lėšų, 2011–2014 metais skirtų Gogolio centro meno vadovo K.Serebrenikovo įsteigtai autonominei nekomercinei organizacijai (ANO) įgyvendinti projektą „Platforma“.

Kaltintojai teigia, kad K.Serebrenikovas ir kiti bylos atsakovai pasirašė fiktyvių kontraktų dėl „tariamų paslaugų“, panaudoję tuos pinigus „savo asmeninėms reikmėms“, o vyriausybei pateikę suklastotas finansines ataskaitas.

Pernai rudenį teismas grąžino bylą prokuratūrai papildyti, nes teismo vertinimu, teisme nebuvo režisieriaus kaltės įrodymų.

Pateikiame šią 51 metų K.Serebrenikovo kalbą 15min skaitytojams.

Reikėtų, tikriausiai, pasakyti, kodėl „Platforma“ tapo svarbiu ir reikšmingu ne tik Rusijos šiuolaikinio meno projektu, bet ir turėjo didelės svarbos jį sugalvojusiems, kūrusiems ir žiūrėjusiems žmonėms.

„Platformos“ idėja – tai pirmiausia meninės raiškos laisvės idėja, gyvenimo daugiaprasmiškumo idėja, pasaulio sudėtingumo, jo įvairovės, jo jaunystės ir šios įvairovės žavesio teigimas. Čia turiu galvoje pokyčių viltį.

Apie ką aš galvojau, kai naujajam Rusijos prezidentui, kuris paskelbė „modernizacijos“ ir „inovacijų“ kursą, pasiūliau idėją sukurti sudėtingą, daugiažanrį projektą?

Velniai griebtų, – galvojau aš, gal bent dabar daugybė talentingų, ryškių, nepaklusnių jaunų žmonių, kuriuos pažįstu ir kurie nerasdami sau vietos tradicinėse, vis dar sovietinėse institucijose, gal jaunuoliai, kurie vis dažniau dirba Europoje, gaudami ten grantus, patirdami pripažinimą, sėkmę, gal visi jie, gavę valstybinį finansavimą, galų gale gaus šansą savo talentus realizuoti ir tėvynėje, o ne bus žeminančiai uždaryti į nebūtino „eksperimento“ getą. Taip aš galvojau!

Ar buvo prasmingi šie treji „Platformos“ metai, po kurių sekė treji metai areštų, melagingų kaltinimų, bylinėjimosi teisme? Šį klausimą vis dažniau užduodu pats sau.

Ar buvo prasmingi šie treji „Platformos“ metai, po kurių sekė treji metai areštų, melagingų kaltinimų, bylinėjimosi teisme? Šį klausimą vis dažniau užduodu pats sau.

Ar daug tai? 340 mūsų „Platformoje“ per trejus metus surengtų renginių, kurių dauguma – originalūs, unikalūs, sudėtingi, kuriuose dalyvavo daug artistų, muzikantų, režisierių, dailininkų, šokėjų, kompozitorių? Daug. Labai daug. Tai jums pasakys bet kuris žmogus, kuris bent šiek tiek išmano teatrą, muziką, šiuolaikines technologijas, šiuolaikinį šokį.

„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Kirilas Serebrenikovas

Ir jie, šie žmonės, specialistai, žinovai, ateidavo ir į teismą ir liudydavo apie save, apie savo darbą, apie tai, ką jie matė „Vyno gamyklos“ Baltajame ceche 2011-2014 metais. Kultūros ministerijos ir prokuratūros pretenzijos, kad už šiuos valstybės skirtus pinigus mes padarėme kažką ne taip, – juokingos. Galbūt jie mano, kad mes turėjome surengti ne 340, o 800 renginių. Na, jeigu iš valstybės skirtų 216 milijonų mes 128 „pavogėme“! Na, bent būtų taip ir pasakę! Kiek mes neklausėme nukentėjusios ministerijos, taip ir neišgirdome pretenzijų mums. Nei pačiam projektui, nei kokiam nors jo renginiui. Šį kvailą kaltinimą aš visiškai atmetu.

Be abejonės, būtent dabar tapo aiškus ankstesnio kultūros ministro suformuluotas principas, to ministro, kuris atėjo į „Platformą“ atidariusio Aleksandro Avdejevo vietą, principas, pagal kurį šis ministras, dabar jau buvęs, nusprendė bendrauti su šiuolaikiniu menu: „Eksperimentai – iš savo kišenės“. Taip jis kalbėjo per daugelį savo pasisakymų. Ir dabar aišku, kad jis kalbėjo būtent apie „Platformą“. Ir ta „sava kišenė“ – kaip tik tie treji metai areštų, persekiojimo, melagingų, absurdiškų kaltinimų ir teismų.

„Teatro byloje“ nėra nė vieno liudijimo, nė vieno įrodymo mano nesąžiningo elgesio, mano neteisėtų veiksmų, mano noro praturtėti iš pinigų, kurie buvo skirti projektui.

Yra skirtingos versijos, kodėl apskritai atsirado „teatro byla“ – nuo pačių kvailiausių iki sudėtingų ir konspirologinių. Tiesa kada nors paaiškės, kada nors atvers specialiųjų tarnybų archyvus ir mes suprasime, kas davė įsakymus, kas sugalvojo šią bylą, kaip ją fabrikavo, kas rašė skundus. Dabar visa tai nesvarbu – svarbu, kad mes sukūrėme „Platformą“, tokią daugialypę, kurioje laisvai mainėsi žanrai, kuri buvo neįprasta, ryški. Ir ji pasirodė ontologiškai svetima šiai biurokratijos kultūrai, lojalumo kultūrai. Ir dabar aišku, kad ši „nukentėjusi“ ministerija – visiškai toksiška kontora, kuri kiekvienoje situacijoje išduos ir pakiš.

Ar aš gailiuosi, kad sukūriau „Platformą“ būtent tokią – kupiną kūrybinės laisvės, tokią, kuri daugybė kūrybingų žmonių galėjo save realizuoti? Ne. Ar aš gailiuosi, kad „Platformos“ buhalteriai, kurie ir yra šių teismo posėdžių bei tyrimų priežastis, dirbo taip siaubingai? Žinoma, gailiuosi. Bet, deja, nei daryti tam įtakos, nei pakeisti tai tuomet aš negalėjau, nes nieko nesuprantu buhalterijoje. Aš buvau nuolat užsiėmęs renginių organizavimu ir premjeromis. Aš neužsiėmiau finansais.

„Sputnik“/„Scanpix“ nuotr./Kirilas Serebrenikovas

Visiškai aišku, kad „Platforma“ – tai ne tik buhalterija, o pirmiausia tai, kas sukurta „Vyno gamyklos“ aikštelėje, tai 340 renginių, tūkstančiai žiūrovų, kurie, žiūrėdami mūsų darbus, plėtė akiratį, tai dešimtys jaunų profesionalų, kurie realizavo savo kūrybines galias ir padidino savo kvalifikaciją. Mane piktina bandymai sumenkinti „Platformos“ reikšmę, mane piktina melagingi tvirtinimai, kad mes kažką ne taip padarėme arba padarėme ne už tuos pinigus. Kaltintojai meluoja, jie gina savo mundurus ir tuos, kurie šitą bylą sumanė.

Žmonės, kurie dirbo su mumis „Platformoje“, ateidavo į teismą ir liudijo už mus, tai darė net prokuratūros liudytojai. „Teatro byloje“ nėra nė vieno liudijimo, nė vieno įrodymo mano nesąžiningo elgesio, mano neteisėtų veiksmų, mano noro praturtėti iš pinigų, kurie buvo skirti projektui.

Esu įsitikinęs, kad meninis „Platformos“ gyvenimas, už kurį aš buvau atsakingas, buvo sąžiningų, talentingų, ryškių žmonių, tų nuostabių jaunuolių, dėl kurių aš visa tai ir sugalvojau, bendrų pastangų rezultatas. Ir tie 340 „Platformos“ renginių yra tai, kuo jie, esu įsitikinęs, taip pat didžiuojasi.

Situacijos, kurioje mes atsidūrėme, komizmas, ganėtinai kartus, yra tai, kad kaltinimo pagrindas yra buhalterių ir tų jų pažįstamų, kurie „išplovė“ „Platformos“ pinigus, parodymai. Jiems darė spaudimą tardytojai, o jie, bijodami dėl savęs, apkalbėjo mus. Melavo. Iš jų melo tardytojas Lavrovas ir jo komanda sufabrikavo „Teatro bylą“. Geriausi tardytojų draugai – „pinigų plovėjai“. Deja, toks paradoksas!

„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Kirilas Serebrenikovas

Visiškai aišku, kad projekto buhalterija buvo vedama blogai, to niekas neneigia. Tai tapo aišku ir iš audito, kurį aš pradėjau 2014 metais. Niekas nebūtų nustebęs, jei aiškinimasis ir būtų vykęs šia linkme. Jei tardytojai būtų aiškinęsi, kaip buhalteriai išgrynindavo mūsų pinigus per savo firmas. Tačiau „Teatro byla“ – ne apie buhalteriją. Ji apie tai, kaip žmonės, kurie kuria sėkmingą teatro projektą, dėl visuomenės klimato pokyčių be jokių įrodymų paskelbiami „nusikalstama grupuote“; apie tai, kaip valstybė (juk Kultūros ministerija – tai valstybė) atsisako to, ką padarė ir sukūrė pati mokesčių mokėtojų pinigais, biudžeto pinigais, nes taip elgtis konjunktūriškai naudinga.

Projektas „Platforma“ ir trejus metus trunkantis persekiojimas tų, kurie tai sukūrė, labai aiškiai parodo, kas su mumis visais vyksta. Šia prasme projektas tęsiasi, fiksuoja laiką, atskleidžia, kas iš tiesų vyksta.

„Šiuolaikinis menas“ nuo valstybinio užsakymo, propagandos skiriasi būtent tuo, kad jis itin aštrus, kritiškas, paradoksaliai reaguoja į dabartį, į gyvenimo tėkmę – reaguoja šiuolaikinėmis medijomis, sąžiningu, principingu pokalbiu, reaguoja per laisvą refleksiją, per meną. Į mūsų kūrybą reaguoja persekiojimais, teismais ir areštais. Projektas „Platforma“ ir trejus metus trunkantis persekiojimas tų, kurie tai sukūrė, labai aiškiai parodo, kas su mumis visais vyksta. Šia prasme projektas tęsiasi, fiksuoja laiką, atskleidžia, kas iš tiesų vyksta.

Manęs visą šį laiką, kai tęsiasi „Teatro byla“, neapleidžia neteisybės jausmas. Man atrodė, kad mes visi, taip pat ir aš, sukūrėme kažką tikro ir svarbaus savo šaliai, sukūrę projektą „Platforma“, nes jis tapo vienu tiltų tarp Rusijos ir pasaulio, jis tapo mūsų tėvynės meno įtraukimo į pasaulio meno aktualius procesus instrumentu. Būtent dėl to šis projektas ir buvo kuriamas, o ne dėl to, kad pinigai būtų pasisavinti! O tie, kurie sukurpė „bylą“ ir kaltina mus kažkokiomis šlykštynėmis, jie kaip tik daro viską, kad Rusija dabar taptų vieta, kur būtų galima trejus metus tyčiotis iš žmonių, be jokių įrodymų juos kaltinant tuo, ko jie nedarė.

Esu įsitikinęs, kad „Platforma“ paveikė teatrą, atlikimo meną, mediateatrą, šokį, šiuolaikinę akademinę muziką. Tuo esu įsitikinęs dėl to, jog „Platformos“ patirtys – ir praktinės, ir teorinės – tęsiasi ir dabar, beveik po dešimties metų, kitose scenose, kituose projektuose, daugelio šiuolaikinių menininkų darbuose.

Laikas viską sustatys į vietas. Projektas „Platforma“ ir jo dokumentacija teisme – tai Rusijos meno naujausios istorijos dalis. Matyt, tie, kurie tai pradėjo ir sukūrė, turėjo kėslų mus diskredituoti, apkaltinti tuo, ko niekas iš sumaniusių ir kūrusių „Platformą“, žinoma, nedarė, ir taip sunaikinti prisiminimus apie projektą, pažeminti jį iki šlykštaus buhalterijos darbo. Tai jums nepavyks. Jūsų pretenzijos visiškai neįrodytos ir dėl to juokingos, kad ir kokius didelius skaičius berašytumėte savo kaltinime.

„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Kirilas Serebrenikovas

Sąžinė, garbė, profesionalo ir žmogaus padorumas, kūrybinė drąsa, laisvė – būtent tai buvo pagrindinės „Platformos“ vertybės, tos „Platformos“ dalies, už kurią aš buvau atsakingas. Aš, žinoma, kalbu ne apie tą prakeiktą buhalteriją. Apie tai teisme kalbėjo projekto dalyviai ir tie, kurie buvo tarp jo žiūrovų.

Kūrybos žmonės aštriai jaučia neteisybę, jie jaučia, kas sąžiningas, o kas meluoja, kas – vagis, kas – sukčius, o kas – ne. Aš esu dėkingas kūrėjų visuomenei, kuri visus šiuos metus mus palaikė, ėjo į teismo sales, prie teismų, rašė laiškus ir publikacijas. Nors šio melo ir „bezpredelo“ negalima nugalėti kolektyviniais laiškais, mums buvo malonu, kad jūs bent tai darėte.

„Platformos“ laikas – tai nuostabus kūrybos ir džiaugsmo laikas dėl to, kad jaunų menininkų karta galėjo dirbti, o už savo kūrybą gauti padorų atlygį ir pasitenkinimą dėl to, kad net pačias beprotiškiausias idėjas gali realizuoti.

Silpni žmonės turi nuostabų ir mintinai išmoktą savo bejėgystės pateisinimą: „Mums davė tokį nurodymą“, „Mums taip liepė“, „Viską nusprendė už mus“, „Bet jūs gi suprantate!“. Tokia yra rusiška „blogio banalybė“!

„Platforma“ ir menininkams, ir žiūrovams teikė viltį, kad laisvės idėjos anksčiau ar vėliau taps mūsų būties pagrindu. Aš įsitikinęs, kad tai yra ir viena iš „Platformos“ pamokų, svarbi tiems, kurie nori pakeisti gyvenimą, ir priežastis agresyvių išpuolių tų, kurie organizuoja dabartinę tvarką.

Projektas „Platforma“ augino visus – ir žiūrovus, ir dalyvius, mokė priešintis išmoktai bejėgystei, būti atsakingiems už savo veiksmus, veikti, kurti. Šia prasme aš visiškai atsakau už meninę „Platformos“ programą, už visus „eksperimentus“, už kuriuos man ir mano draugams pateikta ši teismo sąskaita.

Jaunystė visada renkasi laisvę, o ne „bandą“, „liūną“. Šia prasme „Platforma“ ir menininkams, ir žiūrovams teikė viltį, kad laisvės idėjos anksčiau ar vėliau taps mūsų būties pagrindu. Aš įsitikinęs, kad tai yra ir viena iš „Platformos“ pamokų, svarbi tiems, kurie nori pakeisti gyvenimą, ir priežastis agresyvių išpuolių tų, kurie organizuoja dabartinę tvarką.

Organizatorių nuotr./Kirilas Serebrenikovas

„Visada sakyk tiesą“ – taip mane mokė tėvai! Projektu „Platforma“ mes šaliai ir pasauliui kalbėjome apie jauną, sąžiningą šalį, kurioje gyvena sąžiningi žmonės, pasirengę tapti savo gyvenimo kūrėjais! Pasirengę būti laisvais kūrėjais!

Visiškai aišku, kad tuos tikslus, kuriuos tuo metu valstybė kėlė „Platformai“, – šiuolaikinio meno plėtojimas ir populiarinimas – aš, mes, tie, kurie kūrė projektą, įgyvendinome visiškai.

Man gaila, kad „Platforma“ tapo lūžio momentu mano kartu teisiamų bičiulių gyvenimuose. Man visiškai negaila, kad savo gyvenimo metus aš skyriau plėtoti šiuolaikinį Rusijos meną, nors ir buvo sunku, nors buvau persekiojamas, šmeižiamas. Aš niekada nedariau nieko blogo gyvoms būtybėms, niekada nesielgiau nesąžiningai. Aš dirbau Maskvoje, Rusijoje daug metų, sukūriau daug spektaklių, keletą filmų, stengiausi būti naudingas mūsų šalies žmonėms. Aš didžiuojuosi kiekviena diena, kurią skyriau savo darbui Rusijoje. Taip pat ir tomis dienomis, kai kūriau projektą „Platforma“.