„Šiandien nebėra kito pasirinkimo, tik priimti mus tokius, kokie esame“, – sako M.Gośniowskis-Gąsiu, su kuriuo prieš premjerą kalbame apie kūrybinį procesą, „queer“ kultūrą Lietuvoje ir Lenkijoje bei tai, kodėl spektaklio-performanso pavadinime atsiranda žodis „kerštas“.
– Pirmasis jūsų performanso anotacijos sakinys skamba taip: „Kodėl daugelis mūsų vis dar yra susivaržę, stengiasi atitikti visuomenės lūkesčius ir bijo tų, kurie drįsta išreikšti save laisvai, elgtis kitaip, nei iš jų tikisi dauguma?“ Ar jūs pats turite atsakymą į šį klausimą?
– Man, žmogui, kuris yra kitoks, atsakyti į šį klausimą sunku, bet aš galiu pamėginti paieškoti atsakymo. Manau, kad žmonės bijo išeiti už savo komforto zonos ribų ir, kai visuomenėje atsiranda kažkas naujo, į tą naują imama žiūrėti kaip į priešą. Pati pavojingiausia yra situacija, kai žmonės pradeda suprasti, kad tas, kuris yra kitoks, tau gali būti labai artimas, ar net dar daugiau – galbūt tu pats esi kitoks?
– Tačiau ar tai, kad savo artimame rate turi žmogų, kuris netelpa į tradicinius lyties rėmus, kaip tik neturėtų padėti ugdyti supratingumo?
– Turėtų. Ir padeda, jei jį priimi. Bet jei esi nusistatęs prieš, problema tik dar labiau paaštrėja. Abiems pusėms.
– Jūsų performanso pavadinimas yra „Borderline Queen. Kerštas“. Kas po juo slypi?
– Borderline nurodo į ribinį asmenybės sutrikimą (borderline personality disorder). Tačiau yra ir kita reikšmė. Kai susitinka dvi priešų armijos, jos susitinka prie kitos ribos – pasienyje. Queen (karalienė), žinoma, nurodo į drag karalienes.
Galiausiai, kerštas. Ir čia aš turiu kelis atsakymus. Visų pirma, ieškojau pavadinimo, kuris neskambėtų pernelyg rimtai. O „kerštas“ skamba kaip ištrauktas iš „Marvel“ filmo pavadinimo. Tačiau kartu šiandien Rytų Europoje atsidūrėme situacijoje, kai nebegalime daugiau laukti. Visuomenė turi mus priimti. Kai kurie sako, kad šiandien Rytų Europa yra ten pat, kur buvo Niujorkas 1969 m., kai vyko Stonewall riaušės ir queer revoliucija. Suprantu, kad toks pavadinimas skamba agresyviai, bet tai nereiškia, kad mes norime su kažkuo kovoti. Mes tiesiog norime tapti matomi kaip queer žmonės. Ir jei visuomenė mūsų nepriima, tai ne mūsų, o visuomenės problema.
– O jei taip ir nepriims, planuojate imtis keršto?
– Aš tikiuosi, kad mums to neprireiks. Bet svarbu suprasti – šiandien nebėra kito pasirinkimo, tik priimti mus tokius, kokie esame.
– Ar galėtumėte palyginti queer kultūras Lenkijoje ir Lietuvoje?
– Lenkijoje queer kultūra auga. Net jei mūsų valdžia yra siaubinga ir yra nusistačiusi prieš mus. Lenkijoje daug queer menininkų – buriamės į nedideles grupes, kuriame drauge. Čia, Lietuvoje, turiu pasakyti, kad turite nuostabių atlikėjų, kuriuos sutikau per atrankas, ir menininkų, muzikantų. Nežinau, ar tai iš tiesų problema, nors galbūt ir problema... Didžioji dalis jų teigė nejaučiantys poreikio kurti drauge, burtis į menininkų grupes. Tačiau tai labai praverčia.
– Ar yra skirtumų tarp to, kaip abi visuomenės priima žmones, kurie nepatenka į tradicines lyties ir seksualumo struktūras?
– Sakyčiau, kad Lietuva yra gerokai mažiau homofobiška ir transfobiška nei Lenkija. Žinoma, aš gyvenu Vilniuje, miesto centre – tikriausiai tai taip pat yra viena priežasčių, kodėl situaciją matau taip. Nors, tiesą pasakius, Lenkijoje taip pat gyvenu sostinėje. Tačiau, net žvelgiant į statistiką, Lenkijos homofobijos rodikliai yra gerokai aukštesni. Lenkijoje yra dvi grupės žmonių – tie, kurie mus labai palaiko, ir tie, kurie mūsų labai nekenčia. Įtampa tarp šių grupių auga. Lietuvoje, mano akimis žiūrint, šito yra mažiau.
– Esate patyręs tiesioginės diskriminacijos?
– Lietuvoje ar Lenkijoje?
– Ir ten, ir ten.
– Varšuva yra gerokai spalvingesnis miestas nei Vilnius. Žiūrint iš mano perspektyvos, aš nesirengiu keistai. Ir taip neatrodo, kai esu Varšuvoje. Tačiau Vilniuje jaučiu, kad kartais žmonės į mane spokso. Su tuo viskas gerai, aš dėl to nesirūpinu, bet svarstau, ar jie į mane žiūri dėl to, kad atrodau kaip queer kultūros atstovas ir to net nebandau slėpti, ar jiems tiesiog smalsu, nes kažkoks vyrukas apsirengė keisčiau, nei įprasta šio miesto gatvėse. Nesakau, kad tai homofobija, tiesiog apie tai susimąsčiau. O Lenkijoje… Lenkijoje – taip, esu patyręs tiesioginės diskriminacijos. Daugybę kartų.
– Ar įmanoma su tuo bent kiek nors apsiprasti?
– Kai mane puola, aš reaguoju. Jei perskaitau kokią nors nesąmonę internete, parašytą anonimo, per daug nesuku galvos, bet jei ant manęs kas nors šauks gatvėje, aš šauksiu atgal, jei mane puls, aš ginsiuosi. Ar prie to pripratau? Ne. Aš esu siaubingai piktas, bet man tai suteikia stiprybės dirbti ir per savo kūrybą priminti – kad ir ką jūs bedarytumėte, mes būsime čia.
– Spektakliui pasirinkote neįprastą erdvę – klubą „Kablys“.
– Queer kultūra vis dažniau perkeliama į teatrus, meno galerijas, muziejus, bet manęs neapleidžia jausmas, jog žmonės pamiršo, kad ji gimė klubuose. Aš pats dažnai dirbu ir pasirodau klubuose, nors ir baigiau teatro akademiją. Ten jaučiuosi gerai, klubinė kultūra yra mano kalba. Tikiu, kad vieną dieną klubai nurungs teatrus. Kita teatro stotelė bus klubas.
– Pasirodymo metu žiūrovai galės laisvai judėti po klubo erdvę, šokti, tapti spektaklio dalimi. Kas, jei jie šia galimybe nepasinaudos? Kiek jums svarbu, kad žiūrovas taptų aktyviu pasirodymo dalyviu?
– Tai jų pasirinkimas. Nesijausiu blogai, jei auditorija nuspręs elgtis kitaip.
Durys bus atidarytos valandą iki pasirodymo pradžios, tad iki tol žiūrovai jau galės apsiprasti su erdve, išgerti alaus. Viso pasirodymo metu jie taip pat galės nueiti prie baro, nueiti į tualetą, išeiti į lauką ir surūkyti cigaretę – tikrai, viskas gerai, jūs neprivalot visą laiką sėdėti ir žiūrėti. Aš pats to nemėgstu teatre (juokiasi).
– Pasirodymo metu atlikėjai filmuoja save ir vieni kitus. Kodėl?
– Visų pirma, tai labai praktiška idėja, nes taip atlikėjai taps matomi dideliame ekrane. Tačiau kartu man buvo įdomu galvoti apie tai, kaip mes keičiamės atsidūrę prieš kamerą. Jei nuspręstume šį pokalbį filmuoti, jis, tikėtina, kryptų visai kita linkme, o mes pradėtume elgtis taip, kaip žmonės elgiasi „Instagrame“. Atsidūręs priešais kamerą visai kitaip save reprezentuoji.
– Tačiau jūs, rodos, nekritikuojate to, kaip žmonės save reprezentuoja socialinėse medijose.
– Tikrai ne. Jei nueitumėte į mano „Instagram“, rastumėte daug labai kvailų nuotraukų. Man tiesiog įdomus pats žmogaus mainymosi procesas. O ir iš esmės aš laikausi pozicijos, kad jei niekam nekenki – daryk ką tik nori.
– Kas dar, be klubinės kultūros, darė įtaką spektaklio režisūriniams ir estetiniams sprendimams?
– Man labai įdomus tapimo drag karaliene procesas – makiažas, suknelė, aukštakulniai ir visi kiti pasiruošimo atributai. Drag kultūra, žinoma, buvo svarbi, kuriant šį pasirodymą. Aš taip pat žaidžiu kompiuterinius žaidimus, jie mane labai įkvepia. Pvz., siaubo kompiuterinis žaidimas „Outlast“. Tarp kitų savo įkvėpimo šaltinių galiu įvardyti filmą „Vakarėlių monstras“ (Party Monster).
– Kaip atradote performanse pasirodysiančius menininkus?
– Lietuvos atlikėjus radau per atranką, į kurią atvyko daug puikių žmonių, bet turėjau pasirinkti vos keletą jų. Atlikėjus iš Lenkijos pakviečiau pats. Su Twoja Stara jau esu dirbęs keletą kartų. Su Ka Katarsis anksčiau dirbęs nebuvau, bet esu matęs ją scenoje ir mane labai sudomino jos drag pasirodymai. Daug žmonių galvoja, kad drag karalienė yra moterimi persirengęs vyras, bet tai, iš tiesų, nėra tiesa. To gali imtis visi žmonės – ir vyrai, ir moterys.
– Ar repeticijų metu performansas smarkiai pasikeitė?
– Taip, labai. Iš pradžių maniau, kad jis bus ne toks rimtas, koks yra dabar. Pasirodymas vis dar labai juokingas, tačiau anksčiau jį įsivaizdavau daugiau kaip drag šou. Tačiau manau, kad performansas smarkiai patobulėjo. Dabar jis yra paremtas asmeninėmis atlikėjų istorijomis. Esu patenkintas rezultatu.
– Ketinate pristatyti performansą Lenkijoje?
– Labai norėčiau. Lenkijai tokio performanso labai reikėtų.
