Pikų damos galios: kas yra legendinis grafas Sen Žermenas?

Šio personažo kovo 19 – 22 d. Vilnius City Operos „Pikų damos“ scenoje tikrai nebus. Tačiau be jo, legendinio grafo Sen Žermeno, nebūtų ir „Pikų damos“. Tai jis – XVIII amžiaus žmogus-paslaptis, kuris dėjosi esąs amžinas žydas, gyvenimo eliksyro, filosofinio akmens ir dar kitko išradėjas, gebantis kurti brangakmenius arba juos „gydyti“ (pašalinti defektus, įtrūkimus).
„Pikų dama“
„Pikų dama“ / Dmitrijaus Matvejevo nuotr.
Temos: 1 Teatras

Sykį „pagydęs“ Liudviko XV briliantą, pelnė jo didenybės palankumą ir nemenką karališką honorarą. Patiko jis ir Liudvikui XVI. Vieniems – alchemikas, šarlatanas ar net šnipas, kitiems – amžinai jaunas, patrauklus, bet vienišas vyras. Visiems – net ir karaliams – įdomus bei malonus kompanionas, išmanęs mediciną, grojęs įvairiais instrumentais, rašęs muziką, tapęs paveikslus, teigiama, puikiai mokėjęs net dvylika (!) kalbų, tad į kurį kraštą nusitrenkdavo, tenai išsyk pasijusdavo savu. Prisistatydavo Transilvanijos valdovo sūnumi, daugiau apie save beveik nešnekėdavo, o jei prasitardavo – itin miglotai ir buvo žinomas skirtingais vardais.

Natūralu, kad apie sėkmingo ir labai paslaptingo asmens turtus, magiškas galias gandai pasklido plačiai ir, žinoma, nepraslydo pro Natalijos Petrovnos Golycinos, tapusios Aleksandro Puškino „Pikų damos“ Grafienės prototipu, ausis. Beje, ši, kalbama, taip pat paslaptingų kerų turėjusi moteris buvo tolima paties rašytojo giminaitė iš motinos pusės, tad gandais apaugusias istorijas jis išgirdo dar vaikystėje.

Kas ji – Venus Moscovite?

Golycina nebuvo šiaip paprasta kunigaikštienė, aukštuomenės moteris. Įvairiuose šaltiniuose teigiama, jog ji mokėjo keturias kalbas, gyveno Berlyne, Londone, Paryžiuje, jaunystėje yra šokusi su dviem Prancūzijos karaliais, jai piršosi Anglijos princas, vėliau tapęs karaliumi. Jos pažintis su Austrijos valdove Marija Tereze, aistringa kortuotoja, buvo lemtinga: aistrą lošti žavinga rusaitė iš garsios bičiulės netruko perimti. Kai Golycina su vyru išsiruošė į užsienį, Marija Terezė jai įdavė rekomendaciją savo dukrai, Prancūzijos karalienei Marijai Antuanetei, kuriai lošimas taip pat buvo viena labai mėgstamų pramogų. Prabangieji Versalio rūmai ir Prancūzijos aukštuomenė buvo puiki terpė šiai aistrai suvešėti.

Čia prie stalų kortuoti sėsdavo ir karališkoji šeima, ir įtakingi ministrai, karininkai bei kiti garsiausi to meto žmonės. Štai ką apie Grafienę, Golycinos prototipą, rašė Puškinas „Pikų damoje“: „Reikia žinoti, kad mano senelė prieš šešiasdešimt metų važinėjo į Paryžių ir buvo ten labai madoje. Visi sekiojo paskui ją, norėdami pamatyti Venus moscovite (Maskvos Venerą). Rišeljė jai merginosi, ir senelė tikina, kad jis vos nenusišovęs dėl jos žiaurumo.“ Tais laikais damos lošdavo faraoną. Kartą rūmuose ji pralošė Orleano princui kažkokią labai didelę sumą. Grįžusi namo, nusiimdama nuo veido dirbtinius apgamus, pareiškė vyrui apie prasilošimą ir įsakė sumokėti, tačiau šis, nors ir bijojo žmonos kaip ugnies, daug kartų jau buvo priverstas padengti pastarosios nesėkmes prie kortų stalo, šįsyk nesutiko.

Ką daryti? Kaip išvengti siaubingos nešlovės? Valdingosios Grafienės smegenys mikliai priminė grafą Sen Žermeną, kuris savo žinioje galėjo turėti DAUG pinigų. Laiškas, graudus damos pasakojimas apie gėdą užtrauksiančią nelaimę ir – džentelmenas pasirengęs šokti į pagalbą. Tačiau – ne pačiu paprasčiausiu būdu, tiesiog ištiesdamas kapšą pinigų: jis jai patiki kur kas daugiau – stebuklingą paslaptį, už kurią savosios manijos apsėsti lošėjai būtų kloję nežinia ką. Tos mistinės trijų kortų kombinacijos (triakė, septynakė, tūzas), padėjusios tąsyk atsilošti, Grafienė neišdavusi nė vienam iš keturių sūnų, taip pat lošėjų.

Pikų dama, tamplieriai ir okultizmas

Natalijos Golycinos gyvenimą Sen Žermenas pakeitė ne tik padėdamas atsilošti su kaupu. Jis pasidalijo su ja ir ateities numatymo dovana, įtraukė į okultizmą. Mistikai manė, kad grafas yra vienas paskutinių Tamplierių ordino vadų, jis turi akmenį, galintį parodyti ateities įvykius, priklauso įvairioms slaptoms organizacijoms. Golycina po Didžiosios Prancūzijos revoliucijos grįžo į Rusiją ir visiems kėlė pagarbią baimę – niekas aukštuomenėje nenorėjo su ja susipykti, visi verždavosi į jos priėmimus, o pati ponia su aplinkiniais elgdavosi itin išdidžiai ir griežtai. Kalbama, kad net vienas aukštas pareigas valstybėje užėmusių jos sūnų motinos akivaizdoje ilgiausiai nedrįsdavo prisėsti. Jos rengti pobūviai, žinoma, baigdavosi prie kortų stalo, kur dėl amžiaus nusilpus regėjimui šeimininkei būdavo atnešamos padidintos kortos...

Sen Žermenas apie save paliko daug mistinių istorijų ir gandų. Spėjama, kad jis galėjo gyventi 1712–1784 metais, tačiau kur išties gimė, kada (ir ar) tiksliai mirė taip lieka mįslė, nes jau po mirties buvo pastebėtas tai vienur, tai kitur... O ir gyvas būdamas prasitardavo, pavyzdžiui, apie bičiulystę su Romos valstybės veikėjais: „Kartą bičiulis Gajus Julijus Cezaris man pasakė...“ Grafo tarnas buvo vertas savo pono ir į smalsuolių prašymus patikslinti šiuos žodžius atsakydavo trumpai – jog savo ponui tarnauja... tik tris šimtmečius. Spalvingas Sen Žermeno gyvenimas domino tikrai ne tik jo amžininkus. Šis veikėjas minimas daugybėje literatūros kūrinių. Tarp jų – ir garsiojoje Umberto Eco „Fuko švytuoklėje“. O 1930-aisiais Jungtinėse Amerikos Valstijose, Čikagoje, įsikūrė religinis judėjimas, kurio stabu laikomas Sen Žermenas. Šio judėjimo įkūrėjas teigė kažkada sutikęs žmogų tokiu vardu ir gavęs iš jo nurodymus.

Lietuvos lošėjai

Nėra užfiksuota, kad valdingoji ponia Golycina ar grafas Sen Žermenas būtų lankęsi lietuviškose žemėse, tačiau ir čia būtų turėję ką veikti. XVIII amžiuje čia visos socialinės grupės turbūt be išimties žaidė kortomis – nuo karalių, kilmingų didikų, vyskupų, prasilošusių ir skurstančių bajorų, miestiečių ir žemesnio statuso žmonių. Aistringas lošėjas buvo Vilniaus vyskupas Ignotas Jokūbas Masalskis, tačiau, deja, ne itin sėkmingas. Minima, kad Verkių rūmų statytojas, Vilniaus arkikatedros rekonstrukcijos fundatorius pralošdavo nemažas sumas. Sonatos Šulcės knygoje „Vilniaus istorijos: gidas po XVIII a. miestą“ yra aprašytas momentas, kai kilminga didikė Liudvika Byševska Verkių rūmuose lošė kortomis su vyskupu Ignotu Jokūbu Masalskiu.

Šis detalė užfiksuota lenkiškai rašytame jos kelionės dienoraštyje. Kitus literatūroje minimas pasakojimas apie bajorą Cibulskį, kuris maskoliui pralošęs žmoną. Taigi, aistros, kaip visoje tuo metu lošusioje, savojo rakto į sėkmę ieškojusioje, ateities paslaptimi besidomėjusioje Europoje. Ir ten, ir pas mus ne vienam lošėjui koją pakišo kortų sekoje netikėtai atsiradusi pikų dama...

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Išmanesnis apšvietimas namuose su JUNG DALI-2
Reklama
„Assorti“ asortimento vadovė G.Azguridienė: ieškantiems, kuo nustebinti Kalėdoms, turime ir dovanų, ir idėjų
Reklama
Išskirtinės „Lidl“ ir „Maisto banko“ kalėdinės akcijos metu buvo paaukota produktų už daugiau nei 75 tūkst. eurų
Akiratyje – žiniasklaida: tradicinės žiniasklaidos ateitis