Iš arti daugumos spektaklių kūrimo procesą stebinti ir jame dalyvaujanti D. Dašenkovienė sakė, kad teatras ir jo žmonės jai yra neišsenkantis įkvėpimo ir nušvitimo šaltinis, o tapyba – galimybė naujai permąstyti ir išplėtoti gimstančias mintis.
– Dirbate teatre ir tapote, kaip šios dvi veiklos sąveikauja?
– Tapybos mokslus baigiau Klaipėdos universitete, iškart po jų visai netyčia mano gyvenime atsirado ir teatras. Pradėjau jame dirbti 2015 m., tai turbūt ir sutapimas, ir tokiu būdu nuo tapybos atsitraukti neleidęs likimas. Ne paslaptis, kad po studijų ne visi gali tęsti savo kūrybinę veiklą – tam reikia nemažai erdvės. O aš štai ateinu į teatrą – į tokią dirvą. Teatras labai svarbus man kaip tapytojai. Teatras ir tapyba mano gyvenime eina greta. Negaliu kažko įjungti ar išjungti – viskas eina kartu, turiu kažkiek laisvo laiko, einu tapyti. Be to, nėra taip, kad kažką labai sąmoningai sugalvoju ir darau, dar mano dėstytojai pažiūrėję, kaip dirbu, sakydavo, „pas tave bardakas“.
– Ką reiškia tas bardakas?
– Neturiu iš anksto paruošto eskizo, koks bus paveikslas. Dirbu be eskizų. Kai pasiimu drobę, nebėra jokių ieškojimų, tiesiog fiksuoju tai, ką jau atradau. Kūrybinė košė galvoje tvyro iki to momento: susipina pamatyti filmai, knygos, atrodo, kad viskas kaupiasi ir kristalizuojasi manyje, kol galiausiai kažkokioje tarpinėje stotelėje, gal tiesiog važiuojant autobusu – gimsta paveikslas.
– Ir šį viduje gimusį vaizdinį iškart perkeliate ant drobės?
– Taip. Gal tiesiog toks mano bruožas, man taip patinka. Kaip noriu tą minutę kalbėti, taip ir kalbu. Kitą kartą viskas bus kitaip. Ką ir kaip tuo metu suprantu, tai ir perkeliu į drobę, dėl to man eskizai visiškai nereikalingi.
– Apibūdinate labai intuityvų procesą, bet gal esate įsivardijusi, kas jus labiausiai įkvepia?
– Menas, kitų žmonių kūryba. Gal dėl to ir mano pačios didžiausias noras, kad žiūrėdami į mano paveikslus žmonės patys būtų įkvėpti kurti, kad jų vaizduotėje toliau vystytųsi kažkoks naujas įdomus veiksmas. Taigi, teatras man iš tiesų labai palanki terpė, esu proceso žmogus, o čia susitinku su labai įvairiais kūrėjais, režisieriais, būnu labai įdomiame procese ir jo metu mano viduje dėliojasi daugybė svarbių dalykų.
Lygiai taip pat stipriai įkvepia knygos, kelionės, kino filmai, sutikti žmonės. Gal dėl to visa kūryba man prilygsta filosofinio mąstymo struktūrai – tai išėjimas iš pasaulio tuo pat metu jame pasiliekant. Žmogus apskritai man yra centrinis dalykas kuriant – tai, koks jis neišsemiamas, įvairus, beje, neretai ir save įterpiu į savo paveikslus, juk kalbu iš savo žiūros kampo. Tuo tarpu gamta man tik papildinys.
– Įdomi jūsų mintis apie tęstinumo viltį – nenorite, kad jūsų kūriniai būtų baigtiniai?
– Kiekvieną parodą sutinku su jauduliu, jos man yra tiltas į begalybę. Nutapytas paveikslas – tik vieno jo gyvavimo etapo pabaiga. Jis tęsiasi toliau. Nei paveikslas, nei teatro scena nėra tik estetinis atvaizdas – kūryba turi pagauti žiūrovą, sužadinti jame pačiame kūrybinį procesą. Kai tapau, noriu ištiesti tiltą tarp savęs, kūrinio ir į jį žiūrėsiančio žmogaus.
– Jūsų naujausioje parodoje bus eksponuojami su teatru susiję paveikslai, gal galite šiek tiek plačiau pristatyti jos turinį?
– Tikrai taip, tai mūsų teatro įkvėpti paveikslai. Pavyzdžiui, „Pakeliui“ gimė tiesiog stebint režisierės Agatos Dudos-Gracz spektaklio „Meilė“ repeticijas – tame spektaklyje tiek daug įtampos, kliedesių, emocijų, kampuotų judesių, bet kartu ir didžiulės ramybės. Norėjau tai patyrinėti, paanalizuoti, suprasti. Jokūbo Brazio režisuotas spektaklis „Storas sąsiuvinis“ įkvėpė paveikslą „Baltojo švyturio istorija“. To spektaklio pasaulyje iš pirmo žvilgsnio tiek daug atšiaurumo, žiaurumo, bet savo kūryboje nuolat ieškau šviesos ir vilties, norėjau, kad žiūrovas taip pat neužsimerktų prieš šviesą, spinduliuojančią ne tiek iš vaizdo, paveikslo, daikto, bet jo prasmės. Visada ieškau būdų, kaip parodyti tą vidinę šviesą.
Iš Eimunto Nekrošiaus spektaklio „Kalės vaikai“ gimė paveikslas „Kėdė“. Ta kėdė jau eilę metų keliauja per parodas, ji man labai svarbi – lyg ir paprasta kėdė, bet ji gali pasakyti labai daug – kas joje sėdėjo, kas tas žmogus, kokia jo istorija. Paveiksle, kurį tapiau pagal Adomo Juškos spektaklį „Vakarų krantinė“, pozavo teatro stalius. Parodoje bus ir du paveikslai, vaizduojantys teatro dirbtuves, jose praleidžiu daug laiko. Tiesiog buvo gražus rytas, švietė saulė, stovėjo kėdė, ir buvo impulsas, kad turiu tai užfiksuoti. Tikiu, kad žiūrovas žiūrėdamas į tą vaizdą susikurs savo istoriją.
– „Inversija“ – intriguojantis parodos pavadinimas. Kodėl pasirinkote būtent tokį?
– Inversija man – naujas visiems gerai žinomos spalvos atspalvis, atradimo džiaugsmas. Inversija man perdirbimas, perstatymas, požiūris kitu kampu. Gal spektaklyje atrodo kažkas labai negatyvu, bet jei įsižiūrėję giliau pamąstysime, kažkaip kitaip permąstysime ir pergrupuosime – pamatysime šviesą.
– Kaip įvardintumėte, jūsų paveikslai proceso ar rezultato apmąstymas?
– Man visi atradimai kyla proceso metu, būnant repeticijose. Pavyzdžiui, kai dirbome su režisieriumi D. Krymovu, man atėjo didžiulis nušvitimas, sėdėjau repeticijose ir supratau fantastišką dalyką, bet jį galima suprasti tik būnant proceso dalimi – supratau, kad kūryba nėra išankstinio recepto panaudojimas ar kažkokios taisyklės taikymas. Nežinome jokios paslapties, nėra jokios gerą rezultatą garantuojančios technologijos – kai kuriame, mes visi tai darome pirmą kartą. Kūryba, kažko naujo pasakymas, visada yra pirmas kartas. Manau, tai ir yra žmoguje slypintis dieviškumas. Kūryba vadovaujasi ne protu, bet paklusdama dvasiai. Tai man buvo didžiulis atradimo jausmas ir begalinis jį lydintis džiaugsmas.
– Apibūdindama savo įkvėpimo šaltinius įvardijote kultūros terpę, bet jūsų paveikslų koloritas labai jūrinis, primenantis Baltijos jūros spalvų paletę, net potėpiai lyg vandens srovės.
– Visas mano laisvalaikis, poilsis dažniausiai būna gamtoje, jūra man ypač svarbi. Visai neseniai nutariau nutapyti šeimos paveikslą, susimąsčiau, kaip padaryti, kad jis būtų mums visiems svarbus. Sėdau ant dviračio ir numyniau prie jūros, atsiverčiau seną eskizų sąsiuvinį, vartau ir negaliu patikėti – vaizdas nuo molo, pakrantė, žinau, tetrūksta mūsų šeimos narių figūrėlių.
Gamta man – tarpinė stotelė, ji mane atpalaiduoja, nieko keisto, kad prasiskverbia į kūrybą.
– Minėjote, kad svarbiausia jums žmogus, jo įvairialypiškumas – kokį jį matote?
– Žmogus šiame pasaulyje, šioje gamtoje – mažas, bet mąstantis grūdelis, kuris visada privalo prisiimti atsakomybę už savo darbus. Manau, kad žmogaus misija labai paprasta – būti darnoje su pasauliu, būti jo dalimi, o ne didesniu už jį.
Daivos Dašenkovienės paroda „Inversija“ Klaipėdos dramos teatro II aukšto fojė bus eksponuojama nuo rugsėjo 6 d. iki 29 d.
