Tiesa, kol kas baigtas tik pirmasis teatro rekonstrukcijos etapas ir Didžioji bei Mažoji salės iki 2022 metų pavasario lieka užvertos.
Naujojo sezono premjera – režisieriaus Grzegorzo Jarzyno bei dramaturgo Tomaszo Spiewako spektaklis „Soliaris 4“, inspiruota rašytojo Stanislavo Lemo, bus rodomas Naujojoje salėje, kuri talpins 350 žiūrovų.
Kas naujo teatre?
15min primena, kad Lietuvos nacionalinis dramos teatras didžiausiai savo rekonstrukcijai po keturiasdešimties metų duris užvėrė 2018 metais.
Didžiausia šio darbų etapo naujiena – vietoj buvusio vidinio techninio teatro kiemo – iškilusi Naujoji salė su amfiteatru ir balkonėliais, o scenoje – naujausia techninė įranga, kuri reikalinga moderniam teatrui ir spektakliams.
Didžiausia šio darbų etapo naujiena – iškilusi Naujoji salė su amfiteatru ir balkonėliais.
Rekonstrukcijos metu taip pat išspręsta ir Mažosios salės problema: anksčiau į spektaklius šioje salėje žiūrovai turėjo eiti pro atskirą įėjimą iš Odminių gatvės pusės. Tačiau nuo šiol į teatrą visi lankytojai pateks pro pagrindinį įėjimą iš Gedimino prospekto. Jau dabar teatro fojė galima matyti įėjimus ne tik į Didžiąją, bet ir į Naująją bei Mažąją sales.
Buvusioje bilietų įsigijimo erdvėje jau įrengta nedidelė kavinė, kurioje, kaip ir anksčiau, galima įsigyti bilietus į spektaklius, taip pat ir išgerti kavos. Tolimesnių rekonstrukcijų metu teatro vestibiulyje įsikurs restoranas, kuris bus atviras ne tik spektaklio bilietus turintiems žiūrovams, tačiau ir kitiems asmenims.
Atkurtas architektų Vytauto ir Algimanto Nasvyčių interjeras pasitiks žiūrovus tiek atnaujintoje teatro fojė, tiek ir senajame bufete. O naujai iškastame rūsyje po vestibiuliu įkurta nauja erdvi rūbinė.
Atkurtas architektų Vytauto ir Algimanto Nasvyčių interjeras pasitiks žiūrovus tiek atnaujintoje teatro fojė, tiek ir senajame bufete.
Tarp mažiau pastebimų darbų teatro direktorius Martynas Budraitis pažymėjo apšiltintą teatro pastato fasadą, cokolius bei stogą. Pasak jo, anksčiau ne vienas žiūrovas skųsdavosi, kad žiūrėti spektaklius yra per šalta, o vasaromis, ypač Mažojoje salėje, dėl karščio tekdavo net atšaukti spektaklius. Tačiau dabar visame teatre veiks naujos šildymo bei vėdinimo sistemos, dėl kurių spektaklį galima bus stebėti kur kas komfortiškiau.
Šiuo metu Didžiojoje teatro salėje toliau vyksta rekonstrukcijos darbai: diegiama nauja sceninė įranga ir tęsiami kiti būtini darbai.
Pasak M.Budraičio, kai rekonstrukcija bus baigta kitais metais, per vieną vakarą teatras galės priimti maždaug 1 130 žiūrovų, o pastačius naujas sales ir sukūrus erdvę rūsyje, teatro plotas jau išaugs iki 2 tūkst. kv. m.
Į klausimą, kada planuojama atidaryti ir Didžiąją salę, teatro direktorius negalėjo tiksliai atsakyti: „Naujają salę norėjome atidaryti šių metų pavasarį, tačiau viskas nusikėlė į rudenį. Dar nežinome, kada žiūrovus galėsime pakviesti į atnaujintą Didžiąją salę. Planuojame 2022 metų pavasarį, bet ar tai pavyks – parodys ateitis.
Planuojamos 6 premjeros
Naująją Lietuvos nacionalinio dramos teatro salę rugsėjo 9 atidarys lenkų režisieriaus Grzegorzo Jarzynos spektaklis „Soliaris 4“ pagal Stanisławo Lemo kūrinį tokiu pačiu pavadinimu.
Šį rudenį žiūrovai taip pat turėtų išvysti ir belgų režisieriaus Jano Fabrė spektaklį-autoportretą „Nakties rašytojas“, o lapkritį – režisieriaus Oskaro Koršunovo ir dramaturgo Mariaus Ivaškevičiaus spektaklį „Miegantys“, kurio veiksmas žiūrovus nukels į 2109-ųjų Maskvą, t. y. į pasaulį, kuris kenčia dėl klimato kaitos ir kt.
2022 metų pavasarį spektaklio planuose dar trys premjeros: režisieriaus A.Obcarsko „Boksas“ (pagal Lauryno Adomaičio pjesę), Mažosios salės premjera su režisierės Lauros Kutkaitės spektakliu „Krumas“ pagal Izraelio dramaturgo, rašytojo, poeto ir režisieriaus Hanocho Levino (1943-1999) pjesę, taip pat vieno ryškiausių ir daugiausiai apdovanojimų pelniusio estų dramaturgo Martino Alguso spektaklis „Sieros Magnolijos“ (rež. E.Švedkauskaitė).
Meno vadovas Oskaras Koršunovas: „Žiūrovas laukia teatrinių išgyvenimų“
Šiandien Nacionalinis dramos teatras visomis pozicijomis yra pirmaujantis teatras Lietuvoje: daugiausia dirbantis, daugiausia statantis naujų spektaklių ir daugiausia eksperimentuojantis. Todėl man atėjus jokių didelių reformų teatre nebus. Galvoju tęsti jau pradėtus darbus.
Atsidarius teatrui ir naujoms erdvėms, galvojame ir apie naujus kūrinius. Svarbu, kad teatre atsirastų didelių, reikšmingų pastatymų. Tokių spektaklių nori žiūrovas – jis laukia teatrinių išgyvenimų, kurie įmanomi tik teatre. Todėl viena iš mano misijų – siekti, kad teatre atsirastų didelių, demokratiškų, visoms grupėms skirtų kūrinių. Nes toks yra tikras teatras nuo Antikos ir Šekspyro laikų.
Taip pat teatre būtini ir eksperimentai. Ir šiandien tam turime realias sąlygas. Tikiu, kad Naujoji scena, kuri netrukus pakvies žiūrovus, bus ne tik nauja patalpa, tačiau nauja ir savo idėjomis, teatrine kalba. O atsidarius kitoms salėms – Mažajai bei Didžiajai – kūrybinis gyvenimas ir sąveika tarp šių salių gali tapti labai prasminga. Mažojoje scenoje spektaklius galės statyti jauniausi bei eksperimentus labiausiai mėgstantys režisieriai, dinamiškiausia bus Naujoji scena, o solidžiausi darbai bus rodomi Didžiojoje salėje.
Kalbant apie šio teatro ateities planus, tai tariamės su garsiais pasaulio režisieriais, kuriuos tikimės išvysti mūsų teatre. Tokių bus ir šiais metais. Kalbu tiek apie Grzegorzą Jarzyną, tiek ir apie Janą Fabrė.
Mes turime ambiciją tapti ne tik matomi mūsų visuomenėje, tačiau ir Europos žemėlapyje. Mūsų geopolitinė padėtis ir buvimas tarp Rytų ir Vakarų leidžia šias galimybes išnaudoti.
Naujasis 82-asis teatro sezonas yra labai futuristinis. Mes kaip niekada anksčiau esame susirūpinę ateitimi. Ir ne tik dėl pandemijos. Išties visi suprantame, kad kažkas iš esmės keičiasi visuomenėje ir visame pasaulyje. Panašiai kaip Čechovo laikais – šiandien vyksta techtoniniai lūžiai, kada modernybė susiduria su tradicija, o tradicija – su modernybe. Todėl klausimai, kokia bus mūsų ateitis, kas laukia mūsų vaikų ir anūkų, yra labai aktualūs. Tokie ir bus pirmieji šio sezono pastatymai – Grzegorzo Jarzynos „Soliaris 4“ bei Mariaus Ivaškevičiaus „Miegantys“.
Teatro dramaturgas Marius Ivaškevičius: „Teatras turi būti tirštesnis už gyvenimą“
Džiaugiuosi, kad galiu dalyvauti šiame istoriniame įvykyje, kai atidaromas fiziškai atnaujintas teatras. Kol kas mes matėme tik salę, tačiau ji netrukus bus papildyta labai įdomiu novatorišku, eksperimentiniu, provokuojančiu turiu.
Koršunovui ir Ivaškevičiui atėjus į šį teatrą tikrai nereikia tikėtis, kad jis taps gražiai sušukuotu, skirtu išgerti kavos, suvalgyti karšto šokolado ir parodyti savo suknelių. Teatras turi būti tirštesnis už gyvenimą. Jis turi būti skandalingas, provokuojantis, kartais balansuojantis ant tam tikros ribos. Taip pat ir išeinantis už teatro ribų. Teatras turi kelti aistras. Ir ne tik seksualines, politines, bet ir kitokias.
Mes tikrai šiandien galime tapti pagrindine teatro tvirtove bent jau Baltijos šalių regione. Jau dabar matau, kaip į artimiausias mūsų teatro premjeras veržiasi didžiųjų teatrų, t. y. Varšuvos, Rygos, Talino, Stokholmo, režisieriai bei vadovai. Tad labai svarbu, kad teatras būtų įdomus ne tik mums patiems. Svarbu, kad ir skambėtų bent artimiausioje aplinkoje.
