Paskutiniu metu daug dirbate Maskvoje, kaip sekasi derinti laikus?
Na, nėra mano užimtumas toks didelis, kaip gali pasirodyti. Juk taip yra gyvenime, kad viską susidėlioji. Pastaruoju metu to važinėjimo tiek daug nebuvo, filmavausi porai sezonų lietuviškam serialui, tad buvau čia. O šiaip, kai pradėjo rastis darbų už Lietuvos ribų, pasidarė labai smagu. Smagu taip ant lagaminų gyventi, man ir teatro gastrolės ir tas gyvenimas viešbuty, – tokia amžina ekskursija, toks jausmas kaip mokykloje, šventė... ir namų pačiam tvarkytis nereikia. Aišku, ilgainiui gal ir atsibos, bet kol kas nieko baisaus.
Kokie įspūdžiai likę po filmavimosi Maskvoje?
Geri įspūdžiai. Tai yra ta šalis, kur tradicijos gilios, apimtys didelės, ten viskas vyksta rimtai. Pas mus, kuomet vyksta filmavinai irgi rimtai į viską žiūrima, bet visko mažiau. Bet ten... Jau kiek metų važiuoji, atrodo visose agentūrose jau buvai, o jų dar atsiranda, ir dar, nors atrodo, kad visas pagrindines jau perėjai. Kiek čia jų dar gali būti? Vis dar yra neatrastų klodų, vietų, kur reikia važiuoti ir vėl iš naujo save pristatyti.
O pats filmavimo procesas... Aišku, kad yra hiperpagarbus požiūris į aktorių, o dar ta žvaigždžių hierarchija! Tai didžiausiai žvaigždei neleis net kojos ant žemės pastatyti. Lyg ne žmonės jie būtų. Pas mus Lietuvoje vis tiek, matyt, yra daugiau režisieriaus kulto, mes taip pratę. Aktorius čia... Taip, publika myli, žiūri, bet sveikai, ir mes patys sveikai žiūrime į savo profesiją. Rusijoje tai jau atrodo kaip beprotnamis, tas aktoriaus garbinimas. O šiaip viskas ten vyksta labai profesionaliai. Daug priklauso nuo investicijų, – yra ir greitai pavilijonuose „kepamų“ muilo operų, bet yra ir rimtų filmų, kaip pavyzdžiui dabar laukia keli bandymai, 4 ir 26 dalių filmams, kurių scenarijus skaitai ir stebiesi tiek išmone, tiek jauti jų kokybę.
Ar sunku pereiti iš kino į teatrą ir atvirkščiai, juk skiriasi vaidybos stilius?
Skiriasi. Bet, matyt, tiek skiriasi, kad net nesąveikauja. Kine yra žaidimas realybe, o teatras turi savo kalbą, visai kitokią. Kol kas man jie nesikerta… Aišku, kita vertus, teatras padeda, kai reikia momentų, gali pasinaudoti savo patiritmi scenoje. Nežinau, turbūt.. Nuo vaidmens priklauso, jei reikia jėgos, gali prisiminti visus savo išnagrinėtus vaidmenis, pasirausti bagaže, kuris gali ateiti į pagalbą, bet jo neturi matytis esamoje situacijoje, tik tu tai žinai, tik tau tai, kitiems nepastebint, nematomai padeda.
Koks teatrinis vaidmuo labiausiai padeda kine?
Dar neteko tuo pasinaudoti. Va ką tik kalbėdama ir supratau, kad dar nesu tuo pasinaudojusi. Kine iš karto patenki Kitur: kitos aplinkybės, žmonės, istorija, scenarijus... Kiti dalykai tave maitina. Be to, visi aktoriai žino šitą dalyką: tik užsidėk kitą rūbą, nusipiešk naują veidą ir jau tampi kitu. Kostiumai, grimas, labai daug duoda. Nebėra tos Valdos, jei ji ir yra tai kitokia, tarp kitų, net daug pastangų nereikia.
Bet jei bus bėda kada nors, tai žinau, kad Ksavera (aktorės kuriamas personažas spektaklyje „Mistras“ – aut. past.) visada padės (juokiasi). Galėtų. Jei labai blogai bus, visada ją prisiminsiu. Taip, kaip apie ją kalbama, kad ji kiaurai sienas eidavo, – pats Mistras tiek negalėdavo. Ji turėjo kažkokią magiją. Jei ką, visada yra šis planas B, jei kada pajausiu, kad žemė slysta iš po kojų, yra Ksavera, kuri padės.
Koks yra Jūsų vaidmuo, daugiausiai pačiai davęs patirties teatre?
Visi mano vaidmenys yra lygiaverčiai, nors atrodo, kad apimtys jų skiriasi, bet jų indėlis yra lygiavertis, daug įnešęs į mano bendrą profesinę patirtį, augimą. Tiek „Madagaskaras“, tiek (gaila, kad neberodomas) „Šeimyninės istorijos“, – visi skirtingi, bet kiekvienas turi savo visiškai atskirą nišą.
Ką davė darbas spektaklyje „Freken Julija“?
Šis darbas greičiausiai iki šiol yra sunkiausias, didžiausias iššūkis. Atrodo, jau nebėra prieš spektaklį to studentiško nervo, jaudulio, jautiesi tvirtai, su malonumu viską darai, jei yra jaudulys, tai džiugus. Bet va „Freken Julija“ yra neprognozuojamas. Kaip viskas pasisuks? Išeini į sceną ir, galima sakyti, nebegrįžti visai. Čia jau ir paties A. Strindbergo dramatrurgijoje užkoduota, – daryk ką nori, tik prasidėjo spektaklis ir srovė tave jau neša. Gal jis to ir norėjo, taip išnaudodamas beveik realų laiką („Freken Julija“ – pirmoji moderni pjesė kurioje veiksmas įvyksta per vieną naktį, taip autorius pirmą kartą priartino scenos laiko pajautimą prie žiūrovų realaus laiko – aut. past.). Galiu pasakyti, kad jau iš vakaro prieš „Juliją“ man nėra gerai. Jei žinau, kad kitą dieną spektaklis, jau nebenoriu niekur eiti, nieko daryti, tik koncentruotis, jėgas kaupti norisi.
Tai yra spektaklis, kuris nenustoja vystytis. Palyginus nuo pradžios iki dabar... Jei režisierius pamatytų (deja, dėl didelio užimtumo jau kurį laiką nematė), giliai nustebtų, pamatęs, kas su spektakliu atsitiko (juokiasi). Žinoma, tokie (aktoriniai) spektakliai be režisieriaus priežiūros labai lengvai kinta. Nors režisierius vis prašydavo nieko nevaidinti, kuo mažiau visko, bet tai iš mūsų jau veržiasi, atsirado mūsų gyvenimas tame spektaklyje, kuris mus neša ir jo vis daugėja.
Scenoje mes su Mantu vienas nuo kito labai priklausomi. Būna po spektaklio jis sako: „Na, tu šiandien ir dirbai, aš tavimi žavėjausi, o va aš tai nelabai...“. Kitą kartą atvirkščiai – aš žaviuosi, kaip malonu buvo skrieti jam iš paskos. Partneris yra labai svarbu, kai kažkuris vienas „paima“ reikiamą natą, tuomet galima kartu toliau keliauti. Ypatingai tokiame, kaip šis, labai jautriame spektaklyje, kuris kas kart kitoks, nežinai kaip kas susiklostys, kas suskambės stipriau. Bet tame ir yra įdomumas. Ir prieš spektaklį kas kart tas jausmas: „Viešpatie keik visko reikės dabar padaryti, išgyventi!“. O po spektaklio taip gerai: „Oi, o kodėl ryt nėra Freken?“ Man režisieriaus padėjėja sakydavo: „Tu tokia graži atrodai po šito spektaklio, tokia šviesi, jauna, kažkokia spindinti. Pavargusi, bet graži.“ Ji vis stebėdavosi, kad kažkas su manimi atsitinka, lyg koks apsivalymas. Matyt, tikrai atsitinka, nes po spektaklio būna kažkoks neapibrėžiamas, bet labai geras jausmas.
Kaip atsirado šis spektaklis?
Prasidėjo viskas nuo vieno vengrų režisieriaus, kuris yra ir pedagogas. Jam čia viešint aš kartą padėjau su vertimu anglų kalba, o jis į mane pažvelgęs pasakė, kad Julija yra mano vaidmuo. Tada aš tos pjesės net nežinojau, bet pamaniau, kad toks žmogus, patyręs režisierius ir pedagogas aktorių greitai perpranta. Pasiėmiau tą pjesę, supratau, kad ji yra įdomi, situacija joje yra įdomi. Iki dabar manau, kad pjesė turėtų vadintis „Žanas“, nes vyro vaidmuo yra daug įdomesnis, daugiaplaniškesnis, stipresnis. Ten tikrai yra ką veikti...
Na, ir buvo jaunoji režisierių karta. A. Areima savo estetika man visada patiko, tad jam ir pasiūliau šią medžiagą. Žinoma, neprimygtinai, su ta mintimi, kad galbūt jam patiks. Jis man dar yra sakęs: Žinok, nežinau, ar būčiau ryžęsis imtis klasikos, jei ne tu su šita pjese. Bet, matome, kad po to jo visi tolimesni darbai yra pagal klasiką, „užvežė“ jį į tą pusę. O tada jis sakė, kad nedrąsu jaunam klaiską statyt. Gal irgi gerai, gal ir jam tai buvo lemtingas pasisukimas.
Kokie yra Jūsų artimiausi planai?
Mažasis teatras visada yra planuose, nes jis yra lyg kokia gyvenimo bazė. Laukia Maskvoje darbai, jau net ir spektakliams turiu pasiūlymų ir filmavimams… Kaip Dievas duos. Kol kas pagal Mažajį orientuojuosi, čia krūvis nedidelis, naujuose pastatymuose taip pat nesu užimta.. Bet čia tikrai ne priekaištas, tiesiog likimas taip dėsto, – matyt, man dabar reikia padirbėti daugiau kitur, bet Mažasis teatras vis vien liks mano namais.
Ačiū už pokalbį.
Spektaklis „Freken Julija“ bus rodomas Mažajame teatre balandžio 25d. 18 30 val.
