– Prieš porą metų drauge su režisieriumi Pauliumi Markevičiumi pristatėte atmosferinius dangaus stebėjimus „Signalai“, o šį savaitgalį kviečiate į antruosius stebėjimus „Ženklai“. Kuo skiriasi šie darbai?
– Formos prasme jie nesiskiria – žiūrovai po atviru dangumi stebi žvaigždynus ir klauso pasakojamų istorijų. „Signaluose” istorijos tiesiogiai surištos su pasakojimu apie žvaigždynus, „Ženklų“ istorijas sieja tema, bet jos gali veikti ir kaip atskiri elementai. Visas istorijas sieja egzistencinis nerimas ir bandymai save suvokti visatoje, noras patirti ramybę, įsiprasminti ir atpažinti visatos ženklus. Kai žinai, kad esi kažkokio didesnio mechanizmo dalis, bet iki galo jo nesupranti, toje situacijoje nori atrasti prasmę.
– Kas pastūmėjo analizuoti šias temas?
– Man atrodo, kad galvojimas apie žvaigždynus ir žiūrėjimas į dangų natūraliai padiktuoja egzistencijos temas, sukelia norą kalbėti apie prasmę. Imi suvokti, kad kiekvieną dieną susiduri su besikartojančiomis problemomis, sprendi kažkokius klausimus, bet tuo pat metu neįtikėtinai dideliu greičiu kartu su žeme sukiesi aplink savo ašį, skrieji aplink saulę ir esi tik viena iš galaktikos dalių. O ir tų galaktikų – tūkstančiai. Tu priklausai milžiniškam mechanizmui.
– Šiam kūriniui patirti labai svarbu yra ir aplinka – atmosferinis dangaus stebėjimas vyksta po atviru žvaigždėtu dangumi. Kaip šis papildomas dėmuo keičia dramaturgijos kūrimo principus?
– Vienas iš tikslų yra žiūrovus supažindinti su dangaus kūnais ir atrasti būdą, kaip tą informaciją pateikti organiškai, kad ji neatrodytų kaip iš enciklopedijos nukopijuotas svetimkūnis. Tai yra vienas sunkesnių uždavinių galvojant apie tokio pobūdžio kūrinius. Stengiuosi, kad informacija apie lietuvių dangaus suvokimą, pasakojimai apie dangaus kūnų mitus ir jų legendas natūraliai išplauktų iš personažų pasakojimų.
– Apibūdindama „Signalus“ esi sakiusi, kad tai – ne audioteatras, o audiokūrinys. Ar ir „Ženklų“ negalime vadinti audioteatru? O gal tai reikėtų išvis laikyti edukaciniu spektakliu?
– Paskutinius porą metų visi kūriniai ar kūrybiniai procesai man kelia klausimą – koks tai kūrinys formos prasme? Manau, kad audioteatras turi labai aiškias asociacijas su vaikystėje girdėtu radijo teatru, kurios nebūtinai yra geros. Pagal formą ir struktūrą tai atitinka audioteatro apibrėžimą, o dangaus stebėjimas prideda papildomą erdvės patyrimą. Norėtųsi praplėsti šią sąvoką. Tai dramaturginis kūrinys, kurį patiri atviroje erdvėje stebėdamas žvaigždes. Kiekvienas kūrinys savaime yra patirtis.
Galvojimas apie žvaigždynus ir žiūrėjimas į dangų natūraliai padiktuoja egzistencijos temas, sukelia norą kalbėti apie prasmę.
Dabar yra labai išsiplėtusios teatrinės formos ir žiūrovui išgirdus, kad kalbama apie patirtį, pasidaro baisu, kad jam reikės kažką daryti. Šiuo atveju jam nereikės daryti nieko. Tai yra buvimas po atviru dangumi ir garsinės istorijos klausymas. Žiūrovai taip pat bus supažindinami su žvaigždynais ir kitais dangaus kūnais, kurie jiems su lazeriu bus rodomi danguje. „Ženkluose“ komunikacija vyks su naktiniu dangumi. Dalis šio kūrinio yra edukacinės paskirties, bet mūsų tikslas nebuvo grynoji edukacija – vis dėlto primoje vietoje yra istorija ir jos išgyvenimas, o susipažinimas su žvaigždynais yra papildomas dėmuo, su kuriuo susiduri būdamas tame.
– Ruošdamiesi „Ženklams“ klausėte etnologo prof. dr. Liberto Klimkos, etnoastronomo dr. Jono Vaiškūno ir astronomo Sauliaus Lovčiko paskaitų apie lietuvių dangaus mitologiją.
– Vienas iš šių susitikimų tikslų buvo susipažinti su nykstančiais pasakojimais apie lietuvių dangaus suvokimą. Tikėjomės, kad išlikusių istorijų yra daugiau, tik mes jų nežinome. Yra užfiksuotas požiūris į dangų, saulę, mėnulį ir žvaigždes, bet apie pačius žvaigždynus informacijos išlikę nedaug. Keista suprasti, kad išsaugota tiek nedaug istorijų, nors įvairiuose šaltiniuose minima, kad lietuviai apie dangų kalbėjo daug ir jis buvo svarbi jų gyvenimo dalis. Ką pavyko, tą įdėjome į „Ženklus“, bet reikia suprasti, kad šis kūrinys nėra tautosakinis žinynas – pirmame plane išlieka veikėjų istorijos ir dangaus stebėjimas.
– „Ženkluose“ taip pat kviečiama susipažinti su baltų dangaus samprata.
– Duodamos kelios nuorodos, kaip buvo suvokiamas dangus ir per ką mūsų protėviai jautė bendrumą su dangumi. Senovėje dangus padėdavo nesijausti vienišu – dangaus kūnai būdavo suvokiami kaip gyvūnai ar žmonės, baltai save jiems priskirdavo tarsi šeimai, o tai leisdavo jausti bendrumą. Tai buvo labai įdomus mūsų protėvių požiūris, kurio mes nebeturime. Į dangų esame įpratę žiūrėti arba iš mokslinės perspektyvos, kai skaitome straipsnius apie dangaus kūnus, arba iš romantinės, kai žvaigždynai mums yra tiesiog gražu pažiūrėti. Mes nebesigiliname į egzistuojančius pasakojimus apie dangų ir nebekuriame naujų.
– Anksčiau dangaus šviesulių žmonės bijojo ir nesuprato, tad ėmė juos „skaityti“ ir garbinti. Šiandieniniame technologijų pasaulyje aplinkos supratimas yra visiškai kitoks. Kur šiandieniniam žmogui ieškoti ženklų?
– Manau, kad kiekviename iš mūsų yra tam tikras nesuvokiamumo lygmuo, kurio mums reikia. Nežinodami tveriamės kažko ir tikime, kad patikėjus savo gyvenimo tėkmę kažkokiai visatai, ji padės mums susiorientuoti. Net jei nesame tikintys, mes vadovaujamės liaudies išmintimi, kuri vis tiek mus nukreipia į likimo ar kažkokios mūsų gyvenime veikiančios energijos suvokimą, kuri galų gale atveda ten, kur ir turime būti.
– Ar ieškai ženklų gyvenime?
– Taip. Man atrodo, kad kai turi klausimų, į kuriuos ieškai atsakymų, pradedi būti atviras savo aplinkai ir iš nerimo viską imi identifikuoti kaip ženklus. Man patinka kartais į aplinką žiūrėti kaip į kažką, kas su tavimi žaidžia, ir bandyti kažką įžiūrėti, atrasti nuorodas. Bet dažniausiai į tuos dalykus imi atkreipti dėmesį, kai esi ieškojime, nes kai judi iš inercijos, nei ką pastebi, nei identifikuoji. Kartais ieškau ženklų apie save pačią. Jeigu kelis kartus iš eilės nubraukiu automobilio dureles ar vis užvažiuoju ant bordiūro, tai yra vidinis ženklas, kad kažkas su manimi vyksta, jog nuolat žaloju automobilį. Tada imu ieškoti, kokius ženklus siunčiu pati sau.
Kai turi klausimų, į kuriuos ieškai atsakymų, pradedi būti atviras savo aplinkai ir iš nerimo viską imi identifikuoti kaip ženklus.
– Kaip išlaikyti balansą ir nepradėti ženklų stebėti fanatiškai?
– Jeigu kiekviename žingsnyje matai ženklą, pradėk galvoti, kodėl esi tiek susikoncentravęs į išorę? Gal bijodamas išgirsti save imi bėgti nuo savo vidaus? Man atrodo, kad reikia stabtelėti ir atsigręžti į save.
