„Kai man pasiūlė rašyti operos libretą, vienas iš pageidavimų toks ir buvo – kad tai būtų mažorinės tonacijos kūrinys. Aš stengiausi“, – pripažįsta S.Parulskis.
Librete atspindėtų istorinių įvykių chronologija apima trumpą laiko atkarpą nuo 1917 m. gruodžio 11 d. iki 1918 m. vasario 16 d. Bet anaiptol ne visi jame vaizduojami įvykiai realūs.
„Opera prasideda Dievo ir Šėtono dialogu. Bet šie personažai operoje nebus abstraktūs gėrio ir blogio įsikūnijimai. Holivudas turi terminą drammedy, kuriuo vadinama drama su komiškais elementais. Mūsų kūrinys taip pat turės jei ne komiškų, tai bent jau linksmesnių spalvų“, – teigia „Post futurum“ libreto autorius.
Skaitydamas Vasario 16-osios akto signatarų biografijas ir memuarus, istorikų tyrinėjimus, S.Parulskis atrado daug įdomios medžiagos, tačiau neslepia, kad operos libretą vien iš to sudėlioti būtų sudėtinga. Kaip tik todėl operoje atsirado Dievas ir Šėtonas, kurių dialogo idėja pasiskolinta iš Jobo knygos.
„Taigi Dievas su Šėtonu nuobodžiaudami aptarinėja pasaulio reikalus. Jie suka savo kosminę ruletę, kol rodyklė stabteli ties žodžiu „Lietuva“. Dievas Lietuvos niekada nėra girdėjęs. Šėtonas jam aiškina, kad tai maža valstybė, kuri šįmet švenčia savo nepriklausomybės šimtmetį. Jos gyventojai keisti, nes vieni iš jų valstybę garbina kaip dievą, o kiti savo ruožtu nekenčia jos kaip šėtono. Dievas tuo susidomi, ir Šėtonas Lietuvos nepriklausomybės istoriją suvaidina jam kaip operą“, – „Post futurum“ libreto sprendimą pristato rašytojas.
Taigi istorinis veiksmas „Post futurum“ nebus klasikinėms operoms įprastas mosavimas kardu. Pasak S.Parulskio, svarbiausia čia – Tarybos (kitaip tariant, visos Lietuvos atstovų) noras paskelbti nepriklausomybę. Šiam norui priešinasi Vokietija. Tai nėra kruvina kova, nes ir tikrovėje jos nebuvo. Kovos, savanoriai, kraujas pralietas kiek vėliau, o nepriklausomybė buvo paskelbta taikiai.
„Kažkada Josifas Brodskis yra taikliai pasakęs: tikroje tragedijoje žūva ne herojus, žūva choras (poetas turėjo galvoje antikinę tragediją). Ir mano librete pagrindinis veikėjas nebus tik Jonas Basanavičius: iš esmės, tai visi signatarai, choras, tauta, visi, kurie norėjo, kad atsirastų valstybė – forma, kuri šią tautą išsaugotų. Taip ir įvyko, o už tai turim būti dėkingi dviem dešimtims signatarų“, – dėsto S.Parulskis.
„Post futurum“ – pirmasis jo bandymas bendradarbiauti kuriant operą. O kadangi toks nuotykis lietuvių rašytojus ištinka labai retai, gali būti, kad ir paskutinis.
„Opera – paslaptingas ir subtilus menas. Už tariamo jos paprastumo slypi daug sudėtingų dalykų: atlikėjų ir muzikantų profesionalumas, režisieriaus, scenografo, kostiumų dailininko, apšvietėjų, scenos darbininkų ir visų kitų darbas – tarsi mažytės Visatos sukūrimas. Spektaklis, jeigu jis vykęs, yra tarsi nedidelė valstybė – su savo demokratija, su savais paršais ir kaliausėmis, su savo pasileidėliais ir šventaisiais, ir, žinoma, su savais didvyriais“, – teigia S.Parulskis.
Muziką operai „Post futurum“ parašė Gintaras Sodeika, scenografiją kuria Gintaras Makarevičius, kostiumus – Agnė Kuzmickaitė, vaizdo projekcijas – Rimas Sakalauskas. Pastatymo režisierius – Oskaras Koršunovas, choreografė – Vesta Grabštaitė. Premjeros muzikos vadovas ir dirigentas –Robertas Šervenikas.
