Premjeros išvakarėse – interviu su režisiere K.Gudmonaite.
– Kamile, pažaiskime „reklamą“ – jeigu reikėtų trumpos frazės spektaklio skrajutei, kaip jį pristatytum?
– „Trans Trans Trance“ – tai spektaklis apie moteriškumą ir lytiškumą, išsivadavimą nuo stereotipų bei laisvę būti tuo, kas iš tiesų esi.
– Pažvelgus į pastaruosius du dešimtmečius, režisierės moterys Lietuvoje yra retos išimtys, ryškios ir įdomios – itin retos išimtys. Kas dėl to kaltas? Ar tai ne moteriška specialybė?
– Lietuvoje labai gajus stereotipas, jog tai – vyriška specialybė, gal dėl to moterys nesiimdavo režisūros, o jei imdavosi – nenorėdavo varžytis vyriškuose žaidimuose ir nusileisdavo jiems. Dar dabar išgirstu nuostabos reakcijų iš tų, kurie pasižiūrėję mano spektaklius sako: „Ir taip kuria moteris?“ Daug kartų kartoju, jog mano nuomone, režisūra iš tikrųjų yra itin motiniška specialybė, nes reikalauja psichologinio jautrumo, rūpesčio ir meilės tiems, su kuriais kuri.
Dar visai neseniai galvojau, kodėl ne tik Lietuvoje, bet apskritai pasaulio istorijoje mažiau ne tik moterų režisierių, bet ir mokslininkių, kompozitorių, tapytojų? Europoje po Romos imperijos žlugimo, moterims išsilavinimas tapo labai sunkiai pasiekiamas, jei jos netapdavo vienuolėmis. Tik renesanso laikotarpiu Tomo Moro „Utopijoje“ kalbama apie tai, jog tobuloje valstybėje moterys turėtų būti ugdomos kartu su vyrais, tačiau iš tikrųjų tik 19 a. buvo pradedama kelti šį klausimą.
Kita vertus, kartais manau, jog nepaisant problemos dėl išsilavinimo, galbūt pačios moterys tapdavo savo stereotipo auka – juk jos visada buvo namų židinio saugotojos, augindavo vaikus, įkvėpdavo vyrus, ir šis visuotinas požiūris joms apskritai užkirsdavo bet kokią mintį apie galimybę autonomiškai kurti.
Kad ir kaip bebūtų, visgi yra tikrai nemažai išradimų ir meno kūrinių, kuriuos sukūrė moterys, tačiau dalis jų pasirašinėjo vyrų vardais arba būdavo ištrinamos iš istorijos, nes tam, kad tai būtų priimta rimtai, moterų nuopelnus priskirdavo jų vyrams. Kartais už didelio menininko, pasirodo, stovi jo mylimoji.
– Turbūt dažnas tave labiau žino kaip vieną antrąją dalį „Kamanių šilelio“. Kiek šiandien tavo gyvenime yra muzikos ir kiek teatro?
– Mano gyvenimas dažnai pasidalina į dvi dalis – dalį skiriu muzikai, dalį – teatrui. Dažnai jie persipina vienas su kitu, nes teatre visgi yra labai daug muzikos. Jis – visada muzikalus, ritmiškas, turintis savo harmonijas ir disharmonijas. Tiesą sakant, trečioji ir viena svarbiausių mano gyvenimo dalių – keliavimas, kai su vyru Mantu tyrinėjam įvairias rytų kultūras ir animistines religijas.
– Pamenu tave dar „Žuvėdros“ repeticijose, kur buvai Oskaro Koršunovo asistentė. Taip ir užsibuvai OKT Studijoje: pradžioje buvo jau besibaigiantis „Dievas yra DJ“ periodas, dabar prasideda „Trans Trans Trance“ laikas. Kodėl šiuos spektaklius kuri būtent po OKT vėliava?
– Aš labai myliu šį teatrą. Jis – drąsus, ir, kad ir kokio amžiaus menininkai ten kurtų, visada atrodo jaunas ir veržlus. Labai stipriai jaučiamas šio teatro bendruomeniškumas. Sakyčiau, OKT net ne teatras, o savotiška bendruomenė. Pamenu, dar besimokydama mokykloje išdrįsau parašyti laišką O.Koršunovui su prašymu bent akies krašteliu stebėti jo repeticijas. Sakiau, jog mainais galiu virti arbatą, išjunginėti šviesas po repeticijos, plauti grindis... Tą kartą tai nepavyko, bet štai kaip vėliau viskas susiklostė – tapau jo asistente „Žuvėdroje“, o dabar OKT studijoje savo kelią pradės jau antras mano spektaklis.
– Medžiagą rašote pačios. Ar nekilo mintis atrasti artimiausią temai klasikos kūrinį ir jį aktualizuoti?
– Jau statydama Williamo Shakespeare’o „Timoną“ jaučiau, jog po premjeros, matyt, dar ilgai nesiimsiu klasikos. Kad ir kokią meilę jausčiau didingiems praeities kūriniams, šiuo laikotarpiu mano medžiaga – dabartinis gyvenimas. Susitinkame pokalbiams su aktyviomis moterimis, translyčiais asmenimis, renkame komentarus, tikras istorijas, vaikštome gatvėmis ir klausinėjame praeivių tam tikrų klausimų, rašome pačios, kalbamės. Šiuo atveju spektaklio objektas – ne dramaturgija, o visuomenė.
– Kodėl tau pačiai ši tema „niežti“, jei galima taip pasakyti? Kas nulėmė tokį pasirinkimą?
– Studijų metais komentarai apie mano režisūrą kaip „moterišką“ turėjo neigiamą prasmę, o po vieno egzamino dėstytojas pasakė: „Šitame kurse yra vienintelis vyras – Kamilė“. Taigi, dažnai atsiduriu vertinime, kuris vietoje gerai/blogai talpina vyriška/moteriška. Dėl to dažnai galvodavau, nejaugi aš esu vyriška moteris? Ar moteriška režisierė? Kas apskritai yra moteriškumas? Ar būti moterimi – tai atitikti tam tikrą moters visuotinai suprantamą normą? Jaučiau, kad mūsų binariškas lyčių suvokimas įtvirtina stereotipus. Domėdamasi pamačiau, kiek daug yra žmonių, kurie jaučiasi tarsi gimę ne savo kūne, kuriems tai, į kokius stereotipus juos įvelka visuomenė, kelia didelį pasišlykštėjimą savimi. Kartais kūnas ir kūniškumas yra didžiausias kalėjimas, o kartais – stipriausios laisvės išraiška. Kai kuriose kultūrose dvilyčiai ar belyčiai asmenys tampa mediumais, šamanais ir gydytojais, taigi supratau, jog lytis – reliatyvi, performatyvi, kintanti, o mūsų dvasia apskritai nėra kūniška, taigi iš esmės mes esame nei vyrai, nei moterys.
Spektaklio „Trans Trans Trance“ (rež. K.Gudmonaitė) premjera – jau rugsėjo 26–27 d., OKT Studijoje. Pradžia 19 val.
