Apie patį spektaklį ir apie tai, kokie įvykiai slegia artėjančią premjerą, kalbamės su pačiu režisieriumi.
– Naubertai, kaip gimė „Pelikano“ idėja? Kodėl tau reikėjo tokio spektaklio?
– Strindbergas mane sudomino kaip autorius. Tik po keleto metų kūrybos ir ieškojimų kristalizavosi, jog man svarbios kelios temos, kurias dabar jau galiu įvardyti. Viena iš jų – tai šeima ir šeimos struktūra.
Strindbergą galima pavadinti klasikiniu dramaturgu-seksistu.
Strindbergas įvairiais aspektais kelia klausimus apie šeimą plačiąja prasme. Ją pasitelkus, nagrinėjami ir patriarchaliniai modeliai, ir matriarchališkumas, ir feministiniai požiūrio taškai.
Strindbergą galima pavadinti klasikiniu dramaturgu-seksistu. Siūlydamas nagrinėti šeimos struktūrą, brolio ir sesers, motinos ir vaiko santykius, jis pateikia platų kontekstą bei neįpareigoja konkrečiomis temomis.
Kai pradedi domėtis tam tikru autoriumi ir tam tikru kontekstu, viskas gražiai susilipdo į vieną dėlionę. Temos išsigrynina besijungiant šiai visumai.
Leidžiu (tiek sau, tiek su kūrybine komanda) kalbėtis įvairiomis potemėmis: tai tarsi aiški ir struktūruota, bet kartu ir labai inertiška temų atplaišų paieška. Galiausiai, viskas juk sukasi apie tą patį dalyką – apie mūsų tarpusavio santykius, tik klausimas, kokiu aspektu mes į juos pažiūrėsime.
– Pažiūrėjus etapinį „Pelikano“ kūrimo proceso etapą, kyla klausimas, kiek jame yra Strindbergo ir kiek – jūsų pačių? Ir apskritai, ar jums reikia Strindbergo kūrinio?
– Originalaus Strindbergo pjesės teksto likę labai mažai, tačiau naudojame nemažai tekstų iš jo laiškų ir prisiminimų, kuriuos spektaklio veikėjai sako kaip vidinius monologus ir tostus. Patys aktoriai atnešė daug įdomių tekstų.
Visgi, Strindbergas mums yra reikalingas, nes jis siūlo įdomius modelius, kaip žvelgti į tam tikras situacijas. Pavyzdžiui, visa tai, ką „Pelikane“ matome scenoje, yra sukonstruota remiantis Strindbergu: mirė tėvas, lieka motina, kuri yra gobši ir visą laiką visus skriaudžia, savinasi testamentu paliktus pinigus, turi du vaikus – dukrą ir sūnų, nuvilioja dukros vyrą.
Iš esmės, aš paėmiau įvykių ir santykių grandinę, kurią pabandžiau padaryti „čia ir dabar“. Nematau prasmės iliustruoti to, kas buvo vakar, bet man įdomu nagrinėti santykius, kurie niekada nesikeičia.
Galiausiai, viskas juk sukasi apie tą patį dalyką – apie mūsų tarpusavio santykius
Strindbergas siūlo labai keistą, ryškią ir plačiai interpretuojamą santykių trajektoriją. Nedaug yra pjesių, kurios parašytos taip, jog motina mezga santykius su dukros vyru, o dukra visa tai žino. Veikėjų nekalbėjimas, paslaptingumas ir įtampos, kankinimai, visiškas hardcore’as – tai dalykai, kuriuos pasiėmėme iš Strindbergo ir kurie atsispindi spektaklyje. Manau, dėl to mums reikėjo šio dramaturgo. Jis suteikia įdomų toną.
Negaliu nepaminėti savo mokytojos Yanos Ross, kuri padarė didelę įtaką tam, kaip aš žvelgiu į modernios ir klasikinės dramaturgijos dekontekstualizavimą ir perrašymą. Po jos spektaklio pagal Antono Čechovo „Tris seseris“ viena kritikė savo tekstą pradėjo „iškastruotas Čechovas“, tarsi sakant, jog čia nėra Čechovo. Tačiau man atrodo, jog buvo atskleista pati Čechovo esmė. Ross pavyko užčiuopti tą baimės, laikinumo jausmą, kurį mes dabar jaučiame šiandien – ne be reikalo miniu šį spektaklį.
– Spektaklyje keliate klausimą, ar klasikinė šeimos samprata dar egzistuoja, ar apskritai jos reikia. Kaip tau pačiam atrodo?
– Sunku atsakyti trumpai ir aiškiai. Apskritai, mes norime įvardinti savo santykius, bet dažnai nerandame žodžių, kurie juos įvardintų, todėl bandome desperatiškai įkišti save į tam tikrus rėmus. Kas yra šeima? Pats esu kilęs iš lietuvių liaudies tradicine šeima tapusio modelio, kuriame – tėvas alkoholikas, išsiskyrę tėvai, turtų dalybos… todėl nuolat permąstau šią sąvoką.
Tų „šeimų šeimų“, kurios yra tokios, kokios aš įsivaizduoju ir turėtų būti šeimos, turinčios tą sveiką, veikiantį šeimos mechanizmą, aš žinau vos keletą. Natūralu, jog aš, atsidūręs tokioje išbyrėjusioje šeimoje ir gyvendamas plačioje socialinėje erdvėje, tarp draugų ir kitų žmonių, pradedu galvoti, ar šie mane supantys žmonės nėra mano tikroji šeima ir ar tai turi būti nubrėžta kraujo ryšiu?
Apskritai, kodėl mes turime brėžti kažkokias ribas? Žodis „šeima“ iš karto įpareigoja, jog tai yra kažkas aukščiau. Bet jeigu man draugai yra aukščiau žmogaus, susijusio su manimi kraujo ryšiu? Todėl man tai kelia klausimą. Kodėl mes turime bendrauti su tais, su kuriais esame susiję kraujo ryšiu, nors nenorime bendrauti? Ar dėl to, jog mes turime socialinį įsipareigojimą ir atsakomybę? Fuck it – aš nenoriu bendrauti su tais, su kuriais nenoriu to daryti.
Apskritai, kodėl mes turime brėžti kažkokias ribas?
Spektaklyje yra dvi poros – motina ir jos žentas bei brolis ir sesuo, apie kurių meilės istorijas Strindbergas tik užsimena, bet mums tai tapo įdomu. Norėjosi panagrinėti, kas nutiktų, jeigu spektaklyje jų nebaustume, nedemonizuotume, o išteisintume? Norėjosi pasižiūrėti, kas būtų, jeigu būtų tiesiog taip, kaip yra. Tai Strindbergo pasiūlytas aspektas, kuriuo galima kalbėti šeimos ir kraujo ryšio tema.
Man tai yra svarbu. Tai yra diskusijos pradžia ir tikiuosi, jog ji progresuos tiek mene, tiek visuomenėje. Žodis „šeima“ tapo raktažodžiu, bet kaip pakeisti jo suvokimą? Lygiai, kaip ir žodžiai „pora“, „draugai“, „myliu“. Neseniai klausiau tinklalaidę, kuri mane labai sujaudino. Joje buvo kalbama apie tai, kad meilei išreikšti mes turime tik vieną žodį – „myliu“. Bet dažniausiai žodis „myliu“ susijęs su romantiškos meilės išpažinimu.
Jeigu aš noriu pasakyti, jog myliu savo gerą draugą, mamą, brolį, šunį, pati žodžio „myliu“ įkrova mums neleidžia dalintis savo jausmais – ji mus pernelyg įpareigoja. Mes neturime pakankamai žodžių, kuriais galėtume išreikšti meilę skirtingose situacijose: nes mano meilė mamai, geram draugui ir antrai pusei yra trys skirtingos meilės.
– „Pelikane“ moterų personažus vaidina vyrai, netgi nesistengiant jų padaryti panašiais į moteris – jokio grimo, klasikinis vyriškas kostiumas, natūralios manieros. Ar jūs kvestionuojate ir konkrečios lyties būtinybės klausimą?
– Aš į tai žiūriu labai paprastai. Mes galime matyti žmones iš vidaus ir iš šalies. Vienoks žmogus yra savo viduje, kitoks – išvaizdoje. Aktorius Aurelijus Pocius vaidina vyresnę moterį, tačiau scenoje jis turi tą fatališką ir janatvišką vyrišką energiją, nes aš taip matau tos moters vidinį pasaulį. Man šis pakeitimas suteikia aiškų estetinį sprendimą, bet kartu suteikia ir laisvės žaisti teatru. Aišku, greta to yra ir homoseksualumo, lytiškumo temos.
Iš tiesų, aš vis dar ieškau. „Pelikanas“ ir jame atrasti sprendimai tapo laboratorija. Manau, tai įdomi ir pavykusi estetikos paieška.
– Ko repeticijų metu prašei aktorių?
– Repetuojant man yra svarbi mintis. Kodėl gimė toks gyvas, improvizuotas, „čia ir dabar“ veikiantis spektaklis? Todėl, jog mes iš esmės dėliojome minties struktūrą, ieškojome būdų, kaip papasakoti žiūrovams tai, ką norime pasakyti. Turėjome raktinius žodžius, kuriais remdamiesi ieškojome savitos organikos, padėsiančios „įveiksminti“ mintis scenoje.
Iš esmės, aktorių prašiau ne atlikti, o mąstyti. Atlikimas tiesiog dėl atlikimo teatre man nepatinka. Taip, yra įdomių spektaklių, kuriuose veikia tik atlikimas ir negyva prezentacija, bet man svarbus mąstymo procesas. Taip pat ypač svarbus išlieka tikslumas, nes yra scenų, kurios turi būti atliktos paveiksliškai tiksliai. Tokios dvi kontrastingos užduotys aktoriams – jaustis laisvai ir leisti sau mąstyti, bet išlaikyti labai aiškią struktūrą ir būti tiksliems.
„Pelikanas“ ir jame atrasti sprendimai tapo laboratorija.
– Kaip jautiesi spektaklį kurdamas tokiu metu, kai visiškai netoliese vyksta tokie žiaurūs įvykiai, kai tave spaudžia kūrybiniai deadline’ai, o gyvenime – tikri deadline’ai?
– Jaučiuosi labai blogai. Niekas nesidaro. Savaitės laikotarpiu įvyks ne tik mano, bet ir mano kursiokų Uršulės Bartoševičiūtės ir Antano Obcarsko premjeros. Manau, dabar visiems taip neįtikėtinai sunku repetuoti. Tai yra sunkiai pakeliamas krūvis – aš negaliu apie nieką kitą galvoti, turiu nuolat tikrinti telefoną... Antras šešėlis, kuris nuolat kabo: Kada pas mus? Mums vis dar repetuoti, bandyti gerai leisti laiką ar ruoštis?
Savaitgalį turėjome keletą „Pelikano“ repeticijų. Valandą parepetavome ir vėl grįžome į tą „slogutį“. Vakar parašiau feisbuke apie savo spektaklį ir po to taip keistai jaučiausi. Visi kalba apie kraujo donorystę, paramą Ukrainai, o aš maždaug taip: „Ateikite į spektaklį, bus nuostabi premjera.“
Kai prasidėjo karas, kaip tik buvau Berlyne, ėjau žiūrėti spektaklio premjeros. Eidamas galvojau, kokia nesąmonė tokiu metu eiti į teatrą. Bet tos dvi valandos teatre, tas fikcinis gyvenimas man leido šiek tiek nurimti ir pagalvoti apie kitus dalykus. Žinoma, pasibaigus spektakliui, mes visi kalbėjome apie jį jau įvykių Ukrainoje kontekste. Tos dvi valandos teatre leidžia bent trumpam pailsėti.
Aš bandau save motyvuoti tuo, jog tai, ką mes darome teatre, nėra tuščia. Tikiuosi, jog kažkam tai padės bent porai valandų pakeisti fokusą ir nurimti. Iš tiesų, nežinau. Niekas nežino. Jaučiuosi sumišęs.
