Apie darbą su režisieriumi, Euridikės vaidmens kūrimą, J.Cocteau kūrybą ir repeticijų užkulisius su A.Šataite kalbėjosi VMT komunikacijos koordinatorė Kornelija Anelauskaitė, rašoma pranešime spaudai.
– Kokios emocijos, jausmai aplankė, pasibaigus dar vienam etapui, visai neseniai įvykus „Orfėjo“ premjerai? Kokios mintys sukasi Tavo galvoje, kai viskas nurimsta?
– Kai baigiasi repeticijos, įvyksta premjera, apninka liūdesys, užslenka savotiškas gedulo šydas – atrodo, kad kažko netenki. Visgi spektaklio kūrimas yra tęstinis procesas, neturintis pabaigos. Kaskart, išėjus į sceną, viskas prasideda iš naujo, lygiai taip pat kaip Orfėjo ir Euridikės mitas. Po visko permąstai spektaklio kūrimo procesą, galvoji... ką pavyko įgyvendinti, ko nepavyko, kokios buvo reakcijos, kaip priėmė žiūrovai, kas veikia, kas neveikia. Dėl to nekenčiu plepėti apie vaidmenį jį kurdama, negaliu kalbėti apie jį praėjus savaitei po to, kai spektaklį paleidome į gyvenimą.
Reikia laiko ir distancijos, kad kūnas nurimtų ir galva išsivalytų. Negalima plepėti tuo metu, kai tavo kūnu ir mintimis vaikšto kitos jėgos. Tada esi beprotiškai pažeidžiamas ir imlus viskam, kas gera ir bloga. Dabar viskas gerai, galiu šviesia galva į viską pažvelgti, ir norisi visiems dirbusiems ar prisilietusiems prie spektaklio padėkoti.
– Kaip vertini visą premjeros „Orfėjas“ kūrybinį procesą? Su kokiais iššūkiais, o gal smagumais susidūrei?
– Repeticijos buvo keistos, bet taip pat ir labai įdomios. Kartais atrodydavo, kad mes nieko nedarome, vis kažką kartojame, nesiiriame į priekį. Repeticijų metu režisierius Ž.Vingelis visą laiką derino aktorių vaidybą, garsų ir šviesų sprendimus. Viskas vyko paraleliai, tai gana neįprasta.
Mes, aktoriai, pripratę „surepetuoti“ ir tik tada po truputį įvedinėti garsą ir šviesą, o čia viskas vyko vienu metu. Tame darbiniame chaose bandėme išplaukti, todėl dabar suprantu, kad toks darbo metodas turi būti ypatingai sustyguotas. Nors viskas atrodė crazy, visgi procesas turėjo savas taisykles, dėl kurių mes ir „išplaukėme“ į premjerą.
Taip pat reikėtų nepamiršti, kokioje medžiagoje mes „maudėmės“. Patikėkite, visa tai nedavė ramybės. Buvo momentų, kai norėjosi prakeikti J.Cocteau, kuris, apsvaigęs nuo opiumo, prirašė nesąmonių, kurias mes turime analizuoti, permąstyti, bandyti suprasti ir išgyventi. Todėl su medžiaga reikėjo elgtis griežtai, laikytis struktūros, neišprotėti. Ši medžiaga man nesileido būti išgyvenama, tarsi buvo per daug banali, juolab pirmo veiksmo scenos ir yra buitinės. Tačiau mes kalbame apie Orfėją ir Euridikę, kurie yra mitiniai herojai. Taip pasąmoniškai ir nepasąmoniškai derindama šias priešybes, ir kūriau Euridikės vaidmenį.
– Kokių panašumų ar ypatingų bruožų atradai Euridikėje? Gal ji Tavyje atrakino kažką naujo, nepažįstamo, neatrasto?
– Buvo visokių bandymų... ir būti Euridike, ir vaidinti taip, lyg žvelgčiau iš šalies. Visi šie bandymai ir liko bandymai. Medžiaga man nepasidavė, neradau vieno rakto, kuriuo galėjau ją atverti. Tarsi viskas tiko, bet vis būdavau kažkur šalia. Tapiau vaidmenį tarsi stambiais potėpiais, bendrais bruožais, po truputį ją „sužmogindama“.
Viena svarbiausių užduočių, kurias sau išsikėliau, – pakartoti Euridikės ir Orfėjo mitą. J.Cocteau sukurta Euridikė man niekaip netilpo nei į buitinį vaizdelį, nei į antikinio mito rėmus. Vaidmenį kurti labai padėjo kostiumų ir scenografijos dailininkės Dovilės Gecaitės darbas. Ji Euridikę nupiešė ikoniniais eskizais, pabrėždama jos grožį, kuris pakyla virš buities ir siekia debesis. Tas ikoninis vaizdavimas suteikė jai amžinumo galias.
Choreografas Mantas Stabačinskas sekė mūsų judėjimą scenoje, iš kurio dėliojosi ne visai buitiški, kartais teatrališki judesiai scenoje. Kuriant, konstruojant vaidmenį, tam tikrais momentais jaučiau, kad Euridikė apsigyvena manyje – užeina ir vėl išnyksta. Nežinau, ar tai gerai, nes nesu tikra, kiek laiko jai pavyksta išbūti, o kiek ten esu tiesiog aš. Su Euridike vyksta kova, ji bando įveikti mane, o tada – aš ją.
Repeticijų metu teatre vyko labai įdomi filosofo Gintauto Mažeikio paskaita, per kurią jis pasakė įkvepiančią mintį – kad Euridikė gali atgimti bet kurioje moteryje. Kokia ji iš tiesų yra, niekas taip ir nežino. Man atspirties tašku tapo faktas, kad ji kilusi iš Bakchančių. Tai stipri, valdinga moteris, kuri trokšta pasiekti savo. Supratau, kad Euridikė yra tam, kad įvyktų ši istorija, jie vienas be kito negali: Euridikė yra Orfėjo likimas.
– Kaip sekėsi dirbti su režisieriumi Ž.Vingeliu ir kitais spektaklio komandos nariais?
– Į šį pastatymą buvo pakviesti puikūs jauni žmonės, kurie dirbo, kūrė, buvo. Jie darbštūs, atsakingi, mandagūs, pilni jaunatviško idealizmo ir maksimalizmo. Man su jais buvo gera, ir mums pakeliui. O režisierius Ž.Vingelis mane sužavėjo vidine elegancija, ramybe ir tikslingu judėjimu. Jis turi savo „fetišų“ teatre ir tai jį daro įdomiu ir ryškiu šiuolaikinio teatro režisieriumi.
– Kiek Tau buvo įdomi J.Cocteau asmenybė ir kūryba? Ar panirai į jo sukurtą pasaulį?
– Domėjomės jo kūriniais, žiūrėjome filmus, klausėmės interviu, bet koncentravomės į Orfėjo mitą jo kūryboje. Pats režisierius apie J.Cocteau yra sukaupęs daug žinių, beje, Žilvinas yra ir labai įdomiai pasakojantis dėstytojas. Kartais pakakdavo paskaityti režisieriaus interviu spektaklio tema ir tai labai įkvėpdavo. Nepaprasta J.Cocteau asmenybė ir gąsdina, ir žavi. Rodos, kiek savyje gali talpinti žmogus... ir ne tik talpinti, bet produktyviai išsiskleisti. Man atrodo, kad per sapno ir realybės patirtis mums geriausiai gali pavykti suprasti Cocteau asmenybę ir jo kūrybą.
– Ką naujo atradai, išsinešei iš „Orfėjo“ proceso? Kas paliko didžiausią įspūdį kuriant dar vieną naują ir tikrai išskirtinį, ypač ryškų vaidmenį Tavo aktorinėje biografijoje?
– Svarbiausia, ką gavau šiame procese, – tai kūrybinę draugystę. Labai geras jausmas, kai išleidus premjerą ir gatvėje sutikus bendrakūrėjus, nesinori bėgti į kitą gatvės pusę, o norisi kiekvieną apkabinti. Visos kūrybinės kibirkštys ir ginčai užgeso, liko švelniai rusenti. Mes tapome mito teatro scenoje bendrininkais. Man tai buvo pirmas prisilietimas prie J.Cocteau kūrybos, atvėrusios dar daugiau horizontų.
Trumpai apie spektaklį
Pjesė „Orfėjas“ (originalus pavadinimas „Orphée“) – ne tik pirmasis J.Cocteau stambus kūrinys teatrui, bet ir pirmasis šio menininko bandymas imtis Orfėjo temos, vėliau lydėjusios jį visą kūrybinį gyvenimą. Pjesės siužetas apjungia klasikinio teatro, siurrealizmo, dadaizmo ir vizualiųjų menų tradicijas. Istorinė ir menotyrinė pjesės reikšmė nenuginčijama, o jos pastatymų Lietuvos teatro istorijoje beveik nėra. Pasak Ž.Vingelio, pagrindinės pjesės temos – tikrovės ir sapno, gyvenimo ir mirties, kūrybinių ambicijų ir asmeninės laimės priešprieša.
Veiksmo vieta – jaunos šeimos (Orfėjo ir Euridikės) namai Trakijoje, įgaunančioje XX a. 3-iojo dešimtmečio Paryžiaus bruožų. Orfėjas, siurrealistinio sąmonės srauto poetas, siekia parašyti genialų eilėraštį artėjančiam masinio populiarumo poezijos konkursui. Jo kūrybinis metodas – namuose apsigyvenusio arklio tardymas, viliantis pertvarkyti visą poeziją. Pamiršta ir atstumta Euridikė randa paguodą stikliaus Ertebizo draugijoje. Deja, labai greitai paaiškėja, kad nei Ertebizas, nei arklys nėra tie, kuo dedasi...
Spektaklyje bus galima išvysti trijų kartų aktorių ansamblį, intermedialius sceninius sprendimus, taip pat – chirurgus aukštalipius, stikliumi dirbantį Angelą Sargą, durimis Mirčiai virtusius veidrodžius ir kitus siurrealistinius įvaizdžius, tapusius J.Cocteau ir spektaklio kūrybinės komandos kuriamo pasaulio dalimi.
