Algirdas Lapėnas (1944–1993) – teatro aktorius, režisierius. 1958–1962 m. lankė Panevėžio dramos teatro vaidybos studiją, kuriai vadovavo Juozas Miltinis. 1967 m. įgijo režisieriaus specialybę Leningrado teatro, muzikos ir kinematografijos institute. 1967–1977 buvo Lietuvos nacionalinio dramos teatro (tuomet – Akademinio dramos teatro) režisierius, 1981–1993 – šio teatro aktorius.
Kokie Jūsų ryškiausi prisiminimai apie Algirdą Lapėną?
Vaiva Mainelytė: Algis buvo vienas stipriausių to meto režisierių. Tačiau, deja, situacija buvo negailestinga, teatre vyravo stipri konkurencija, tad Algio spektakliams ne visuomet užsidegdavo žalia šviesa. Puikūs aktoriai, puikūs spektakliai, tačiau ilgas ir sudėtingas jų kelias iki žiūrovų. Dėl to jaučiau didžiulę nuoskaudą, manau, kad visi ją jutome, nes situacija atrodė neteisinga. Algio vieta buvo teatre.
Kuris režisierius moka statyti komedijas? Man atrodo, jog tai ypatingas žanras, kurį lietuviams sunku pajusti, būdingiau tragiški veidai ir tragiškos mintys. Algis Lapėnas sugebėjo pajusti komedijos žanrą. Lapėnas kartais savo spektaklius perstatydavo televizijoje, ir, atsimenu, jog vyriausias režisierius Vytautas Čibiras vesdavo jaunus režisierius žiūrėti Lapėno metodo, kaip jis užkrečia aktorius darbu. Tai laisvė, kurią režisierius suteikia aktoriui improvizuoti. Su juo repetuoti būdavo vienas malonumas, bendraudavome ne tik darbo reikalais, bet ir kaip bičiuliai.
Spektaklyje „Intrigų mokykla“ mano sukurtas vaidmuo buvo vienas svarbiausių to meto kūrybiniame kelyje. Apvažinėjom visą Lietuvą, spektaklis su didžiausiu pasisekimu keliavo nuo kaimų iki didmiesčių ir atvirkščiai. Lygiai kaip ir spektaklis „Adomas veda Ievą“.
Labai išgyvenome, kai jo netekome.
Algirdas Lapėnas rinkosi įvairią literatūrinę kryptį, svarbesni režisūriniai darbai – „Dvylika kėdžių“ (1968), „Cilindras“ (1969), „Žmogus iš La Mančos“ (1970), „Intrigų mokykla“ (1974), „Adomas veda Ievą“ (1975), „Raudonkepuraitė“ (1984), „Lietaus pardavėjas“ (1993). Koks buvo Algirdo Lapėno santykis su literatūra?
Mindaugas Jusčius: Nors mūsų bendras darbas buvo jau prieš daugiau nei trisdešimt metų, tačiau prisiminimai apie Algį vis dar ryškūs.
Algis tikrai turėjo dievo dovaną pasirinkti literatūrą, kurią jaučia. Jis bet ko neimdavo, nes tikrai turėjo nuostabų skonį literatūrai. Tai buvo tas režisierius, kuris labai jautė komedijos žanrą, tai buvo jo stiprybė. Manau, kad tai vienas geriausių šio žanro režisierių ne tik to meto, bet ir šiandienos kontekste. Komedija išties labai sudėtingas žanras ir Algis jį gerai valdė. Nors tiesą sakant, statė jis ne vien komedijas, tačiau visi jo pastatymai turėjo komiškumo. Ne pigaus, o skoningo, subtilaus komiškumo. Mes įpratę manyti, jog komedija – tai lengvas žanras, tačiau Lapėno spektakliuose kiekviena komedija buvo prasmingai, literatūriškai pagrįsta.
Lapėnas buvo ne tik režisierius, bet ir aktorius, tad kaip jis pats dirbo su aktoriais savo spektakliuose?
Mindaugas Jusčius: Jam buvo svarbūs ne tik pagrindiniai aktoriai, bet ir masuotė. Kitaip tariant, visi esantys scenoje joje buvo ne be reikalo. Tiek vaidinant, tiek dirbant režisieriaus asistentu visada jausdavaisi esantis kartu, visada būdavo įdomu. Negaliu pasigirti, kad labai daug dirbau su Algio spektakliais, kiek sutapo mūsų laikas – tiek dirbau.
Algis kaip asmenybė buvo be galo jautrus viskam, kas vyksta gyvenime, teatre. Čia taip pat ryškėjo jo jautrumas kaip aktoriaus. Tai labai svarbi savybė ir aktoriui, ir režisieriui, todėl ji ir tarnavo abiems šiems asmenybės poliams.