Vis dėlto Visagine festivalio dienomis, kaip ir kasmet, tvyrojo šventinė nuotaika, kurią bendromis pastangomis sukūrė festivalio organizatoriai VšĮ „Visagino Atspindys“, Visagino kultūros centras, festivalio partnerė Visagino miesto savivaldybė, ir, žinoma, festivalio dalyviai, svečiai, žiūrovai bei rėmėjai.
Šventę žavingai pradėjo šiųmetės „Dainų dainelės“ IV etapo dalyvė aštuonmetė visaginietė Sijana Naidionova, atlikusi Edith Piaf dainą „Padam“ (vokalo mokytoja Vita Pimpienė). Sveikinimo žodžius tarė festivalio direktorė Marija Tanana ir Visagino meras Erlandas Galaguz, buvo pristatyti vertinimo komisijos nariai – aktorius, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Vladas Bagdonas, režisierė Silva Krivickienė, teatro kritikė, televizijos filmų autorė Helena Liopo (Baltarusija), Visagino kultūros centro režisierė Gražina Karlaitė ir dramaturgijos bei teatro tyrėja Aušra Gudavičiūtė.
Iškart po atidarymo parodytas nekonkursinis, kviestinis Andriaus Bialobžeskio ir „Vilniaus arsenalo“ spektaklis – muzikėčios pagal Kristijoną Donelaitį „Apie žvėris ir žmones“, jau nuskambėjusios 2014 m. „Atspindyje“. Jau anais Donelaičiui skirtais metais kritikos ir žiūrovų entuziastingai sutiktas, šis literatūrinis-muzikinis-teatrinis vyksmas ir šiemet uždavė festivaliui gyvybingą natą, aukštai užkėlė profesionalumo ir aktoriaus skleidžiamos energetikos kartelę, kviesdamas žiūrovus ne tik smagiam jomarkui, bet ir moraliniam įsipareigojimui.
Moralinį imperatyvą kaip savo buvimo scenoje pagrindinę rodyklę brėžė ir aktorius Vladimiras Serovas spektaklyje „Renkuosi laisvę“ Aleksandro Galičiaus (1918–1977) kūrybos motyvais. Jautriai prisimindamas ryškiausius ir tragiškiausius rusų poeto, dainų atlikėjo gyvenimo ir kūrybos momentus, pasakojimą paįvairindamas A. Galičiaus dainomis, aktorius iškėlė sovietų sistemai nepaklususios, todėl priverstos emigruoti, savo dvasia nepriklausomos asmenybės laisvės siekį kaip pagrindinę kūrybos sąlygą.
Įsimintiniausios A. Galičiaus citatos apie tai, kad ir vienas žmogus gali šį tą pakeisti, kol yra gyvas, ir kad likimus laužo tie, kurie viską žino, todėl jis kaip poetas renkasi nežinojimą, nematomomis gijomis nusidriekė per visą festivalio programą: asmens ir jo patiriamų represijų, asmenybės pasipriešinimo žlugdančiai prievartos sistemai, abejonės ir nežinojimo kaip kūrybos versmės temas gvildeno Aleksandras Rubinovas spektaklyje „Mano tėvas“, Jelena Bogdanovič spektaklyje „Josifas, Marina ir Ana“, Gediminas Storpirštis spektaklyje „Žmonės ant tilto“, Birutė Mar spektaklyje „Motinos pienas“.
Aktoriaus Vladimiro Serovo spektaklio pabaigoje skaudžiai ir aktualiai nuskambėjęs klausimas „Kada aš sugrįšiu?“ (iš to paties pavadinimo A. Galičiaus dainos) priminė tuos, kurie pasaulyje ir šiandien verčiau renkasi vidinę laisvę ir mirtį, kančias arba emigraciją negu gyvenimą taikstantis su melu.
Perkusininkas Arkadijus Gotesmanas ir skaitovas Julius Grickevičius pateikė džiazuojančias „Perkusines atvirutes“ – muzikinį reginį (vaizdo menininkai Linas Liandzbergis ir Arturas Valiauga), persmelktą nostalgiško troškimo garsu, vaizdu ir žodžiu susisiekti su tais, nuo kurių mus skiria ir laikas, ir erdvė. Džiazo trimitininkas Milesas Daviesas, psichoanalizės pradininkas Sigmundas Freudas, poetas Josifas Brodskis, baleto šokėjas Rudolfas Nurejevas, rašytoja Sylvia Plath, kompozitorius Maurice'as Ravelis – šiems garsiems žmonėms dedikuotos „Perkusinės atvirutės“, jų pačių mintys arba jų gyvento laikotarpio komentarai pasiekė mus iš J. Grickevičiaus skaitomų laiškų, poezijos, spaudos ištraukų, su jais perkusijos instrumentais scenoje kalbėjosi A. Gotesmanas.
Kaip kad W. Alleno filme „Vidurnaktis Paryžiuje“, taip ir šiame muzikiniame reginyje scena tapo legendinių asmenybių netikėto susitikimo vieta, o vaizdo projekcijos suteikė šiam susitikimui ironijos ir žaismingumo. Tarsi šiuolaikinis šamanas, A. Gotesmanas į sceną iškvietė nutolusias talentingų kūrėjų dvasias, o paskui perkusijos garsais vėl jas palydėjo į tolius. Drauge su spektaklio kūrėjais pasimaudę įvairių epochų kūrybinėse atmosferose, iš dabartinio žiūros taško jau galėjome jas atpažinti, įvardyti – tam kvietė Mileso Davieso akis ekrane, iš kurios „išnirę“ ir nuo kurios toldami atpažinome jos savininką.
Aktorė Jelena Bogdanovič spektaklio „Josifas, Marina ir Ana“ eskize sekė Josifo Brodskio, Marinos Cvetajevos ir Anos Achmatovos pėdomis Vilniuje, vis ryškindama savo asmeninį santykį su garsiųjų poetų kūryba – nuo dar šešiolikmetės perskaitytų M. Cvetajevos eilių, kurios aktorę supurtė klausimu: kaip galima taip jausti, taip rašyti apie jausmus?, iki netikėto radinio lankant J. Brodskio kapą San Mikelės saloje, paskatinusio grąžinti skolą poetui, sukuriant spektaklį. Liejyklos gatvė Vilniuje, Sudervės bažnytėlė, Aušros Vartai – tai tik keletas visiems žinomų vietų, kurias spektaklyje iš naujo atrado žiūrovai, išvydę jas poezijos ir jos genialiųjų kūrėjų likimų šviesoje. Ekrane rodomi dokumentiniai kadrai padėjo punktyriškai prisiminti istorinį laiką, o aktorės grakšti ir judri figūra scenoje, išraiškingas kalbėjimas, liūdnokos akys ir aksominiu balsu atliekamos dainos bylojo apie poeziją pamilusių sielų amžinai gyvastingą nerimą, kurį gali suprasti tik panašiai jaučiantys.
Festivalyje viena iš pagrindinių tapusią išvarytųjų temą toliau gvildeno aktorius Aleksandras Rubinovas spektaklyje „Mano tėvas“, pripažintame geriausiu XV „Atspindžio“ monospektakliu ir pelniusiame „Grand Prix“. Tai istorija apie aktoriaus tėvo, žymaus Lietuvos dainininko, teatro režisieriaus, pedagogo, intelektualo Stanislovo Rubinovo (1930–2013) išgyvenimą nuo 1941 iki 1944 m. nežmoniškomis aplinkybėmis, kai paauglys kartu su motina turėjo slapstytis nuo nacių Lietuvos ir Baltarusijos miškuose. Spektaklis, kurį aktorius vaidino pasitelkęs vienintelį scenos atributą – radiją atstojančią dėžę, skambant Fausto Latėno bei žydų liaudies muzikai, sukurtas pagal 2013 m. pasirodžiusią S. Rubinovo prisiminimų knygą „Miške ir scenoje“ ir pripildytas itin koncentruoto emocinio turinio, lyg paveikiausiose klasikinėse dokumentinėse ar meninėse išlikimo istorijose vedančio žiūrovą iki išsigelbėjimo katarsio.
Pasak vieno iš festivalio žiuri narių, aktoriaus Vlado Bagdono, prizas A. Rubinovui atiteko „už meilę Teatrui, meilę savo Tėvui ir už veidrodį, nešantį viltį“. Iki karo pabaigos miško duobėje išsislapsčiusio paauglio ant nugaros nešamo veidrodžio, skirto padovanoti išgelbėtojų Butvilų šeimai, metafora spektaklio pabaigoje sutalpino daugybę esamų ir būsimų Holokausto temos interpretacijų, o spektaklio viduryje ištarti berniuko motinos žodžiai apie tai, kad vokiečių tauta davė pasauliui ne vien nacizmą, bet ir Šilerį, Gėtę ir daug kitų didžių žmonių, iškėlė kūrybos kaip vienintelės įmanomos atsvaros terorui ir naikinimui reikšmę.
Aktorius, bardas Gediminas Storpirštis spektaklyje „Žmonės ant tilto“ pagal Wisławos Szymborskos, Daivos Čepauskaitės ir Violetos Palčinskaitės eiles susitelkė į filosofinį ir elegišką pasaulio apmąstymą, ryškindamas nežinojimo, abejonės kaip kūrybos pradinio taško, paradokso kaip buvimo visuomet tarp dviejų krantų, tarp dviejų pasirinkimų galią. W. Szymborskos kalbos atsiimant Nobelio premiją ištrauka įvedė žiūrovus į aktoriaus savitai atrastų trijų skirtingų poečių kūrybos jungčių erdvę, kurią protarpiais vis užpildydavo stipri G. Storpirščio-bardo charizma, o pabaigoje privertė nuščiūti trapus ir gelminis „atsiprašau“ iš Szymborskos eilėraščio „Po viena žvaigždele“, taikliai įvardijantis kaip poeto, taip ir su tekstu dirbančio aktoriaus triūsą: „Nešnairuoki, kalba, kad skolinuos iš tavęs patetišką žodį, / o paskui tiek plūkiuosi, kad lengvutis išeitų.“
Paskutinis, septintasis, festivalio spektaklis – Birutės Mar „Motinos pienas“ pagal Noros Ikstenos romaną – aktualizavo mums dar netolimo sovietmečio prisiminimus, pasireiškiančius kaip iš kartos į kartą paveldima trauma, užnuodijanti net artimiausių žmonių santykius. Dailininkės Indrės Pačėsaitės išradingai perpus padalytoje scenos erdvėje aktorė vaidino dvi moteris, motiną ir dukrą – be galo skirtingas, tačiau kurias, autorės N. Ikstenos žodžiais, sieja nepertraukiamas saitas.
B. Mar meistriškai kūrė ir psichologiškai, ir plastiškai skirtingas personažes, tačiau spektakliui gilėjant ėmė atrodyti, kad aktorė vaidina apibendrintą personą, kurios vaizdinė metafora būtų ta motinos dukrai padaryta naujametė dviveidžio kaukė. Tai asmenybės turinys, kurį kiekviena moteris atpažįsta savyje, negalėdama atskirti, ar šitaip norėtų pasielgti ji pati, ar jos mama, ar tai jos pačios, ar melo ir prievartos persmelktos gyvenamosios aplinkos motyvai. Spektaklis vizualiai ir emociškai labai informatyvus ir spalvingas (ekrane rodomi L. Brežnevo laidotuvių vaizdai, dukra vaikystėje ryši raudoną kaklaraištį, tragikomiškai deklamuoja sovietinius vaikiškus eilėraštukus), tačiau vertingiausias ir skausmingiausias jame – motinos ir dukros ryšys, kurio dramatizmas spektakliui vystantis galėtų peraugti netgi konkrečios epochos ribas.
Per festivalio uždarymą Gyčio Paškevičiaus dainą „Žiūrovai“ artistiškai atliko Visagino teatro grupės „Rimti“ (rež. Gražina Karlaitė) aktorius Viktoras Lapėnas. XV monospektaklių festivalio „Atspindys“ programoje buvo parodytas naujas, dar priešpremjerinis Algimanto Maceinos ir Natalijos Ju filmas apie aktorių Vladą Bagdoną, vyko atvira A. Gotesmano perkusijos pamoka. Festivalis parodė, kad Lietuvoje net ir sudėtingomis sąlygomis puoselėjamas vieno aktoriaus teatras (dauguma spektaklių kurti karantino metu) geba iškelti aktualias temas, atsigręžęs į praeitį (šiame festivalyje – daugiausia į XX amžių) ieškoti atspirties dabarčiai ir ateičiai, be jokių užuolankų ir išsisukinėjimų užduoti svarbiausius klausimus, o svarbiausia – užsispyrusiai tikėti, kad ir vienas žmogus scenoje ar gyvenime gali šį tą pakeisti, kol yra gyvas.
