Šį kartą apie pirmąją pokarantininę Oskaro Koršunovo teatro (OKT) premjerą kalbamės su A.Jasenka bei idėjos autore ir aktore Neringa Bulotaite. Spektaklį bus galima pamatyti gegužės 7 ir 8 d. Vilniuje.
Tiesa, verta paminėti, kad raštu įamžintas pokalbis vyko OKT teatro salėje, o prieš tai gavau progą pamatyti generalinę monospektaklio repeticiją. Su visais garso ir vaizdo efektais, dekoracijomis, pastabomis. Vis dėlto, menininkai teigė, kad svarbios kūrinio detalės gali pasikeisti ir paskutinę sekundę, todėl ir dorai spoilinti nepavyks.
Prisipažinsiu – būti vieninteliu spektaklio žiūrovu yra nejauku. Tai įpareigoja. O faktas, kad kalbėsimės iškart po jo, kelia savotišką išgąstį: „O kas jeigu nesuprasiu?“
Bet manau, kad papildydami vienas kitą A.Jasenka ir N.Bulotaitė 15min papasakojo įdomių dalykų.
Tos pačios kraujo grupės
– Antanai, jūs esate kompozitorius, o štai dabar režisuojate spektaklį.
A.Jasenka: Kompozicija ir režisūra yra kone tas pats dalykas. Muzikoje kreipiamas dėmesys į struktūrą, formą, reikalingas išraiškos priemones, dinamiką ir ritmiką. Režisūroje visi šie dalykai taip pat aktualūs. Manau, kad po 30 metų darbo teatre galiu sau tai leisti – ko gero, turiu daugiau išmanymo nei ką tik specialias studijas baigę. Bet ne tame esmė. Svarbu suprasti teatro gramatiką.
Esu dirbęs su iškiliausiais meistrais – Eimuntu Nekrošiumi, Oskaru Koršunovu, Yana Ross, stebėjęs Rimo Tumino, Jono Vaitkaus repeticijas ir pastatymus. Mokiausi gyvenimo universitete, tad režisuodamas spektaklį pats nejaučiu jokių kompleksų.
Be to, šis darbas labai įdomus, o ir su Neringa mes labai sutampame, nes siekiame to paties tikslo. Bandome atsakyti į egzistencinį klausimą. Man rūpi vertikalus teatras. Teatras kaip sielos rakinėtojas, bet ne horizontalus – tyrinėjantis socialines problemas.
– O jeigu kiekvienoje salės kėdėje sėdėtų po iškilų teatro autoritetą? Netikiu, kad jūsų širdis nevirpėtų.
A.Jasenka: Būčiau medinis, jeigu nejausčiau jaudulio. Visa kūrybinė komanda tą patiria. Svarstome, kaip žiūrovas priims spektaklio kalbą. Kita vertus, nebelabai kitų nuomonė man rūpi. Aš pats žinau, kada gerai, o kada ne.
Neringa yra žmogus, kuris dieną prieš premjerą gali pasakyti: „Ne, šitoj vietoj reikia daryti kitaip!“
Man buvo svarbu susikalbėti su Neringa kaip aktore, žmogumi, radusiu šią medžiagą. Joje ji gyvena jau daugelį metų… Tiesa, jau prieš tai buvau matęs jos monospektaklį „Jasekas“ ir „Šaukštaveidę“, kurie buvo labai puikūs pasirodymai.
N.Bulotaitė: O tu matei „Jaseką“?
A.Jasenka: Taip! Aš pats lygiai tuo pačiu metu dariau „Jaseką“ tik Šilutėje ir su kitu režisieriumi.
– Mane taip pat sudomino tai, kad Neringa įvardijama kaip idėjos autorė, mat dramaturgiją rašė Audra Baranauskaitė. Kažkodėl įsivaizduoju, kad istorijos originalas yra dienoraštis prie naktinio Neringos stalelio.
N.Bulotaitė: Panašiai ir yra, kadangi tai buvo intymūs pašnekesiai su dramaturge. Bet tai keistoka istorija, mat vieni žmonės ateidavo, o kiti išeidavo. Pradžioje turėjome kitą žmogų, rašantį tekstus spektakliams, bet vėliau ji dingo, įsižeidė…
Verta pažymėti, kad mes visi komandoje esame avantiūristai, nebijome peržengti savo daržo, kvėpuoti, ieškoti ir gyventi. O Audra yra tos pačios kraujo grupės. Tai puiki galimybė, tad kodėl gi neparašius šio teksto?
Mes su ja daug kalbėjomės, nes ji beveik nieko apie V.Woolf nežinojo. Viskas vyko staiga, nors greitis dramaturgijai – peilis.
A.Jasenka: Bet galbūt tai labai gerai? Kai rašytojas dirba su režisieriumi yra labai gerai, nes pjesės rašymas tampa kryptingas, aiškus. Nebelieka formalaus požiūrio į tekstą, atsiranda laisvės pokyčiams, braukymams. Juolab Neringa yra žmogus, kuris dieną prieš premjerą gali pasakyti: „Ne, šitoj vietoj reikia daryti kitaip!“ O aš sakysiu: „Ne! Nors gal ir gerai.“
Kartais būna, kad žiūrovai jau susirinkę salėję, o aktoriai jau turi išeiti į sceną, bet režisierius su trupe dar pusvalandį repetuoja vieną detalę. Ir tai yra teisinga.
N.Bulotaitė: Oi… Čia Vaitkaus dalykas. Atsimenu, kaip repetavome spektaklį pagal Jono Meko pjesę „Pati pradžios pradžia“. Visi nevalgėme nuo ryto ir klausėme režisieriaus galbūt jau verta papietauti. Apsieisim, sakė jis.
A.Jasenka: Matyt, jis turėjo savo tikslų. Man yra tekę su a.a. Arūnu Žebriūnu bendrauti. Būnant svečiuose, jis pasakojo, kad filmuojant kartais reikia vaiką įžeisti, kad jo verkimas kameroje būtų natūralus. Įsivaizduokite, koks smurtas.
N.Bulotaitė: Bet tai yra rusiška mokykla…
– Ir jūsų spektaklyje viena iš problemų yra menkavertiškumas, keliaujantis su aktoriaus karjera. Esu susidūrusi su nemažai aktorių artimoje aplinkoje, kuriems režisieriaus komentaras gali tapti, kaip ir buvo išsakyta spektaklyje, „teatro trauma“.
N.Bulotaitė: Faktas. Man taip yra šimtą kartų buvę ir nieko čia nepadarysi. Orkestro muzikantai ir teatro aktoriai yra tiek priklausomi vieni nuo kitų… Tai labai pažeidžiama profesija. O „Kas nebijo Virdžinijos Vulf“ yra bandymas išsiveržti iš to liūno, nes tu gali pasakyti, kad jauti kitaip.
Aktorinė karjera Lietuvoje iš tiesų yra juokingas dalykas. Manau, ji neįmanoma. Žinoma, susiklosčius geroms aplinkybėms – taip. Bet pastatymų mažai, žiūrovų taip pat ne per daugiausia. Bet man jau viskas baigta.
– Kodėl?
N.Bulotaitė: Todėl, kas aš jau… pamačiau savo pensiją. Ji bus 2023 metais.
A.Jasenka: Jėzusmarija.
– Nemeluokite, kad nustosite vaidinti.
N.Bulotaitė: Žinokite, nežinau. Žinoma, teatras yra visiška liga, be to, jame esama daug sferų. Aš turiu dar labai daug planų, pavyzdžiui, noriu režisuoti.
A.Jasenka: Tai ir yra svarbiausia. Kai žmogus ko nors nori ir dar tiki, kad jis tą tuštumą užpildys, yra puiku. Tiesa, Neringa dar ir vargonais groja, ir koncertuoja, tad nesijaudinkime.
Žodžiu – režisuoti, tapyti paveikslą ar būti aktoriumi jokios problemos nėra. Norvegijoje pas O.Koršunovą suvaidinau jų nacionalinėje scenoje. Jis man sakė ne ką tu padarei, o tu dar taip gali?
„Tai ne literatūros interpretacija, o teiginys“
– Kalbant apie pačią spektaklio temą. Tai nuo pirmų scenų jaučiausi tarsi jis būtų sukurtas panašiam žmogui į mane – skaitančiam kultūros dalyviui. Nelabai įsivaizduoju, kad žmogui, nežinančiam V.Woolf kaip ikonos bei neturinčiam įtarimo, kaip į ją kartais gali reaguoti visuomenė, gali būti lengva suvokti šį spektaklį.
N.Bulotaitė: Žinok, aš ginčyčiausi. Man kaip tik atrodo, kad visi svertai buvo pajungti. Juk vienas iš spektaklio uždavinių – nešti šitą vardą į mases. Vis dėlto, V.Woolf literatūra yra be galo intelektuali, ją tikrai ne taip lengva sugliaudyti. Svarbu buvo pateikti, kad ji tokia yra. Galbūt ji jums irgi kai ką duos?
Bet apie ką šis spektaklis? Šiandien visą dieną apie tai galvojau.
A.Jasenka: Kaip skirtingai mes mąstome. Neringa truputį didaktiška, o aš noriu kalbėti nuo savęs. Nežinau, ką iš tiesų patyrė rašytoja, bet čia ir esmė. Mes tai interpretuojame taip, kaip turime savo vertikalėje. Sakyčiau, kad Virginia čia yra priemonė pasakojant apie vienišumą, susitaikymą su savimi, prasmės paieškas kasdienybėje. Todėl tai ne literatūros interpretacija, o teiginys apie šiandieninio žmogaus savijautą, papildytas V.Woolf biografija. Prancūzijoje tapantis dailininkas Petras Gailius yra sakęs – norėdami sužinoti apie mano gyvenimą, žiūrėkite į paveikslus. Panašiai yra teigęs ir J.Mekas, ieškoti biografinių faktų pasiūlęs savo poezijoje.
N.Bulotaitė: Bet apie ką šis spektaklis? Šiandien visą dieną apie tai galvojau. Panašu, kad tai yra apie kūrybą. Kas tai yra man, tau, jam bei kokiomis sąlygomis ji gali užgimti. Kol kas dar visą temą blogai suformuluoju…
– O kaip jums atrodo, kodėl pagrindinė veikėja kenčia? Man pasirodė, jog todėl, kad ji nėra V.Woolf.
N.Bulotaitė: Gali būti ir šis aspektas. Tavo kaip menininkės išeiga nėra tokio masto. Bet tai yra nepaaiškinami dalykai.
A.Jasenka: Man viskas labai aišku! Tai susitaikymas su savimi.
N.Bulotaitė: Tu jau kalbi apie finalą, bet aš kalbu apie spektaklio pradžią. Kartais būna taip, kad apie kažką galvojame, ruošiamės. Tai kartais įvyksta arba ne. Šiuo atveju mintis zyzia aplink. Kažkas mus sujungia, sukabina. Maniau, kad po spektaklio nebeskaitysiu V.Woolf literatūros, bet dabar mąstau, kad visgi atsiversiu.
A.Jasenka: Tu pamilai jos literatūrą ir net pamėgai jos biografiją. Ir dar radai saviraiškos būdą.
N.Bulotaitė: Ji tapo man artima. Bet kas iš to išeina? Aš nežinau.
– O jums kartais nebūna, kad atradę kokį labai artimą menininką, nenorite, kad kitas juo taip pat domėtųsi.
N.Bulotaitė: Moonika, nu atsiprašau… Kiek man metų?
A.Jasenka: O man kiek metų?
N.Bulotaitė: Mes jau išaugom iš tų kelnaičių!
– Sakote, kad iš tokių dalykų išaugama? Aš nerodau knygų, kurios man patinka, kitiems.
N.Bulotaitė: Aš taip darydavau jaunystėje.
A.Jasenka: Kita vertus, parodžius knygą, kurią mėgstate, daug pasakote apie save. Natūralu, kad slepiate savo intymų pasaulį, nes mėgstamas menas daug ką pasako apie žmogų. Mūsų laikais, jeigu žmogus turi Karlheinzo Stockhauseno natas, tai niekam nerodo… Ten visa išmintis. Paskui Stockhausenas atsiranda pas visus ir tada jau gėda darosi. Čia kalbu ne apie save, o apie anuomet vyravusią situaciją. Žmogus turi natas, tai ką, gal jam raidžių gaila?
Mes jau labai subrendę (juokiasi)
N.Bulotaitė: Aš buvau žiauriai pavydi, konkurencija tarp kolegių taip pat vykdavo. Bet tai vyksta, kol dar eini, o kai atsistoji ant kojų, kad ir klišai, tau pasaulis ima šviestis.
– Vadinasi, atsirado didžiulis noras pasidalinti savąja V.Woolf?
N.Bulotaitė: Absoliučiai. Aš bandžiau su ja dirbti įvairiomis formomis. Kartą vedžiau paskaitą bibliotekoje, o smagiausia, kad po jos klausytojai paklausė, ar dar liko „Ponios Delovėj“ egzempliorių. Tokie dalykai ir yra vienas iš tikslų.
– Kada pirmąjį kartą perskaitėte V.Woolf romaną?
N.Bulotaitė: Manau, kad tai buvo 2013 metai, kas yra žiauriai seniai. O priežastis paprasta – esu nuolatinėje medžiagos paieškoje, su kuo eiti į sceną, kuo pasidalinti.
– Spektaklyje taip pat galima išvysti itin ikonišką sceną iš „Ponios Delovėj“. Pirmajame sakinyje ir rašoma, kad šį kartą ponia nusprendė nusipirkti gėlių pati.
N.Bulotaitė: Kas yra V.Woolf tekstai? Man jie tarsi saldainiai. Čia kalbu netgi ne apie prasmę, bet apie skambėjimą. Jis gaivus, aštrus, tarsi oras. Tą orą ji sugeba surašyti į raides ir pateikti. Klausiau savęs, kaip priversti kitą žmogų šią tėkmę pajusti.
Grubiai kalbant, manau, kad tik vieniši žmonės gali kurti.
A.Jasenka: Mano požiūriu, rašytoja buvo labai vieniša, tačiau jos literatūra jai leido būti visur, viskuo ir visaip. Ji ten galėjo ir eiti nusipirkti gėlių, susitikti su Septimu ir t.t.
N.Bulotaitė: Grubiai kalbant, manau, kad tik vieniši žmonės gali kurti. Ši būsena sukelia alkį pabėgti, negaunanti meilės širdis verkia. Tad visą tą skausmą gali kažkur įpinti.
– Veikėja taip pat savo monologe teigė, kad norint pažinti rašytoją verta kelti klausimus ne apie tai, kuo gi ji sirgo, ar kokia buvo jos seksualinė orientacija, bet nagrinėjant jos personažus. Antanai, kaip manote, kuris spektaklio veikėjas labiausiai primena ją? O kuris jus patį?
A.Jasenka: Knygoje esama ir daugiau personažų, bet šį kartą rinkomės Septimą. Jo lūpomis buvo kalbama, kad „nusikaltimas neegzistuoja“. Žmonės tą daro ne specialiai, jiems paprasčiausiai trūksta meilės. Visose dramose arba pasakose neigiamas personažas yra labai simpatiškas, ir juose yra dalis Virginios, dalis jos asmenybės.
N.Bulotaitė: Čia jos tamsioji pusė – visi priepuoliai buvo sudėti į Septimo žodžius.
A.Jasenka: Ir paties spektaklio fabula remiasi tuo, kad Neringa sėdi psichoterapeuto kabinete, o visi tie nerviniai priepuoliai yra jos liga. Trečiasis elementas yra pati Neringa – aktorė, išgyvenanti savo skaudų, jautrų, vietomis džiaugsmingą laiką.
– Neringa, jūs taip pat kreipiatės į žiūrovą su klausimu: ar jūs skaitėte?
N.Bulotaitė: Aš manau, kad jis yra svarbus. Labai laukiu spektaklių ir žiūrovų, nes iš tiesų provokacija yra.
A.Jasenka: Bet tikrai žmogus gali ateiti ir neskaitęs. Svarbu, kad nuskaitytų visą esmę, struktūrą. Žiūrovas pasiims tai, ko jam pačiam reikia.
