Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (LNOBT) direktorius Jonas Sakalauskas pradėdamas spaudos konferenciją pasakojo, kad dar 2012-ais metais užgimė šio spektaklio idėja – susitarė Madrido „Teatro Real“, Toronto „Canadian Opera Company“ ir Hjustono „Grand Opera“.
„Tai sudėtingas pastatymas ir džiaugiuosi, kad jis įvyks čia. Viso to pabaigoje buvo nelauktas vagystės atvejis, išmušęs mus iš vėžių. Niekas negali atrasti priežasties, kodėl kostiumai dingo ir siuvykloms teko dirbti paromis. Noriu pranešti, kad dėl to premjera nebus atkelta“, – sakė J.Sakalauskas.
Apie kūrinį reikia kalbėti paprastai
„Apie kūrinį reikia kalbėti paprastai, – po ilgos pauzės prasitaria R.Wilsonas, – pirma, tai labai sena, persų kilmės pasaka, kurią XVIII amžiuje italų autorius pavertė comedia d’el arte kūriniu. Vėliau G.Puccinio dėka sutikome tai, ką šiandien suprantame kaip „Turandot“. Todėl reikia suprasti, kad ši pasaka, nukeliavusi ilgą kelią, yra savotiška transformacija.“
R.Wilsonas pasakoja, kad G.Puccini nepabaigė šios operos ir sudėtingiausia buvo priimti asmeninį sprendimą dėl kūrinio pabaigos: „Kaip elgtis su šia nepabaigta opera? Galbūt yra to priežastis? Ar interpretuoti tai gana tradicine kryptimi ar sugalvoti kažką naujo? Negaliu pasakyti, kad mano, kaip režisieriaus, sprendimai yra teisingi.“
Kalbėdamas apie teatro subtilybes ir savo kūrybos principus, R.Wilsonas prisimena istoriją apie susitikimą su Lady Gaga: „Prieš penkerius metus ji man paskambino į biurą Niujorke ir pasakė, kad nori susitikti su maestro. Pokalbis įvyko labai paprastai sako: „Labas, Bobai, aš Gaga!“, o aš jai atsakiau: „Labas, Gaga, aš Bobas!“ Sutarėme kitą dieną susitikti.
Į mano kambarį jį atėjo su penkiolika asmens sargybinių, aptarėme bendrą projektą ir pasidalinome telefono numeriais. Po dviejų savaičių ji man vėl paskambino, kreipėsi taip pat ir paklausė ar galiu jai papasakoti apie teatrą. Svarbiausias dalykas, kurį pasakiau, buvo apie paskutinę vyksmo sekundę. O antrasis svarbiausias dalykas buvo apie pirmąją. Jei tos sekundės bus atliktos teisingai – žiūrovas atleis už viską, ką darei lig tol. Tačiau ką daryti su „Turandot“, jeigu ji neturi oficialios pabaigos? Kaip suprasti tą puskutinę sekundę? Kaip nubrėžti liniją, kuri privalo būti viena, kitaip spektaklis nebus įtaigus?“
„Kalbant apie linijas, pirmą kartą pačią Turandot scenoje matome labai aukštai, ji iškelta į patį viršų. Visi kiti žmonės, choras, artistai tėra antrinės figūros. Nors pabaigoje ji ir priartėja prie publikos, ji išlieka atsiskyrusi. Būtent vienatvės tema spektaklyje nesibaigia, išskyrus vieną epizodą paskutiniajame veiksme, kada ji akimirkai praranda savo galią ir mano valia tą galią atsiima. Tai sekundės klausimas. Pabaigoje vis tiek ją matome rūsčią, piktą, blogąją Turandot, kokia ji ir buvo pradžioje. Iš esmės, man svarbu, kad teatre juoktumėmės, kitu atveju nėra prasmės kurti. Jeigu prisiminsite Ivaną Rūstųjų ir pasijuoksit iš jo bjaurumo – mano tikslas bus pasiektas“, – pasakoja režisierius.
Svarbiausias dalykas, kurį pasakiau, buvo apie paskutinę vyksmo sekundę. O antrasis svarbiausias dalykas buvo apie pirmąją. Jei tos sekundės bus atliktos teisingai – žiūrovas atleis už viską, ką darei lig tol, – sakė R.Wilsonas.
Išsiskirdamas neįprastu kūrybos stiliumi, režisierius teigia, kad bandydami išgauti natūralumą dažnai dar labiau meluojame.
„Šis spektaklis yra pasaka, kurioje mes kitaip judame, sėdime, vaikštome. Aš drąsiai sakau – nekenčiu natūralumo, nes visi „natūralūs“ dalykai scenoje žiūrovui atrodo dirbtini. Tėra vienintelis vaistas – parodyti dirbtinumą, kurio stebuklas yra natūralumo efektas. Iš tiesų, sudėtingiausias dalykas teatre yra išmokti stovėti scenoje: „Kaip stovėti prasmingai?“ Teatro mokyklos Vakaruose nė sekundės tam neskiria dėmesio, o tik to išmokęs, gali imtis ir judesio. Taigi, didžiausias meistriškumas yra išmokti stovėti nejudant, bet taip pat ir labai plačiai, spinduoliuojant didelę energiją. Tik tada gali pasiekti momentą, kada žiūrovas pajus tavyje žvėrį.“
Darbas prasideda labai anksti
Spektaklio bendraautorė Nikola Panzer sakė, kad darbas su R.Wilsonu vyksta kitaip, negu kitur: „Viskas prasideda labai anksti. Tai vyko jau menininkus apjungiančiame, režisieriaus įkurtame meno ir humanitarinių mokslų laboratorijoje Sautamptone, Long Ailendo rytuose „Watermill“ centre. Iš pradžių generuojame idėjas, vizualines schemas, o tada prasideda darbas su ten besimokančiais studentais. Su jais randami geriausi sprendimai.
O jau atvažiavus dirbame sekcijomis su artistais, choru ir t.t. Itin daug dėmesio skiriama šviesai, nes šie procesai netiesiogiai veikia mūsų sąmonę. Galiausiai viskas atrodo labai paprastai, bet tai yra labai preciziškas darbas, kuris gerai padarytas sukuria natūralumo įspūdį.“
Vaizdas, neužgožiantis muzikos
„Darbas vyko ir sklandžiai, ir įtemptai. Visgi, tai didelė, komplikuota opera su masiniu choru, daugybe solistų, užkulisiniais įgarsinimais, įtaigų teatrą kuriančiais elementais. Alegoriškai tariant, šiomis savaitėmis dirbome su G.Puccini testamento skaitymu. Pastaruoju metu teko daug skaityti tokių dalykų, nes norėjome išsiaiškinti, ką kompozitorius mums išduoda.
Kalbant apie „Turandot“ G.Puccini paliko labai daug mįslių ir jas įveikti didelis iššūkis ir malonumas. Pirmiausia, tai įvairūs klausimai, detalės, likusios legendomis, pavyzdžiui, visai neseniai sužinojau apie muzikinę dėžutę, kurią kompozitorius gavo dovanų. Joje buvo kinų melodijos, įkvėpusios G.Puccini sukurti daug keistos muzikos. Sužinojau ir faktą, kad tai buvo meilužės Japonijoje dovana. Tad kyla klausimas: „Ką savo meilužėms, žmonai, vaikams, mums paliko G.Puccini?“ – pasakoja dirigentas Modestas Pitrėnas.
Paklaustas apie premjeros vaidmenis M.Pitrėnas sako: „Šiandien galutinai nuspręsime kas dainuos premjeras, žinoma, tai bus pasaulyje žinomi lietuviai ir Lietuvoje žinomi pasauliečiai. Bus ryškus vokalinis ansamblis, kuriame debiutuos ir Viktorija Miškūnaitė, tačiau kol kas premjera patikėta Sandrai Janušaitei. Princo Kalafo rolę atliks Kristian Benedikt ir jaunas, perspektyvus gruzinų tenoras Mikheil Sheshaberidze, turintis lakų balsą, kurį ateityje išgirsime ir pasaulyje.“
Džiaugdamasis galėdamas dirbti Lietuvoje R.Wilsonas sako, kad svarbiausias jo uždavinys yra sukurti erdvę muzikai.
„Kartais atėjęs į operą užsimerkiu, nes vaizdas trukdo muzikai. Savo paties darbe stengiuosi surasti formulę, kuri padėtų žiūrovui išgirsti. O ir pats operos nekenčiu, – ironizuoja R.Wilsonas, – jeigu reikėtų rinktis žiūrėti į ramų, švelnaus judėjimo medelį arba klausytis operos Metropolitane, verčiau žiūrėčiau į medį, grojant muzikai. Beje, esu iš Teksaso, o ten ypatingos šviesos horizontai yra visuose mano darbuose iki vieno. Kartą yra tekę dirbti su Heineriu Mülleriu, kuris prieš mirdamas sakė: „Robertai, kiek daug erdvės tu suteikei mano spektakliui, kiek daug erdvės kvėpuoti.“
