– Gal esate iš vyro girdėjusi, kaip jam kilo mintis parašyti apie Trepsę – mergaitę, nuo kurios pabėgo žaislai?
– „Po kiekvieno stambaus kūrinio, pasijuntu dvasiškai išsekęs, pasenėjęs. Būtina panerti į gaivinantį šaltinį, kad atgautum jėgas. Man toks šaltinis – kūryba vaikams. Persikėlęs į vaikų pasaulį ir davęs fantazijai visišką laisvę, kuriam laikui nutrenkiu į šalį sunkius epiko realisto retežius, atjaunėdamas dvasia ir kūnu“, – taip yra rašęs Jonas Avyžius.
Jonas lengvai rasdavo bendrą kalbą su vaikais, nes kalbėdavo su jais rimtai, kaip su sau lygiais. Turėjome namie augintinį – niufaundlendą Bardą. Jis buvo visos apylinkės vaikų numylėtinis. Dažnai į mūsų duris paskambindavo vos skambutį pasiekiantis kaimynas ir klausdavo, kada Bardas išeis pasivaikščioti?
Žavu būdavo matyti, kaip gavęs malonę vesti už pavadėlio Bardą, su Jonu kažką rimtai aptarinėdavo.
Apysakos „apie mergaitę, kuriai mama leisdavo daryti, kas patinka“ prototipą jis nusižiūrėjo iš savo kiemo vaikų. Tada Avyžius gyveno dabar jau legendiniame rašytojų name Antakalnio gatvėje 8. Jame užaugo nemažai dabar žinomų žmonių – poetų, vertėjų, teatrologių, dailininkų, gamtosaugininkų, kai kurie iš jų tapo profesoriais, Nacionalinės premijos laureatais ir net premjeru. Per savo darbo kambario langą jis matydavo juos kieme žaidžiančius, besivaidijančius ir draugiškai Senį Besmegenį lipdančius. Iš jų būrio išsiskyrė viena lepūnėlė mergytė. Ji įnoringai trepsėdavo koja, reikalaudama, kad visi paklustų jos įgeidžiams. Dabar neišduosiu, kieno tai buvo dukra, tapusi impulsu Trepsės personažui. Visa kita apysakoje – rašytojo vaizduotė.
– Kaip Jonas Avyžius vertino šią savo apysaką?
– Jis nemėgo skaityti savo knygų, grįžti prie jų, nes būdavo užvaldžiusios kitos, jis jau gyvendavo su naujais veikėjais, jam rūpėjo jų likimai. Avyžius buvo labai savikritiškas ir labiausiai vertino skaitytojų nuomonę. O juk nuoširdžiausi kritikai – vaikai. Sakydavo, kad jiems rašydamas, patiria daugiausia džiaugsmo ir polėkio. Man irgi šviesiausias metas menasi, kai mūsų sodyboje Prūdiškio kaime rašydavo vaikams. Būdavo linksmas, garsiai fantazuodavo, juokaudavo, pats tapdavo padykusiu vaiku. Vakarais man paskaitydavo parašytus puslapius. Kartą, kai jis monotoniškai skaitė man savo naują pasaką, užsnūdau, jis buvo labai nelaimingas. Paguodžiau: pasakos ir skaitomos, kad vaikai greičiau palaimingai užmigtų.
– Prasitarėte, kad apysaka yra mergaitiška. Kodėl?
– Tikiuosi, lyčių lygybės gynėjos neįsižeis? Taip pasakiau gal dėl to, kad „Aštuonetas iš Trepsės namų“ buvo mėgstamiausia mano draugių dukrų ir anūkių knyga. Jos yra išsaugojusios šias suskaitytas knygas su Avyžiaus joms skirtomis dedikacijomis. Viliuosi, kad jas skaitys ir mano bičiulių būsimos proanūkės.
– Kaip manote, kokiems vaikams tada knyga buvo rašoma ir kas joje galėtų sudominti šiuolaikinius vaikus?
– Vaikai visais laikais yra vaikai. Blogų nebūna, visi į pasaulį ateina geri, instinktyviai, patikliai trokštantys meilės. Nuo suaugusiųjų priklauso, ar pasaulis, kuris dažnai yra žiaurus, neteisingas ir pilnas pavojų, taps jiems šviesiais namais. Tam visais laikais ir buvo kuriamos pasakos. „Pasauliu netikiu, o Pasaka tikiu“, – rašė poetas Henrikas Radauskas. Šiandien vaikus supančios aplinkybės keičiasi, pasaulis modernėja, išmaniosios technologijos atitolina juos nuo gamtos, nuo popierinių knygų. Užtenka piršteliu perbraukti ekraną ir vaiką užgriūna lavina gatavos informacijos. Žingeidžiam mažo žmogaus protui nėra lengva toje lavinoje susigaudyti, atskirti gėrį nuo blogio. Užtat Avyžius ir stengėsi savo knygomis jam padėti savarankiškai mąstyti, žadino smalsumą, norą pažinti, lavino protą ir vaizduotę, turtino vidaus pasaulį, ugdė taurius jausmus.
– Kuo apysaka „Aštuonetas iš Trepsės namų“ yra reikšminga? Ką ji tokio svarbaus kalba, kad pateko į geriausiųjų Lietuvos knygų šimtuką?
– Į šį klausimą geriausiai atsakytų nebent skaitytojai. Tačiau tai, kad prieš 50 metų parašyta apysaka yra išleista 6 kartus, kad savo kalbomis ją skaitė latvių, ukrainiečių, bulgarų, uzbekų vaikai, kad pagal ją sukurto radijo vaidinimo iki šiol klausosi LRT „Vakaro pasakos“ mažieji klausytojai, liudija jos ilgaamžiškumą. Per pavojus, personažų charakterius, situacijas, kuriose autoriaus valia atsiduria apysakos veikėjai, vaikai mokosi tarpusavio bendravimo įgūdžių, vertybių, pagarbos ir savigarbos. Čia propaguojamos amžinosios tiesos, tradicinės humaniškos vertybės – draugystė, gerumas, atjauta, drąsa sakyti tiesą į akis, ginti skriaudžiamą. Todėl mažiesiems skaitytojams tokia miela yra neišvaizdi, bet jautrios širdelės Skudurinukė ir jos draugai. Avyžiui buvo būdinga suasmeninti žaislus ir daiktus, ar jis rašytų apie miško žvėrelius ir paukštelius, ar Bardą, ar bites, ar Trepsės žaislus. Vaikams juk žaislai yra gyvi, tikri draugai, su kuriais galima kalbėtis ir visokių nuotykių prigalvoti.
– Kokiais žaislais žaidėte vaikystėje jūs?
– Mano vaikystė praėjo pokario Kaune. Vaikystė, kokia ji būtų, visada lieka džiugi ir laiminga. Net sėdėjimas su kitais vaikais ant šaligatvio atbrailos ilgoje eilėje prie duonos ant kortelių atrodydavo kaip nuotykis, proga pasibastyti. Mano žaislai buvo dar smetoniški, kai kurie paveldėti iš vyresniosios pusseserės. Labiausiai mėgau žaisti su lėlėmis. Turėjo jos ir lovytes, ir indus. Smagu būdavo jas susodinti į žaislinio geležinio prisukamo traukinuko vagonus ir paleisti tikrais bėgiais... Labiausiai laukdavau Kalėdų, kai Kūčių dieną visa šeima puošdavome didžiajame kambaryje lubas siekiančią eglę. Vieną Kalėdų rytą po eglute, šlepetėje, radau šviesiaplaukę lėlę, kurios akys užsimerkdavo. Pavadinau ją Saulute, nes neseniai buvau mačiusi teatre spektaklį apie gerą mergaitę tokiu vardu. O dar aš turėjau Skudurinukę! Ji iškart tapo mano mylimiausia, kai tik ją pasiuvo mūsų namų pagalbininkė Pranutė. Pavadinau ją Pranute, su ja ir miegodavau, ir į teatrą, ir į kiną nešdavausi. Net pirmąją dieną į mokyklą ji su manimi iškeliavo.
Kai dabar atsigręžiu atgal, įsimintiniausios likę dramatiškos akimirkos. 1946 metų didysis Kauno potvynis, kai buvo apsemtas visas Miesto sodas, o iki Muzikinio teatro galėjai tik valtele nuplaukti. Iki šiol širdį suspaudžia prisiminus prie Aleksoto tilto matytą, Nemunu srovės nešamą bakūžę su katinėliu ant stogo. Dar – 1948 metų gegužė, kai mudvi su mama nešėme maisto kelionės į Sibirą laukiantiems gyvuliniuose vagonuose. Viename jų buvo ir mano draugė Aldutė, kurios mama dar iš vakaro priskynė mamos gimtadieniui baltų alyvų, o aš jai paskolinau savo mylimą knygą „Mažasis lordas Fontlerojus“. Naiviai džiaugiausi, kad ilgoje kelionėje ji galės tą knygą skaityti. Štai tada mano vaikystė ir baigėsi...
Muzikinio spektaklio „Pabėgimas iš Trepsės namų“ premjera: vasario 10, 11 ir 25 d., kovo 25, balandžio 8, 22 d. muzikos klube „Legendos“ Vilniuje, kovo 3 d. Kaune, kovo 4 d. Panevėžyje, kovo 24 d. Utenoje, kovo 28 d. Marijampolėje.
