– Austėja, kodėl pasirinkai būtent šią medžiagą ir kuo ji tau svarbi?
– Egzistuoja tam tikri literatūriniai herojai, tokie kaip Edipas, Hamletas, Ledi Makbet ar Mažasis Princas, kurie įsirašę į mūsų visuomenės stereotipų ir kultūrinio supratimo atmintį. „Piteris Penas“ – viena iš tokių medžiagų. Nors psichologai tokios terminologijos nebenaudoja, anksčiau buvo kalbama apie Piterio Peno sindromą, kurį turintys žmonės atsisako suaugti. Kai ką nors pavadini Piteriu Penu, visi supranta, ką turi galvoje; manau, kad beveik nerastume žmonių, nežinančių, kas šis herojus yra ir apie ką kalba ši istorija. Būtent šie šablonai mane ir domina – norisi žaisti su tuo, kaip mes įsivaizduojame tam tikrą istoriją, ir kaip galima į ją pasižiūrėti iš kitos pusės. Aš manau, jog dažnai priimame tam tikrus stereotipus ir realybės interpretacijas nekvestionuodami. Labai gaila, kad taip yra, nes tai – elgsenos forma, žiauriai pavojinga visuomenei.
– Kokia yra tavoji „Piterio Peno“ interpretacija?
– Šiame pastatyme norisi tyrinėti pokyčių baimėje slypintį empatijos trūkumą visuomenėje ir tai, kaip jis gamina be galo žavius, bet ir žiaurius Piterius Penus. Mane žavi suaugę vaikai, užstrigę laike, nes jie – visuomenės, kuri nori sustabdyti, užkonservuoti ir kontroliuoti laiko tėkmę, vaisiai. Tai yra mano kartos tragikomiška būtis tarp savos, absurdiškos ir forsuotos, prasmės paieškų, bei spaudimo atitikti nepriklausomą Lietuvą bei ekonominę gerovę mums sukūrusių tėvų kartos įsivaizdavimus. Mano Piteris Penas priklauso kartai be kovos, be tikslo: jo kova – už autonomiją nuo duotos laisvės, kurią jis mato kaip išdavystę ir kalėjimą. Jam skauda ir jo pasitraukimas į privatumą atima iš jo bet kokią galimybę išties rasti kažką už šiandienos ribų. Jaunesnė karta turi Gretą Thunberg, mūsų tėvų karta stovėjo ranka į ranką Baltijos kelyje. O kas mes – karta šizoje tarp neo-konservatizmo ir hedonizmo?
Man šis kūrinys yra apie santykį su empatijos buvimu arba jos nebuvimu, gradaciją tarp gėrio ir blogio. Piteris Penas yra psichopatas, pilnas narcisismo – kalbu ne apie atskirus būdo bruožus, o narcisistinį asmenybės sutrikimą. Tai – potrauminis reiškinys, kuomet žmogus emocionaliai užstringa tam tikroje vystymosi fazėje, o jo elgesys yra gynybinė sužeisto vaiko išlikimo strategija. Šis darbas taip pat yra apie lytį, o lytis yra rolė – tai, kaip pasirenkame gyventi ir save reprezentuoti. Visuomenė nustato, kas yra vyriškumas ir moteriškumas, kas jam priimtina, o kas – ne. Tokiu atveju per lyties reprezentaciją mes išsakome savo santykį su visuomene ir tuo, ko ji iš mūsų tikisi. Žinoma, čia kyla klausimas, kokią teisę visuomenė turi į asmens laisvą saviraišką ir kokias destruktyvias pasekmes įgauna jos apribojimai. Ko bijo visuomenė, agresyviai ribodama asmens laisvę, ir kokias disfunkcijas tai gimdo? Mano supratimu, tai, kas privatu, yra politiška, o politiška yra privatu.
Kalbant apie nesenus įvykius, Šeimų maršas rėmėsi prielaida, kad religija, moralė, teisė visą laiką buvo tokios pat. Taip nėra! Vien mano gyvenimo laikotarpiu, nors man dar nėra keturiasdešimties, pasikeitė labai daug dalykų – netgi tai, kas suvokiama kaip politiškai teisinga ir neteisinga, moralu ir amoralu. Dalykai, anksčiau turėję didelę reikšmę sociume, gali jos netekti. Reikia prisiminti, kad visuomet egzistuojame vienokioje ar kitokioje ideologijoje – per ją išteisiname, kodėl mūsų pasirinkta arba priimta rolė yra teisinga. Daugybė rolių yra ne pasirenkamos, o paprasčiausiai priimtos per šeimą bei aplinką. Tokiame mąstyme politika yra kovos tarp jėgų forma, o teisė, religija, moralė – taisyklės, pagal kurias žaidžiame šį žaidimą. Taisyklės keičiasi, visada keitėsi. Piteris Penas nuolat radikaliai keičia taisykles – retkarčiais, ką jis daro, yra žiauru, bet jis bent bando keisti realybę.
Kiekvienas sau mes esame teisūs ir tai yra tragikomiška. Piteris Penas yra žmogiškas savo skausmu ir nežmogiškas tuo, kaip su juo apsieina, tačiau tas pats savaip taikytina ir Vendei. Kiekvienas bando patenkinti savo poreikius, o tam nepavykus būna kitiems žiaurūs ir nepriimantys. Galvojimas, kad aš pats nesikeisiu, bet kiti turi keistis, yra absurdiškas, nes visi turime savą priešistorę, socialinį patyrimų kontekstą. Retkarčiais reikia tiesiog turėti realistiškus lūkesčius vienas kitam, suprasti, kad kitas yra toks, koks yra, ir leisti jam būti.
– „DramaTest“ kuriamo eskizo pavadinimas viena detale kitoks, nei pjesės – „Piteris Penas“ čia tampa „Piteriu Panu“. Ką šis kalbinis pokytis lemia, kaip praplečia reikšmių lauką?
– Originalus kūrinio pavadinimas anglų kalba – „Peter Pan“, o tai, kad lietuvių kalboje atsirado Penas, buvo vertimo klaida imituojant anglišką fonetinį žodžio tarimą. Man šiame kūrinyje Pano vardas yra svarbus – senovės graikų dievas Panas buvo asocijuojamas su Dionisu ir malonumais. Panas nedalyvauja Panteono intrigose, taigi, atsiskiria nuo dievų sociumo, gyvena pats sau miške sex, drugs and rock’n roll stiliumi. Tačiau tą sekundę, kai tik jį pabando instrumentalizuoti, Panas parodo savo ragus. Mane labai domina toks atsiribojimas nuo sociumo taisyklių. Įdomu ir tai, kad kai krikščioniškoje tradicijoje VI a. buvo pradėtas piešti velnias, pirmieji jo atvaizdai yra pasiskolinti iš Pano: kanopos, ragai, ožio atributika, netgi dūdelė, kurios melodija nuvilioja nuo sociumo, teisingo gyvenimo būdo… Visgi reikia nepamiršti, kad tas sociumas dažnai būna suragėjęs ir neina išvien su laiku, o iš visuomenės baimės keistis prasideda represijos.
Pats Piteris Panas yra čia pat ir blogas, ir geras. Jis nesiekia kam nors tikslingai pakenkti ir tampa kenkėjišku tik tuomet, kai nužmogina kitą asmenį kaip žaidimo objektą, arba tuomet, kai yra spaudžiamas būti kažkuo, kuo nenori būti. Vendė bando Piterį Paną paversti tėvu, tokiu vyru, kokį ji įsivaizduoja pagal savo teisingai sustyguotos viduriniosios klasės šeimos modelį, ir jai tai nepavyksta. Vėl sugrįžtant prie sociume egzistuojančių rolių, jas savo darbe išryškinu per skirtingą vyriškumą bei moteriškumą: visiškai konservatyvią motiną, tam tikra prasme nesėkmingai besivystančią Vendę, Kapitoną Huką, kuris reprezentuoja visuomenines, religines, teisines represijas, Džoną, kuris yra visiškas mačo, nesėkmingai bandantis nukopijuoti savo tėvo būdą ir patriarchalinį santykį į pasaulį, bei visų infantilizuojamą Maiklą, kuris yra visiškas nepritapėlis, virtualioje realybėje gyvenantis jaunas vyras. Be abejonės, dar yra Din Dilin – viskas ir nieko viename. Ji – fėja, objektas, pilnas prietaisų, ir nors su ja elgiamasi kaip su objektu, Din Dilin jaučia, veikia ir gal net nuoširdžiausiai iš visų reflektuoja apie save.
– Užsiminus apie personažus, norisi pakalbėti apie juos įkūnysiančius žmones – su kokia kūrybine grupe pasirinkai dirbti ir kodėl?
– Visų pirma norėjau dirbti su žmonėmis, kurių nepažįstu, nors valstybinio teatro kontekste tai ne iki galo įmanoma. Piteris Panas – Daumantas Ciunis – yra tiesiog fantastiškas! Tai – be galo talentingas ir disciplinuotas žmogus, su kuriuo lengva susikalbėti ir veikti, nes jis nebijo rizikuoti bandymuose. Šalia techniško preciziškumo ir intelektualumo, jis į sceną atsineša daug žaismingumo. Labai retai – per retai, – tenka sutikti aktorių, kurie viduje kunkuliuojančios magmos pilną ugnikalnį sugeba disciplinuotai suvaldyti savo charakterio stiprumu, disciplina bei techniniais sugebėjimais, bet vis tiek be suvaržymų dirbti komandoje.
Man nuskilo, kad gavau visą krūvelę tokių. Daumantas partneriauja su Vilma Raubaite, aktore, pasikviesta iš šalies. Mes su Vilma jau esam dirbusios anksčiau, ji tikrai priklauso tiems ypatingiems aktoriams – tai nuostabi moteris, aktorė ir žmogus, kuris iš pusės žodžio supranta, apie ką ir kodėl kalbame. Yra daug paprasčiau papasakoti istoriją kartu, kai žmogus pasaulį mato panašiai. Vilma ir Daumantas, kartu sudėjus, turi visą saują Auksinių scenos kryžių – tai labai stipri aktorių pora.
Vilniaus mažojo teatro aktoriai Almantas Šinkūnas ir Arvydas Dapšys yra tiesiog legendos, labai kieti aktoriai.
Vilniaus mažojo teatro aktoriai Almantas Šinkūnas ir Arvydas Dapšys yra tiesiog legendos, labai kieti aktoriai, su kuriais man jau senokai knietėjo gauti galimybę dirbti ir jie tikrai peršoko lūkesčius. Vilija Ramanauskaitė su savo nuostabiu balsu, kuris gali būti toks šiltas ir mielas, o kitą akimirką grubus ir šaržuotas, eskize tampa mama ir piratu – dviem kolosaliai skirtingai personažais. Fėją Din Dilin vaidina Inga Šepetkaitė: teatre pritrūkus aktorės jos vaidmeniui, Inga pasirodė esanti tas žmogus, kurio reikėjo – jauna, talentinga, protinga, disciplinuota aktorė, be kurios aš tikrai negalėčiau įsivaizduoti šio darbo. Ji puiki ir be galo stipri kūrėja.
Na, o Tomas Kliukas, kurio aš visai nepažinojau, mane labai nustebino! Jis unikaliai sugeba įsiklausyti tiek į mane, tiek į kitus, kiekvieną situaciją mato iš visų kampų. Tai labai protingas, talentingas ir kūrybingas žmogus, su kuriuo yra paprasčiausiai smagu. Tuo tarpu Mantą Vaitiekūną pamačiau kitame „DramaTest“ eskize, kuriame jis nuostabiai pavarė ir supratau, kad su mumis jis taip pat pavarys. Kartu dirba dar vienas labai svarbus žmogus – kostiumų dailininkas Deividas Katkus, kurį žinau iš Balaganza renginių, kur jis dirba su drag karalienėmis. Deividas iš šios srities atsineša būtent tos estetikos, kurios ieškojau šiam eskizui.
– Kokius lūkesčius turėjote savo darbui, žengdama į kūrybinį procesą?
– Labai aiškiai žinau, ką noriu papasakoti ir kaip matau pasaulį. Gerbiu režisierius, kurie darbais nuosekliai ir neatsiprašinėdami parodo savo pasaulėžiūrą. Čia, manau, reikėtų paminėti Artūrą Areimą ir Dr. GoraParasit, o tarp jaunesnių – Antaną Obcarską ir Deividą Valentą. Taip pat manau, kad apolitiškos viešosios erdvės nebūna, taigi, jei režisierius, kalbėdamas tam tikra tema, tikisi iškarpyti ir ignoruoti politiškus jos aspektus, jam niekada nepavyks. Ideologiškai neutrali viešoji erdvė yra neįmanoma, o bandymas ją sukurti yra absurdiškas.
Savo darbe kliaujuosi gana griežta estetika – šviesotamsa, beveik visai tuščia scena, ekspresyviais kostiumais, o pirmoje vietoje yra darbas su aktoriais. Mane domina žmonės, jų elgsena ir sudėtingi priežastingumai kuriant šį pasaulį. Matau teatrą brechškai, todėl slėpti teatrą teatre yra man nesuprantama, bet žaisti su ta tradicija, su gana absurdiška „čia ir dabar“ situacija, kurioje kažkas vaidina, o kažkas žiūri, yra smagu.
Matau teatrą brechškai, todėl slėpti teatrą teatre yra man nesuprantama.
Nors iki šiol esu dirbusi kaip dramaturgė, dar nebuvau režisavusi valstybiniame teatre, o paskutinius trejus metus buvau išvis atsiribojusi nuo teatro, nes reikėjo susirasti, ką vėl tikrai norėtųsi ir vertėtų papasakoti. „Piteris Panas“ yra viena iš kelių medžiagų, apie kurią jaučiu nuoširdų norą kalbėti ir kuri verta būti viešoje erdvėje kitokiame kontekste. Mano manymu, teatre nereikia kalbėti tuščiai – jau yra sukurta pakankamai turinio, todėl jei neturi, ką pasakyti, nereikia to daryti tik vardan sakymo. Tuo tarpu man savaime atsirado dalykai, kuriuos norėjau pasakoti, tuomet pamačiau „DramaTest“ atvirą kvietimą ir pamaniau, jog to pasakojimo išpildymas su Vilniaus mažojo teatro aktoriais gali tapti nuotykiu.
