Teatre U.Bartoševičiūtė siekia ne tik kitokio moters reprezentavimo, bet ir publikos reakcijų: „Lietuvoje aš pasigendu publikos pasipiktinimo. Mes turime drąsesnių kritinių straipsnių, tačiau žiūrovas yra pakankamai nuosaikus: nesulauksi nei pomidorų į sceną, nei šūksnių“, – pasakoja režisierė.
Su Uršule Bartoševičiūte kalbamės apie jos darbą teatre, kodėl spektakliai turi sukelti daugiau žiūrovų diskusijų bei kuo teatro kūryboje yra svarbus konfliktas.
– Kai planavome pokalbį, su trupe važiavote iš pasirodymo su spektakliu „Sprendžiant Hedą“ Varėnoje. Ar pastebite kitokias reakcijas į spektaklį mažesnių miestų teatro scenose?
– Be jokios abejonės publika yra skirtinga. Mažesniuose miestuose žiūrovų amžius dažnai yra vyresnis, nes jauni žmonės yra išvažiavę studijuoti. Mano spektakliai dažnai yra N-18, todėl juose nesutinku mokyklinio amžiaus jaunuolių. Na, o studentai, paprastai, gyvena didmiesčiuose.
Vyresni žiūrovai kartais taip pat yra konservatyvesni nei Vilniuje. Dėl žymiai mažesnio prieinamumo prie kultūros renginių, jie iš seno yra pratę prie klasikinės dramaturgijos, sunkiau supranta šiuolaikinį kultūros kontekstą. Kadangi tai šviežia patirtis, pavyzdžiu galėtų būti spektaklis „Sprendžiant Hedą“. Improvizacijos apie rasizmą Varėnoje gali sukelti žiūrovų juoką, tuo tarpu Vilniuje – tai jau nebebūtų juokinga. Lygiai tą patį galima pritaikyti ir moterų vaizdavimui mene.
Mano spektakliai dažnai yra N-18, todėl juose nesutinku mokyklinio amžiaus jaunuolių.
Kadangi jauno režisieriaus estetika gerokai skiriasi nuo to, kas laikoma lietuvių teatro mokykla bei tradiciniu teatru, tad ir skirtingų miestų žiūrovų reakcija į tai taip pat skirtinga: vienur tai priimama labai natūraliai, kitur labiau sulauki atmetimo reakcijos. Tokie dalykai išties krenta į akis, kita vertus, aš pati gerbiu ir myliu visus žiūrovus ir dėkoju, kad jie ateina į mūsų spektaklius. Visa kita – kūrybinis procesas.
– Kas nulėmė tavo norą rinktis režisierės kelią?
– Užaugau šeimoje, kurioje kultūra buvo kasdienis tėvų darbas. Juokauju, kad augau koncertuose miegodama džiazo muzikantams ant kelių, salėse, spektakliuose, galerijose, į kuriuos buvau vedama nuo mažų dienų. Kaip vilnietė turėjau gerą startą. Taip įvyko, kad mano brolį tėvai nuvedė į Ąžuoliuko chorą, o mane – į teatro studiją „Elementorius“, kur mokiausi dvylika metų.
Baigusi mokyklą jau galvojau apie režisūrą, tačiau kursas buvo renkamas kas dvejus metus, turėjau metų pertrauką, tad sprendžiau ką toliau daryti. Kadangi man sekėsi ir patiko kalbos, pasirinkau arabų studijas. Tačiau po pusės mokslų metų Vilniaus universitete supratau, kad savo ateityje noriu veikti tai, kas būtų susiję su praktika – darbu „ant kojų“.
Gyvenime nebuvo lūžio, nušvitimo akimirkos, kai supratau, kad noriu būti režisiere – visas gyvenimas buvo sąmoninga kelionė to link.
Tai, matyt, susiję tiek su mano natūra, tiek ir su charakteriu. Aš nesugebu dirbti užsidariusi biure. Svarbiausia man yra nuolatinis judėjimas ir bendravimas, didelis supančių žmonių kiekis. Tad mano gyvenime nebuvo lūžio, nušvitimo akimirkos, kai supratau, kad noriu būti režisiere – visas gyvenimas buvo sąmoninga kelionė to link.
– Statai spektaklius pagal visiems žinomus klasikinius kūrinius, interpretuoji juos šiuolaikiškai. Ar nebijai rizikuoti, kad kūrinį žinantys žiūrovai spektaklio nesupras ir todėl sulauksi kritikos?
– Kritika yra darbo dalis. Žiūrovas turi pilną teisę piktintis, nesutikti, kvestionuoti, abejoti ir nepalaikyti teatro sprendimų. Valstybiniai teatrai yra išlaikomi iš valstybės biudžeto, mokesčių mokėtojų pinigų, tad režisieriai taip pat turi tam tikrą atskaitomybę prieš žiūrovą. Žinoma, mes neprivalome jam pataikauti, tačiau turime priimti jo poziciją bei požiūrį.
Lietuvos teatre ilgiuosi publikos pasipiktinimo. Pasitaiko drąsesnių kritinių straipsnių, tačiau žiūrovas yra pakankamai nuosaikus: nesulauksi nei pomidorų į sceną, nei šūksnių. Išties teatre maža rizikos, provokacijos. O kam gi reikalingas prisitaikėliškas teatras, kuris stato klasikinę dramaturgiją klasikiniais metodais? Gal tik žiūrovui, kuris į teatrą ateina patenkinti savo estetinius poreikius arba viliojamas seno, romantiško teatro įvaizdžio.
Pasitaiko drąsesnių kritinių straipsnių, tačiau žiūrovas yra pakankamai nuosaikus: nesulauksi nei pomidorų į sceną, nei šūksnių.
– Manai, kad Lietuvoje trūksta žiūrovų reakcijų į spektaklius?
– Lietuvoje nėra diskusijų kultūros. „Klausimų ir atsakymų“ formatas, kuris vyksta po spektaklių, šiek tiek keičia situaciją, bet šiaip vaizdas yra pakankamai liūdnas. Išties žmonės bijo atrodyti neišprusę, kvaili, neįdomūs, šnekėti pro šalį ir tai mus įsuka į tokį keistai uždarą lauką. Tuo tarpu teatras turėtų skatinti diskusiją, įžiebti nesutarimus, provokuoti tiesos paieškas.
Man didelį įspūdį padarė spektaklis „Moters dalys“, kurį neseniai buvo galima pamatyti „Sirenų“ festivalyje. Jo premjerą pati mačiau Lenkijoje. Tuomet po spektaklio vyko šventė, skirta ne tik kūrybinei komandai, bet atvira visiems žiūrovams. Įdomu tai, kad įvairiausi žmonės tiesiog diskutavo apie tai, ką buvo matę scenoje. Ir tai išties rodo ne tik teatro gyvybę, bet ir sveiką požiūrį į diskusiją kaip žanrą. Tokiu būdu žmonės susitinka su kitaip manančiais, pamato pasaulį iš kito perspektyvos ir mokosi gyventi tarp prieštaravimų.
Štai tokiu atveju bet kuris spektaklis ir pasiekia savo tikslą – ne tik patenkinti estetinį pojūtį, bet ir kvestionuoti socialinę ir ekonominę realybę, nelygybę ir tas visas kitas didžiąsias problemas – meilę, neapykantą.
– Dirbi su skirtingų kartų aktoriais. Ar netenka susidurti su prieštaravimais ar nepritarimu tavo idėjoms?
– Mes labai dažnai mėgstame skirstyti kartomis ir sakyti „ši karta pasižymi“, na pavyzdžiui, ilgėjimusi tradicinio teatro. Tačiau taip iš tikrųjų nėra.
Vyriausi aktoriai, su kuriais esu dirbusi, labai dažnai būna progresyvesni nei vidurinioji karta. Man atrodo, kad didžiausi ir sudėtingiausi vertybiniai klausimai man kyla su 35-55 metų aktoriais.
Žmonės susitinka su kitaip manančiais, pamato pasaulį iš kito perspektyvos ir mokosi gyventi tarp prieštaravimų.
Skirstant pagal kartą galima numanyti, kad štai feminizmas turėtų būti visiškai neaktualus Eglei Gabrėnaitei, juk jai 70 metų. Tačiau taip tikrai nėra. Teatre ji dirba jau 50 metų, dirbo ir tada, kai Lietuvoje ir Sovietų Sąjungoje situacija buvo daug prastesnė. Feminizmas buvo suvokiamas kitaip –buvo veikiama kitomis priemonėmis, egzistavo kita retorika, keliami visiškai kitokie tikslai. Toks feminizmas yra natūraliai įsikūnijęs joje.
– Ar apskritai teatre tenka susidurti su trupės nariais, su kuriais sunku rasti bendrą kalbą?
– Labiausiai aš mėgstu dirbti su valstybiniais teatrais, mėgstu tą infrastruktūrą, kurią jie gali suteikti ir mėgstu į juos atsivesti laisvai samdomus, dažniausiai jaunus aktorius. Tokiu būdu aš sukeliu tam tikrą diskomfortą: o trupė, matydama svečią, yra priversta pasitempti. Tad gali justi, kaip staiga teatre pasikeičia ir fizinė, ir emocinė atmosfera.
Kiekvienoje trupėje dominuoja skirtinga teatrinė mokykla. Tad pirmuosius mėnesius tenka skirti ne tiek vertybinio sutarimo klausimams, kiek vaidybinės manieros suvienodinimui, tam tikram konsensusui, kokiu būdu dirbsime ir kursime konkretų spektaklį.
Sveikas kūrybinis konfliktas yra labai gera priemonė greitinti kūrybinius procesus.
Yra buvę aktorių, kurie priešinasi, tačiau aš džiaugiuosi tokiais dalykais, nes tai žymi sveiką, mąstančią visuomenę. Sveikas kūrybinis konfliktas yra labai gera priemonė greitinti kūrybinius procesus.
Tokie pasakymai, kaip „aš suprantu savo kolegą iš pusės žodžio“, „mums nebereikia kalbėtis“, „mes žinome, kaip reikia padaryti“, parodo tam tikrą saugumą, kuris labai dažnai gali nuvesti į vidutinišką kūrybinį sprendimą.
– Dabar tavo kūryboje aiškiai atsispindi domėjimasis feminizmu. Koks požiūris į moterį tau labiausiai nepriimtinas ir skatina vaizduoti ją kitokią teatre?
– Visa dramaturgija yra apie tai – moteris-tarnaitė, moteris-sekretorė, moteris-motina, moteris-prostitutė, visa jos apibrėžtis eina per vyrą. Taip yra ir viešojoje erdvėje.
Esame įpratinti moters žurnaluose skaityti dideles skiltis apie moteris, kurios dažnai dalinasi savo romantiniu, asmeniniu gyvenimu, svorio metimo klausimais, pavyzdžiui, „verslininkė, bet dar trys vaikai ir vyras“.
Būdas, kaip mes kalbame su moterimis, savo esme yra patriarchalinis, nes vis dar juntamas noras moterį pririšti prie namų, prie buities.
Būdas, kaip mes kalbame su moterimis, savo esme yra patriarchalinis, nes vis dar juntamas noras moterį pririšti prie namų, prie buities. Vis dar esame įpratę vyrą sieti su viešąja erdve, o moterį – su privačiąja.
Tad jei vyras įsigijo namą, niekas jo neklausia, kaip jis sukūrė namų jaukumą, tartum tai būtų visiškai ne jo reikalas. Tačiau visiškai normalu pokalbį su vyru pradėti ir užbaigti jo veikla, profesiniu gyvenimu, viešuoju diskursu, bet ne privačiu gyvenimu.
– Ką, tavo nuomone, reikėtų daryti, kad šis požiūris į moterį keistųsi?
– Moters situacija Lietuvoje, Lenkijoje, Latvijoje, Vengrijoje, jau nekalbant apie Rytų šalis, yra trapi. Šis klausimas turi būti politinėje dienotvarkėje. Mes stengiamės apie tai diskutuoti, vaizduojame tai per spektaklius, tačiau reikia didesnių pokyčių.
Streikai, spektakliai ir kalbėjimas yra gerai, tačiau trūksta politinės valios. Pavyzdžiui, Stambulo konvencija neratifikuota, o tik sukėlė absoliučiai idiotiškas diskusijas. Tas pats su persekiojimo įstatymais, medikamentinio aborto klausimu ir pan.
Aktyvus pokytis neįvyks, kol šis diskursas neatsiras galią turinčių žmonių rankose.
Visa tai yra susiję ir su Lietuvos teatru. Čia yra apolitizuojamasi, jame negalime rinktis pusės, nes jis yra finansuojamas valstybės. Vokietijoje visi teatrai irgi yra finansuojami valstybės, bet juose LGBTQ+ ir moterų streiko Lenkijoje vėliavos yra iškabinamos.
Aktyvus pokytis neįvyks, kol šis diskursas neatsiras galią turinčių žmonių rankose. Progresas egzistuoja, bet tik mikro lygmenyje. Pavyzdžiui, kai kalbuosi su kūrybinėmis grupėmis ir pasakau, kad viena iš trijų moterų per gyvenimą patiria seksualinę prievartą, darau tam tikrą pokytį, bet tik šešių ar dešimties teatro žmonių kompanijoje. Tuo tarpu viskas keistųsi žymiai greičiau, jei tokiems sprendimams būtų politinė valia.
