Spektaklis, kurio premjera planuojama lapkričio pabaigoje, – netikėtas žvilgsnis į puikiai žinomą Hedos Gabler personažą, Lietuvos teatro scenoje sutinkamą gana retai.
Kelias link teatro režisūros
Nuo vaikystės norėjau būti teatro režisiere. Baigiau režisūros bakalaurą, šiuo metu baiginėju magistrą. Gimiau ir užaugau Vilniuje, tačiau važinėjau ir stačiau spektaklius Klaipėdoje, Panevėžyje, Kaune. Dabar, grįžusi į namus, noriu kurti čia. Visgi, tai mano miestas, mano santykis su supančia aplinka Vilniuje kitoks. Kituose miestuose viskas svetima, ne tik teatrą ir jo žmones turi pažinti, bet bandyti pajausti publiką kasdienybėje – kaip jie gyvena, koks jų tempas. O Vilniuje viskas aišku – erzinantys maratonai centre, šeima, draugai, pažįstami kolegos teatro menininkai.
Atsakomybė
Tikiu, kad kaip kūrėjas turi prisiimti socialinę poziciją. Nesi įpareigotas būti visažinis, gali klysti, bet negali būti drungnas. Mano profesija duoda man balsą. Turiu aikštelę, sceną, todėl jaučiuosi įpareigota. Režisūra man asocijuojasi su atsakomybe. Kai dirbu, kalbu su kūrybine komanda, aktoriais, o vėliau, per darbus, ir su publika. Turėti ruporą reiškia ne tuščiai šaukti, o sąmoningai inicijuoti diskusijas.
Jaunųjų kūrėjų karta
Mes, jaunieji teatro režisieriai, labai skirtingi. Tai natūralu – turime prieigą prie viso pasaulio teatro. Mums prieinamas Vakarų Europos teatras, jau gebame mąstyti ir kalbėti globalesniais terminais, jausti ir įvardyti įtakas. Esminis mūsų kartos skirtumas – gebėjimas vertinti kolegų darbus be paslėpto pavydo. Galime eiti į vieni kitų premjeras ir atnešti gėlių. Vyresni kolegos, ypatingai kritikai, dažnai pastebi – o, kaip taip gali būti, penki režisieriai prie vieno stalo kalbasi! Ir nors suprantame, kad esame konkurentai, o mūsų laukas labai mažas, ši konkurencija yra sveika.
Moteris
Teatre man svarbi moteris – visomis šios žodžio prasmėmis. Per ilgą laiką teatras sistemingai ignoravo ar rinkosi nematyti moters. Taip nutiko ir viešajame lauke, kuris tapo vyro teritorija, o privatus – moters. Viskas nutiko nejučiomis, per daugybę metų, todėl moterys nesusigriebė, tarsi nebuvo konkretaus momento kovos pradžiai inicijuoti.
Ateidama į teatrą suprantu, kad įsiveržiu į viešąją – vyriškąją teritoriją ir negaliu ignoruoti fakto, kad šimtus metų čia nebuvau laukiama. Bet situacija keičiasi – pamatę šiemet pasirodžiusią statistiką apie lygiateisiškumo progreso nebuvimą, nebegalime sakyti, kad viskas savaime bus gerai, turime garsiai kalbėti.
Labai dažnai apie moteris teatre dabar pradeda kalbėti vyrai režisieriai, lyg suprasdami, nujausdami, kad tame slypi labai gilus sopulys, tačiau vyras iki galo niekada nesupras, ką reiškia moteriškoji patirtis. Taip kaip aš nesuprasiu vyriškosios. Nesakau, kad temas galima monopolizuoti, bet pirmiau duokime aikštelę ir leiskime moterims kalbėti apie moterišką realybę. Ji turi būti įdomi ir vyrui žiūrovui, nenoriu jo atskirti – kaip tik noriu pasiūlyti žvilgtelėti gilyn į ten, kur teatras vis dar žiūri per retai.
Feminizmas
Aš gimiau moterimi ir ilgainiui supratau, kad mano starto pozicija yra kitokia nei vyro. Manau, kad visos moterys su tuo susiduria, tik vienos analizuoja vykstantį procesą, o kitos pasiduoda patriarchaliniam modeliui iš inercijos, nežinojimo...
O feminizmą teatre suprantu per keletą aspektų. Pirmiausia, dirbdami su bet kokia medžiaga, turime suvokti, kad viskas yra lytiška – pasaulis, kasdienybė, kūriniai, ritualai... Nedažnai susiduriame su moterimis herojėmis, moterimis pagrindiniuose vaidmenyse, kurios turėtų omenyje lytį kaip starto poziciją, socialinį ir politinį dėmenį. Antra, feminizmas gali būti kūrybinė strategija. Šią strategiją vis dar tyrinėju, tam tikra prasme kuriu, bet ji yra įmanoma.
Heda Gabler
Pjeses, kurias statau, atrandu labai keistai. Ir šio, būsimo spektaklio pjesę – „Sprendžiant Hedą“ – atradau atsitiktinai, naršydama internete karantino metu. Tai 2017 m. amerikiečių rašytojo Jono Kleino, nagrinėjančio Henriko Ibseno darbus ir pjesę „Heda Gabler“, kūrinys.
Suprantu į kokią teritoriją ateinu, nes ji nėra saugi – Heda Lietuvos teatre tapusi kiek... sakralia, įgavusia keistą svorį. Norisi naujo požiūrio, naujos perspektyvos į šią chrestomatinę pjesę, dėl to ir pasirenku J. Kleino variantą, kitokią Hedos interpretaciją, tuo pasakydama, kad nėra tik vieno būdo, kaip kalbėti apie šią heroję.
Kai imiesi kūrinio, kuris taip plačiai žinomas, tarsi apvagi pats save – žiūrovai ateina žinodami siužetą ir jo pabaigą. J. Kleino pjesėje Heda ateina ir demaskuoja intrigą pirmais sakinias. Įvyksta tarsi lygiosios su žiūrovu – aš žinau, kad tu žinai, o dabar – pažaiskime. Heda būtent ir siekia pasipriešinti Henriko Ibseno sumanymui, predestinacijai. Ji išplėšta iš XIX amžiaus realybės, kalba mums iš 2020 m. pozicijos, kaip personažas, kaip aktorė, kaip moteris.
Išnykstančios ribos
Ši pjesė paliečia likimo klausimą ir norą pasipriešinti – ypač tuomet, kai likimas jau nuspręstas. Taip pat kalba apie neišvengiamai trapią žmogaus stovėseną mirties akivaizdoje. Ši tema, jei visai atvirai, juk yra lyg šešėlis visada tykantis už mūsų. Spektaklyje matysime makabrišką, šaltakraujišką ėjimą link mirties – kad ir kokia energinga, gyvybinga būtų ta einančioji. Tokio proceso stebėjimas – taip pat kiek makabriškas.
Man svarbus ir įdomus metateatro lygmuo, kai išsitrina ribos – aktoriaus, personažo, žmogaus, žiūrovo, tai, kas tikra, ir kas netikra. Persikloja kelios realybės – teatrinė, buitiškoji, vujeristinė, skaitmeninė, vaidybinė, sociopolitinė ir t.t. Toks ribų perbraižymas man atliepia dabartį, kuri labai eklektiška, kupina įvairaus turinio.
