Apie tai, kodėl spektaklyje gyvai skambės daug gero klasikinio roko, apie ypatingą jaunatvišką energiją, tvyrančią repeticijose ir tarsi specialiai VST aktoriui Igoriui Abramovičiui dramaturgo Mariaus von Mayenburgo sukurtą Benjamino Ziūdelio personažą ir kalbamės su pačiu režisieriumi.
Režisierių Agnių Jankevičių kalbina teatrologė Ingrida Ragelskienė.
– Kas įkvepia kuriant šį spektaklį? Kodėl atskleisti daugiasluoksnę religinio radikalizmo temą pasirinkai mūsų teatrui neįprastą poparto stilistiką?
– Pats popartas, kaip meno kryptis, bent jau man asmeniškai – šioks toks žaidimas kiču. Jis kažkuria prasme koreliuoja ir su tuo, kaip mėginu atrakinti pačią Mariaus von Mayenburgo pjesę. Per dainas, muzikinį naratyvą, per muzikos transliuojamą energiją.
– Tavo pastarųjų metų pastatymuose muzika tapo ypač svarbi?..
– Tai susiję su pandemija, ypač antruoju karantinu. Man teko garbė pasišnekėti su tuometinio sveikatos ministro Verygos kažkokiu patarėju. Toksai jaunas bičiukas... Vasarą, per atlaisvinimą tarp dviejų karantinų. Jis pasakė, jog valdžios koridoriuose kalbama, kad jau antro karantino tikrai nebus, nes ekonomikai – šikna.
Buvau įsitikinęs, kad jo ir nebus. Tiesiog nusiteikiau, o kai paskelbė tą antrą karantiną, mane apsėdo labai stipri depresija. Labai per smegenis plojo. Ir kaip aš gelbėjausi?
Jau anksčiau grojau gitara, bet pradėjau gilintis, groti sudėtingesnius džiazinius, bliuzinius rifus, ko anksčiau nebandžiau. Parašiau keletą dainų, o paskui jos nugulė jau po karantino Kaune statytame spektaklyje „Kaligula“. Pajutau, kad galiu tą daryti. Antai Šiauliuose, kai statėme „Prarastą Katarinos Blium garbę“, visas dainas parašiau, Pijus Ganusauskas jas aranžavo.
O „Kankinyje“ aš jau atiduodu duoklę pank, post ir alternatyviam rokui, pats dainų nekūriau. Naudojam 10-ojo dešimtmečio roko ir pankroko klasiką. Green Day superhitas „Basket Case“, The Smashing Pumpkins „Bullet with Butterfly Wings“ ir t. t.
– Kodėl būtent šioje medžiagoje surezonavo pankiška, roko estetika?
– „Kankinys“ jau seniai buvo mano akiratyje, o naujai teatro vadovybės krypčiai, gairėms jis tiko. Man kilo mintis į veiksmą įtraukti moksleivių chorą. Pagal pjesę – tai mokyklos mokiniai, pagrindinio veikėjo klasiokai.
Viskas labai paprasta – tiesiog skaičiau pjesę, o skaitydamas klausau muzikos. Tiesiog ėjo jutūbo streamas ir iššoko pinkfloidų hitas „We don't need no education“. Užmečiau akį, o klipe mokiniai į mėsmalę lenda, galvoju, reikia spektaklyje padaryti chorą, bus smagiau.
Galvojau apie vaikų chorą, bet pats dirbu pedagogu su Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (LMTA) antrakursiais aktoriais, dauguma jų turi absoliučią klausą, groja įvairiais instrumentais, jų vulkaniška energija „Kankinyje“ tiko idealiai.
– Ar galima būtų teigti, kad spektaklyje iš esmės kalbėsi ne apie religinį ekstremizmą, o apie religiją kaip tam tikrą jaunų žmonių protesto formą? Ar gali apibrėžti spektaklio temą?
– Labai sunku kalbėti, kol spektaklis iki galo dar nesukurtas, nes dažnai jis pats „pasako“ temą. Taip, religija kaip įvaizdis, motyvas Mayenburgo pjesėje užima labai daug eterio, bet ar tai religinis ekstremizmas? Nemanau, kad religinis ekstremizmas yra labai ryškus akcentas.
Man „Kankinys“ – tai šiandienos realybė, kaip oksimoronas, kaip kažkoks kičas. Tarkime, kai eini į metalo muzikos koncertą, nereikia turėti iliuzijų, kad galėsi normaliai susišnekėti. Tau reikės šaukti.
Pjesėje daug nuorodų į brendimo literatūrą – joje yra visos klasikiniam brendimo romanui būdingos dedamosios. Nelaiminga meilė, nepilnavertė šeima, komplikuoti santykiai su motina, bandymas save identifikuoti bendruomenėje, t. y. klasėje, tam tikras atstūmimo momentas, pedagogų netolerancija, paauglio egocentrizmas ir t. t. Iš esmės tokioje dirvoje gali gimti tik radikalizmas. Religinis, nereliginis... Šiuo atveju religija, religinės aplinkybės yra tik kaip priemonė, kaip pasirinkta forma.
Pjesėje yra vieta, kurioje pagrindinis herojus Benjaminas sako: „Iki ko mes, krikščionys, nusiritom, kitos religijos turi savo karius, savo kankinius, tuos, kurie pasiruošę mirti. Ar yra dabar bent vienas krikščionis, kuris galėtų mirti už tai, kad jis tiki?“ Benjaminas taip kuria pagrindą, bando save identifikuoti, pritraukti dėmesį, nes tikrai nėra taip, jog nuo pat pradžių jis ketintų žudyti.
Religija, į kurią jis remiasi, iš pradžių yra tik būdas išlikti. Veda tik interesas išsiskirti, galbūt sužavėti merginą, kuri jį atstūmė, atkreipti mamos, klasiokų dėmesį.
Vis labiau įsijausdamas į tą pranašo, taip pavadinkim, ar kokio Jono Krikštytojo vaidmenį, jis eina toliau – prieina išvados, jog dėl visko yra kalti žydai, o tiksliau – žydė mokytoja. O finalas šiuo aspektu man dar yra atviras klausimas. Ar jis vis dėl to pakelia prieš ją ranką, ar tokiu žaidimu viskas ir baigsis, to dar nežinau.
– Kokia prasminė našta spektaklyje tenka ateistei, chemijos, biologijos, geografijos mokytojai Erikai Rot, kurios vaidmenį kuria Jevgenija Gladij?
– Man atrodo, kad panelė Rot ir visi kiti personažai gyvena nedideliame, gan provincialiame užkampyje, miestelyje, kuriame iš tikrųjų yra nuobodu. Pagėgiuose, Molėtuose, pavyzdžiui.
Kai kuriems specialistams, šiuo atveju pedagogams, tokiuose miesteliuose, aš taip įsivaizduoju, labai greitai įsijungia abuojumo rutina, nes nėra iššūkių. Nes nieko ypatingo ten nevyksta. Kasdienės eilinių paauglių problemos, kurios profesiškai nekelia iššūkių.
O ji, man atrodo, turi neišsipildžiusios karjeristės geną. Ir eksceso dėl Benjamino religinio radikalizmo jai pakanka, jog į kovą mestų sunkiąją artileriją, tai tampa impulsu. Čia galiausiai ir atsiskleidžia jos trumparegiškumas ir karjeristinis fanatizmas.
– Pagrindiniam Benjamino vaidmeniui pakvietei VST trupės aktorių Igorį Abramovičių. Kas lėmė tokį sprendimą?
– VST žiūrint spektaklį „Rozenkrancas ir Gildensternas mirę“ Igoris man labai patiko, įstrigo jo organika, vaidyba duete su partneriu. Apskritai pasirinkimą nulėmė jo santykis su medžiaga.
Igoris kone į viską žiūri labai kritiškai, turi savo nuomonę, o tai tokiam personažui labai padeda. Tuomet automatiškai atsiveria erdvė į viską pasižiūrėti satyriškai, paletė labai išsiplečia. Scenoje jo santykis su viskuo yra per atstumą, bet jis valingas, taip net įpučia kažkokios vokiškos nuotaikos, lengvumo.
Kai visi kartu pirmą kartą skaitėme pjesę, iš karto pasakiau – reikia daryti juodą komediją, patalpa turėtų būti neoninė – lyg Las Vegase, kur „neoninės“ bažnyčios ir panašiai. Visas šis panoptikumas – apie rimtus dalykus, bet kaimo koncertų stilistika, kai atrodo, kad nuo savęs nori pabėgti absoliučiai visi.
– Nuolat grįžti prie šiuolaikinės dramaturgijos, ypač vokiškos. To paties M.von Mayenburgo pjesę „Akmuo“ esi statęs Nacionaliniame dramos teatre 2012-aisiais. Kas lemia tokį susidomėjimą šiuolaikiniais autoriais?
– Visi mano statyti šiuolaikinės dramaturgijos autorių kūriniai yra labai skirtingi, ypač autorių mąstymo būdas. Vienija galbūt tik mozaikinis, kaleidoskopinis rašymo stilius, scenų „sudaužymas“ į trumpus, lakoniškus fragmentus.
Tarkim, Rolandas Schimmelpfennigas – jis man kaip atėjęs iš Šecherezados pasakų. Magiškasis realistas, kaip Rene Magritteʼas dailėje, taip jis literatūroje. O Mayenburgas daug sausesnis, jo pjesė „Akmuo“ bendrame jo dramaturgijos kontekste galbūt nėra pats didžiausias laimėjimas. Vis dėlto ir tada repetuojant ganėtinai jautėsi, kad tai pjesė, parašyta pagal užsakymą, labai konkrečiai progai.
O „Kankinys“ turi daug daugiau dedamųjų, kad išliktų meno istorijoje. Visų pirma todėl, kad čia panaudotos Biblijos, šventraščio citatos, istorijos.
Šiuolaikinėje dramaturgijoje yra trys dalykai, kuriuos vienaip ar kitaip iškeliant, ištraukiant į paviršių, visą laiką sulauksi vienokio ar kitokio rezonanso. Tiek tarp kūrėjų, tiek tarp žiūrovų. Tai yra politika, religija ir seksas. Visais laikais tai buvo amžiniausios temos, kurios turės didelį rezonansą.