Skonio stiprikliai, greito maisto restoranai, „lengvi“ filmai, „lengvi“ madų žurnalai, „lengvos“ dietos – tai jau kasdienybė, kurią stengiamės vartoti greitai, be pėdsakų. Pastaruoju metu masinė kultūra mums bruka požiūrį, jog viskas įmanoma neįdedant jokių pastangų: išgeri kavą – išmeti puodelį, suvalgai dvigubą sumuštinį – pasigardžiuoji dietine kola. Tačiau, ar iš tiesų galima taip paprastai suvartoti pagrindinę žmonijos vertybę – meilę? Premjeros režisierius A. Jankevičius sako, jog ne. Tad jo spektaklis „Gelbėkime meilę“ – tai protestas prieš žmogaus jausmų vartojimą ir manifestas už meilę – tyrą, jautrią, tikrą, nuoširdžią...
Spektaklio veiksmas iš greito maisto užkandinės su plastikinių klounų iškaba nukelia į mistinę salą, kurioje vėjas nuolatos nešioja staugiančių šunų liudijimus apie ankstesnių gyventojų likimus. Tai atskiras pasaulis, kur mitas neatskiriamas nuo realybės, šunų gyvenimas – nuo žmonių. Mistinę ir slogią atmosferą perteikia sielų dusulys, rūkas, naktis, vėjas... Ir visgi naktimis loja ir staugia ne šunys, o „svajojančios sielos, kurios amsi prislėgtos šioje prakeiktoje uolėtoje žemėje“.
Personažai desperatiškai ieško jų kentėjimo prasmės, bet realybė pernelyg skausminga, brutali, tad užsisklendžiama iliuzijų bei pasąmonės pasaulyje. Ir tik meilė tampa didžiąja siekiamybe, galinčia suartinti ir sušildyti kenčiančias, šąlančias ir iliuzijų rūkuose klajojančias sielas. „Gelbėkime meilę“ – pagrindinis bandančių išsilaisvinti iš vidinės tremties personažų šūkis. Ateidami į pagalbą meilei, mes ateiname į pagalbą sau patiems, taip išsivaduodami iš bauginančios vienatvės, tos salos, kurioje viešpatauja chaosas, iliuzija ir dvasinis šaltis.
Peizažo poetika ir magija, kasdieniniai ir simboliniai įvaizdžiai, kuriais subtiliai perpinama kitokio pasaulio vizija – tai ryškiausi kanadiečių rašytojo D.Daniso kūrybos bruožai, jau gerai pažįstami Kauno dramos teatro žiūrovams iš kitų režisieriaus A.Jankevičiaus spektaklių pagal šio autoriaus kūrybą: 2009 m. pastatyta „Dir diro daina“ (spektaklis pavadintas „Paskutinė Diuranų daina“) bei 2010 m. – „Akmenų pelenai“.
