Prenumeratoriai žino daugiau. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti

Režisierius Agnius Jankevičius: „Spektakliai neturi išliekamosios vertės – gyvename pezalų kultūroje“

Su režisieriumi Agniumi Jankevičiumi pokalbis prasidėjo netradiciškai – jis paprašė jam pateikti tris klausimus, kurie nėra susiję su planuotu pokalbiu. „Esu labai asocialus žmogus. Man niekas neįdomu. Per teatrą aš socializuojuosi ir teatras mane priverčia labiau mylėti žmones“, – aiškino režisierius. O kaip spektakliai? Anot Agniaus, spektakliai neturi jokios išliekamosios vertės, nes žmonės greitai juos pamiršta.
Agnius Jankevičius
Agnius Jankevičius / Juliaus Kalinsko / 15min nuotr.

– Kaip kilo mintis statyti lenkų dramaturgo Paweło Demirskio pjesę „Nesistebėk, jei kas nors ateis padegti tavo namų“?

– Jaunimo teatro vadovas Algirdas Latėnas pasiūlė pastatyti kažką, ir aš ieškojau pjesės. Perskaičiau gal kokias keturias šiuolaikines lenkų pjeses, ir viena iš jų buvo ši. Joje pasakojama istorija nėra labai išgalvoti dalykai, tai yra pagal realų faktą parašyta pjesė – prototipais paimti realūs žmonės.

Pagrindinė veikėja, kurios vyrą sutraiško staklės italų gamykloje Lenkijoje, yra jauna moteris, einanti ieškoti teisybės, bet jai panosėje visi kiša špygą. 

Manau, kad ši istorija kalba apie šiandieną. Tam, kuris turi pinigų, visada bus nusispjauti į kitus žmones. Jis nežiūri į žmones kaip į individus, jis žiūri į juos kaip į naudmeną, kaip į masę, kuri gali pakelti  pelno kreivę.

Tai yra tragedija, tai yra baisu. Tai yra pats didžiausias egzistencializmas, ne kokia filosofija. Kada iš žmogaus yra tyčiojamasi – tai yra egzistencija, tai yra klausimas, į kurį reikia atsakyti. Esminis klausimas – ką daryti? Todėl ši pjesė ir atsirado. 

Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr./Agnius Jankevičius
Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr./Agnius Jankevičius

– Kodėl rinkotės iš lenkų pjesių?

– Todėl, kad šiuolaikinė lenkų dramaturgija  man įdomi, yra įdomių autorių. Tiesiog dėl to. 

– Vis dėlto jau ne pirmą kartą pasirenkate statyti spektaklį, kuris paremtas tikrais faktais. Pavyzdžiui, „Palaidokite mane už grindjuostės“ („Похороните меня за плинтусом“). Jaučiate artimesnį ryšį tikroms, o ne išgalvotoms istorijoms?

Kad ir kokia tobula būtų fikcija, ji niekada realybės nenugalės. Realybė visada nugalės bet kokį teatrą, bet kokį meną

– „Palaidokite mane už grindjuostės“ – iš dalies yra autobiografinis kūrinys. Ši pjesė taip pat iš dalies yra dokumentinė.

Su studentais diplominiam darbui statau pjesę, kuri taip pat paremta dokumentiniais faktais – kaip vaikai žudo vaikus. Gal yra toks flangas, pagal kurį statai spektaklius, kurie paremti realiais faktais.

Kažkada buvo spektaklis „Poliklinika“, kuriame mes kūrėme pagal realias istorijas. Kai aš repetavau „Polikliniką“, tai buvo pirmas spektaklis iš lempos. Kad ir kokia tobula būtų fikcija, ji niekada realybės nenugalės. Realybė visada nugalės bet kokį teatrą, bet kokį meną.

Tai įdomu, nes tai yra galimybė, kad atsiras kažkoks tiltas. Scenoje vis tiek lieki fiktyvus, vis tiek apgaudinėji. Geresnio meno kūrinio už realybę nėra ir nebus. 

– Sakote, kad jus asmeniškai jau kurį laiką kaip žmogų, kaip pilietį erzina ir  skeptiškai nuteikia pseudodemokratinis, pseudoliberalus pasaulis. Tampa aišku, kad rinkos ekonomikoje laisvės nėra. Dabar mes privalome viską aplink toleruoti ir kuo daugiau toleruojame, tuo labiau atsisakome veikti“.

Kas jums yra laisvė ir tolerancija? Esame tolerantiški, tačiau nelaisvi? O gal tiesiog esame įsupti į kažkokį užburtą ratą? 

– Mes esame įsupti į pezėjimo laiką, kai mažai veiksmo, bet daug pezalų. Kiekvienai mažai problemai yra aibė instancijų. Viena gina šunų teises, kita blusų teises.

Man šokas,  kokiame  strese turėtų būti pradinių klasių mokytojai dabartinėje situacijoje. Pirmokai, antrokai, trečiokai jau neva žino apie savo teises. Nesuprantu, kaip galima suteikti veikimo laisvę žmogui, kuris yra nebrandus. Jis yra nebrandus ir stato ant blakstienų visus teigdamas, kad jo nė pirštu negalima paliesti,  jam nieko negali pasakyti suaugęs žmogus, kuris turi jį mokyti.

Tai yra kažkokia nesąmonė. Neduok, Dieve, tu jį paliesi, tai tave po teismus gali užtampyti. Jam nusispjauti, jis padarė ir tuoj užmirš. Tai yra idiotizmas ir man atrodo, kad visa šita pezalų kultūra, visas šitas pseudo tolerancinis vajus aplink... 

Mes esame įsupti į pezėjimo laiką, kai mažai veiksmo, bet daug pezalų. Kiekvienai mažai problemai yra aibė instancijų. Viena gina šunų teises, kita blusų teises...

Pasiklausius gėjų ar jų atstovų interviu pasirodo, kad holokaustas buvo vaikų žaidimas, palyginti su gėjų problemomis.

Tai nesąmonė, kažkoks smegenų apvertimas aukštyn kojomis. Baisiausia man, kad tai toleruojama ir tai tampa norma – kova už nesvarbiausius dalykus.

Manau, kad visas šis tolerancijos vajus yra naudingas tiems, kurie turi pinigų, nes žmonės nežiūri, kas iš jų vagia.

Jie tarsi užsiima pseudohumaniškomis problemomis. Aš nesu prieš gėjus, pas mane yra buvę artistų, kurie yra kitos orientacijos, man tai netrukdo. Jei žmogus nekvailas, galiu su juo pasikalbėti ar kavos atsigerti. 

Laisvė yra gebėjimas gerbti vienas kitą. Nerėkiant ir nereikalaujant. Gėjų negerbs, jei jie rėkaus. Niekas negerbia rėkiančių, juo labiau, kai jų niekas nepjauna.

Blefas yra, kad juos pjauna. Paprastų žmonių nemuša tie patys chuliganai? Muša, tik už kitą dalyką. Įprastos orientacijos vaikiną muša, pavyzdžiui, kad jo kreiva nosis. Laisvė yra gebėjimas vienas kitą gerbti, o meilė – beribė tolerancija. Reikia gerbti vienas kitą, klausyti nešokant į akis, ir leisti mylėti. Daugiau nieko nereikia. 

Asmeninio archyvo nuotr./Režisierius  Agnius Jankevičius
Asmeninio archyvo nuotr./Režisierius Agnius Jankevičius

– Tai kaip su Europos Sąjungos laisve?

– Nesame laisvi. Tai, kad galiu važinėti po Europą ir manęs netikrina pasieniečiai – tai jokia laisvė. Tiesiog nėra pasienio postų. Kiekvienas, kuris turi kažkokį ryšį su banku, turi banko kortelę, paskolą – jis nėra laisvas.

Manau, kad visas šis tolerancijos vajus yra naudingas tiems, kurie turi pinigų, nes žmonės nežiūri, kas iš jų vagia. Jie tarsi užsiima pseudohumaniškomis problemomis

– Kodėl toks priešiškumas ES?

– Todėl, kad tai yra korporacija. Tai yra korporatyviniu mąstymu paremtų žmonių bendruomenė, kuri pudrina smegenis, visus išnaudoja. Tai yra identiška Sovietų Sąjungai. Nėra skirtingų sistemų. Socializmas ar kapitalizmas – tai yra priedanga.

Tai, ką rašė Platonas, ką rašė Marxas, yra popieriuje. Nebuvo nei socializmo, kuris buvo ideologiškai užrašytas popieriuje, nei demokratijos. Niekada to nebuvo. Buvo du dalykai – pinigai ir pelnas. Visais amžiais taip buvo. Visada buvo eksploatuojamieji ir išnaudotojai. Ir šiandien taip yra, ir nereikia turėti iliuzijų, kad yra kitaip. 

– Visi jūsų spektakliai sukrečiantys, lendantys į giliausias širdies gelmes. Ar nėra sudėtinga statyti tokius spektaklius? 

– Realybė nėra linksma. Bent jau aš ją matau nelinksmą. Smagu yra apsigauti ir nueiti į „Domino“ teatrą paklausyti blevyzgų. Iš profesinės pusės man užtenka sugebėjimų ar amato nueiti ir padaryti tokį spektaklį, bet aš nematau prasmės. Esu statęs linksmų spektaklių, pavyzdžiui, „Savižudį“ Kaune.

Aišku, jis apie liūdnus dalykus, bet labai linksmas. Yra buvę tokių spektaklių, bet jų nėra daug. Paskutinius kokius šešerius metus tokių nebuvo. Man atrodo, kad yra svarbesnių dalykų nei pažvengti. Pažvengti visada galima. Tarp draugų daug geresnių bajerių paskaldyti galima nei sumokėti penkiasdešimt litų ir paklausyti abejotinos kokybės. Man tai atrodo kažkaip kvaila. 

– Savo spektakliuose po, atrodytų, komiškomis situacijomis paslepiate labai rimtas problemas. Kaip vertinate savo žiūrovus?

Neturiu misijos suėjusių keturių šimtų žiūrovų padaryti protingesniais, nes abejoju, kad už tuos keturis šimtus aš pats protingesnis

– Niekaip. Arba įvyksta pokalbis, jų galvoje dar vyksta spektaklis, arba ne. Kokiam procentui žmonių tai vyksta, negaliu žinoti.

Po spektaklio neišeinu ir neklausiu, kas ir pas ką liko galvoje. Aš negulsiu kryžiumi, jei jie nepateisino mano lūkesčių. Neturiu misijos 400 žiūrovų padaryti protingesniais, nes abejoju, kad už tuos keturis šimtus aš pats protingesnis.

Iš mano pusės žiūrint, gyvenimas nėra labai linksmas. Aš labai didelis optimistas, bet gyvenimas nėra linksmas. Tik juokdamasis jam į veidą gali eiti toliau. 

– Su kokiomis pjesėmis dirbate šiuo metu?

– Šiuo metu Kaune statau du spektaklius – Ivano Vyrypajevo pjesę „Šokis "Deli" ir, jeigu viskas gerai pavyks, tai bus dar vienas spektaklis pagal Ievos Simonaitytės „Aukštųjų Šimonių likimą“. Šie spektakliai absoliučiai nepanašūs formos prasme. Taip pat juos skiria didelis laiko skirtumas.

VIDEO: „Nesistebėk, jei kas nors ateis padegti tavo namų“

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Netikėtai didelis gyventojų susidomėjimas naujomis, efektyviomis šildymo priemonėmis ir dotacijomis
Reklama
85 proc. gėdijasi nešioti klausos aparatus: sprendimai, kaip įveikti šią stigmą
Reklama
Trys „Spiečiai“ – trys regioninių verslų sėkmės istorijos: verslo plėtrą paskatino bendradarbystės centro programos
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?