– Spektaklį kuriate pagal naujausią savo pjesę. Kas įkvėpė ją parašyti?
– Vieną vakarą, vaikščiodamas po Panevėžį, nuklydau į rajoną, kuriame užaugau. Atsidūręs netoli savo vaikystės namų, nusprendžiau užeiti į kiemą. Kurį laiką pasėdėjęs ant suolo, pasižiūrėjęs į buto, kuriame užaugau, langus, priėjau prie laiptinės durų. Pastebėjau, kad laiptinės durys kodinės – seniau užrakto nebuvo, tačiau, suspaudus paprastą skaičių kombinaciją, durys atsirakino.
Nusprendžiau užeiti vidun pasižiūrėti, kaip atrodo laiptinė. Mano nuostabai viskas buvo likę kaip anksčiau. Buvo įdomu pamatyti savo pašto dėžutę, savo aukštą, kuriame, būdami vaikai, kurdavome būstines ir žaisdavome. Nepajutau, kaip atsidūriau prie buvusio buto durų. Jos turėjo tokią savybę – rankena veikė prastai, tad jei paprasčiausiai užtrenksi duris, jos vėl prasivers. Po penkiolikos metų grįžęs prie savo vaikystės durų, pamačiau, kad jos kaip ir kadaise – pravertos. Paskambinau durų skambučiu, jas atidarė vyras.
Pasakiau jam, kad jis pamiršo uždaryti duris, o jau vakaras, perspėjau, kad nenueitų miegoti jų neužrakinęs. Jis padėkojo ir pasiskundė, kad vis dar nesusitvarkė senų durų, kad jos prastai užsidarinėja. Sakau, kad žinau, papasakojau, kad šitos durys tokios buvo visą mano vaikystę. Vyras nustebo, kad tarpdury stovi buvęs gyventojas ir pakvietė mane užeiti vidun.
Vyras parodė, kaip su šeima įsikūrė mano senajame bute, leido užeiti į savo vaikystės kambarį, atsistoti prie lango, pro kurį žvelgdavau į savo tuometinį pasaulį, pro kurį išmesdavau draugams į kiemą kamuolį ar pro kurį mane šaukdavo namo valgyti. Keletą minučių pabendravau su vyru, jo žmona, dukrele ir išėjau. Tada ir gimė mintis, vėliau išsirutuliojusi į šią pjesę – kas būtų, jei būčiau pakankamai „pačiuožęs“ ir nusprendęs iš buto neišeiti?
– Jūsų pagrindinė veikėja nusprendžia žengti šį tolesnį žingsnį ir pasilieka savo vaikystės namuose. Kaip manote, kuo dažnam mūsų praeitis yra tokia patraukli? Kodėl mes vis į ją žvilgčiojame, svajojame apie ją, o kartais net norime joje imti ir pasislėpti?
– Galbūt praeityje slypi mūsų organizmo savisaugos funkcija. Tarp mūsų ir mūsų praeities esanti distancija verčia ją atsiminti nebūtinai tokią, kokia ji buvo iš tikrųjų, slopinti skausmingus praeities elementus ir ryškinti tai, kas mums yra brangu ir malonu. Taip praeitis tampa labiau gundanti. Manau, kad į praeitį nebūtume linkę bėgti, jei kasdieniame gyvenime būtume laimingi. Jau seniai pastebėjau, kad kai esame nelaimingi mes bėgame ne kažkur, o nuo kažko. Jei šiandienoje nesusitvarkau su savimi, su savo aplinka ir jausmais daug patraukliau slėptis ten, migloje, toje gražiai atrodančioje praeityje.
– Tai ne pirmas jūsų darbas, analizuojantis strigimo praeityje bei gyvenime temas. Kuo jos traukia?
– Mane traukia ne pats strigimas, bet bandymas atkurti tai scenoje. Man strigimas yra savita mirtis, po kurios seka prisikėlimas. Į „Miglos“ kūrimo procesą atėjau po tokio strigimo, su atsinaujinsiu vidiniu pasauliu. Tarsi po ilgos nakties pelkėje išvydęs šviesą. Pabūti tokioje simbolinėje pelkėje yra svarbu – tai proga sustoti ir apsižvalgyti, nustoti lėkti į priekį, našiai dirbti, nepertraukiamai vartoti informaciją. Nesakau, kad po strigimo kažkas smarkiai išoriškai pakinta, bet manyje iš naujo atgimė smalsumas, kad ir mano paties amatui. Tiesiog tapo vėl įdomu gyventi ir kurti, o mano gyvenime viena ir kita yra labai susiję.
– Kokia literatūra lydėjo rašant pjesę? Kas padėjo, įkvėpė?
– Karlas Gustavas Jungas buvo pirmasis, kuris padėjo užsikabinti. Daug įtakos šiam rašymo procesui darė egzistencinė filosofija, egzistencializmo rašytojai: grįžau prie Albert‘o Camus, Franzo Kafkos, Friedricho Nietzsche‘s. Pjesėje palikau nuorodų į šiuos man svarbius autorius ir jų veikalus – jie smarkiai keitė istorijos vystymąsi.
– Daug dažniau rašote pjeses savo spektakliams, negu imatės kitų dramaturgų darbų. Kuo jus domina toks darbo metodas?
– Aš visada save mačiau ne kaip režisierių, o kaip dramaturgą, kuris parašo pjesę ir pats ją pastato. Tikrai nerašau dėl to, nes galvoju, kad rašau geriau ar aktualiau nei kiti. Man patinka kurti dramaturgiją, man įdomu kurti spektaklį dar berašant pjesę, t.y. gerokai iki prasidedant repeticijoms.
Ilgą laiką save pozicionavau kaip aktorių, kuris vieną kartą parašė pjesę ir, neradęs režisieriaus, pats nusprendė režisuoti. Ilgainiui aktorius manyje ėmė merdėti ir jį pakeitė režisuojantis dramaturgas. Šiandien mane dažniausiai pristato kaip režisierių ir pats ilgainiui pripratau būti taip įvardinamas. Skaitydamas randu daug mane dominančios medžiagos ir vis dažniau imuosi ne savo pjesių pastatymų.
– Ar rašydamas pjesę jau galvojate, kaip ji atrodys scenoje ar daugiau gilinatės į istoriją, kurią norite papasakoti?
– Aš visada įsivaizduoju, kaip viskas atrodys scenoje. Esu kalbėjęsis su šiuolaikinėmis Lietuvos dramaturgėmis ir dramaturgais, ir buvau nustebintas, kad jos ir jie nesiorientuoja į pjesės realizavimą scenoje, o telkiasi į tai, kaip papasakoti istoriją. Man tai labai įdomu ir neįprasta.
Galvodamas apie sceninį vaizdą, kuriu remarkas, dėlioju pauzes, nes tai, kaip viską regiu mintyse, daro įtaką net teksto skyrybai. Rašydamas monologus veikėjams, anksčiau pats juos mintyse ir suvaidindavau. Atlikimas svarbus iki šiol, tad pjesės rašymas man niekada nėra atsietas nuo jos įsivaizdavimo scenoje.
– Jūsų kūrybiniai procesai labai įvairūs. Kuo unikalus šis?
– Dar niekad taip giliai, kaip šiame spektaklyje, nesileidau į simbolistinį teatrą – jo elementų „Migloje“ yra labai daug. Simbolizmu žaidžiame tiek vizualinėje kalboje, scenografijoje, tiek erdvėje už žodžių. Kiekvienoje scenoje aktoriai susiduria su dviem užduotimis. Pirmoji – tiesioginis personažo žodžių poveikis kitam personažui. Antroji, kiek sudėtingesnė – tam tikros idėjos, kuri nebūtinai priklauso konkrečiai scenai, perteikimas. Tarsi šalia vyktų atskiras idėjų siužetas. Žiūrovas, stebėdamas spektaklį, visų pirma regės siužetą, bet už jo visada slypi antra idėjų linija.
Prieš rašydamas pjesę daug bendravau su savo bičiuliu psichoterapeutu. Jo dėka atradau daug naudingos literatūros. Diskusijų metu atsirado suvokimas, kad antrasis pasakojimas turėtų būti vadinamas archetipiniu pasakojimu. Nenoriu būti profanu, kuris paskaitęs Jungą pasiskelbia, kad rašo archetipų pjesę – tie, kas išties išmano apie archetipus, iš manųjų gali išsijuokti. Stengiuosi šias sąvokas vartoti kukliai.
– Į kokius konkrečiai archetipus gręžiatės repetuodami spektaklį?
– Aš jums tyčia neatsakysiu į šį klausimą, nors jis yra puikus – mes jį sau begalę kartų uždavėme repeticijų metu. Įdomu tai, kad archetipų savyje nešiojamės ne po vieną. Dėl to ir apie veikėjus nenoriu sakyti, kad štai šis personažas atstovauja šį vieną archetipą. Nenoriu klaidinti vardindamas archetipus – žiūrovas, siekdamas juos atrasti, prie personažų gali pradėti lipdyti ne archetipus, o etiketes. Bet manau juos perskaityti nebus sunku net ir tiems, kurie nėra susipažinę su Jungo teorijomis. Pasaulis pilnas archetipų ir nereikia apie juos skaityti tam, kad su jais susidurti.
– Tai yra trečiasis jūsų darbas Šiauliuose – kas vis traukia čia sugrįžti?
– Man labai patinka čia kurti. Daugiau nei Šiauliuose esu kūręs tik Juozo Miltinio dramos teatre. Šiauliuose gaunu didelę kūrybinę laisvę ir pasitikėjimą. Puikus to pavyzdys – spektaklis „Pakeliui“, skirtas vos keturiasdešimčiai žiūrovų, o reikalaujantis viso teatro darbo ir keliantis daug iššūkių. Suprantu, kad ir šis spektaklis yra sudėtingas ir ne visi teatrai dėl tokios idėjos realizavimo norėtų dėti tiek pastangų, investuoti jėgas, laiką ir pinigus.
Šiaulių dramos teatras niekad nepasakė „ne“ mano idėjoms – man tai yra labai brangu. Čia galiu jaustis drąsiai ir saugiai. Dėl to man visad smagu čia grįžti. Šiauliai man yra tarsi pabėgimo sala, kaip kad Juozui Miltiniui buvo Panevėžys. Panevėžys yra mano gimtasis miestas, Kaune ir Vilniuje gyvenau ar gyvenu, o kai atsiduriu Šiauliuose esu svetimame mieste. Čia turiu tik teatrą ir butą šalia jo, tad mano gyvenimas čia vyksta labai paprastai. Mane žavi galimybė visiškai pasinerti į kūrybinį procesą ir neužsiimti niekuo kitu – tik kūryba.
