Perversiškas, laukinis, rizikingas autoriaus ir personažo ryšys
Gyvenimo kūriniu ir kūrybos viršūne tituluojamame „Austerlice“, kurio įvykiai apima šešis dešimtmečius nuo 1939 m., vokiečių rašytojas W.G.Sebaldas aprašo skirtinguose Europos miestuose vykusius atsitiktinius susitikimus tarp pasakotojo ir vienišo klajūno Austerlico.
Iki pilnametystės Austerlicas nežinojo nei savo tikrojo vardo, nei kas jo tėvai. Penkiametį berniuką jo motina, prieš pat deportaciją į Terezyno koncentracijos stovyklą, gyvybės traukiniu iš Prahos išsiuntė į Londoną. Tėvas dingo be žinios. Austerlicas kitu vardu buvo įsūnytas ir augo Velse. Tačiau vieną dieną Liverpulio stotyje jį užklumpa prisiminimo smūgis, priverčiantis leistis į savo vaikystės namų ir tėvų paieškas.
Pirmą kartą į rankas paėmęs W.G.Sebaldo knygą, K.Lupa buvo įsitikinęs, kad šio kūrinio perkelti į sceną – neįmanoma. Vis tik sulaukęs paraginimo to imtis ne tik iš savo asistento, bet ir iš Jaunimo teatro direktoriaus Audronio Liugos, šiam iššūkiui galiausiai ryžosi.
„Skaitymas turi būti polemika. Kodėl turiu būti ištikimas autoriui? Turiu būti ištikimas savo asmeniniam procesui, savo diskusijai, dialogui su autoriumi. Nes tik tokiu būdu autorius manyje egzistuoja. <…>
Galvojau apie labai keistą ryšį tarp Sebaldo ir jo personažo. Jis taip gėdijosi to, kad buvo vokietis, kad net atsisakė savo vardų, pasirašinėdavo tik inicialais. Jis tapatinasi su pačiu Austerlicu. Jis kažkokiu būdu savo personažui atsiduoda, lyg norėtų atsisakyti savęs ir tapti žydu. Apsisprendžiau statyti „Austerlicą“ tik tada, kai susižavėjau santykiu tarp autoriaus ir personažo. Jų ryšys buvo perversiškas, laukinis ir rizikingas“, – kalbėjo K.Lupa.
Nebuvo jokio „mes“
Pasak režisieriaus, kalbėjimas apie Holokaustą, kaip ir apie kitus skaudžius istorijos įvykius, šiandien tampa iškreiptas – kalbame apie nuopelnus, patogiai pamiršdami nuodėmes.
„Labai pavojinga, kad savo nuodėmes išpažįsti kunigui, jis liepia sukalbėti tris „Sveika, Marija“ ir reikalas baigtas. O Dostojevskis sako: žmogau, medituok savo nuodėmę, mąstyk, svarstyk, kodėl taip pasielgei ir ką gali tame padaryti. Žmogau, medituok kito žmogaus, kurį nuskriaudei, skriaudą. Medituok skausmą ir kančią sutvėrimo, kurį žaloji“, – kalbėjo režisierius.
Anot jo, eilinis žmogus nesugeba įžvelgti savo kaltės neapykantos apraiškose, todėl ir kalbant apie tokias tragedijas kaip Holokaustas linkstama prisiminti tuos, kurie žydams padėjo, bet ne tuos, kurie juos žudė.
„Sakoma: „Mes padėjome žydams, lenkai padėjo žydams“. Tai netiesa. Nebuvo jokio „mes“. Buvo keli šimtai žmonių, tie, kurie negalėtų nužudyti net skruzdės. O mes visai nepadėjom, nes galvojom apie savo šikną“, – teigė K.Lupa.
Ar vaizde slypi tiesa?
Sebaldo knyga iliustruota jo paties darytomis nuotraukomis, kurios, anot K.Lupos, iš pirmo žvilgsnio atrodo tarsi netobulos, nepakankamos, tačiau duodančios pradžią žodžiui.
„Sebaldo knygos atsiranda iš nuotraukų. Jis, panašiai kaip Austerlicas, buvo nuotraukų maniakas: pats fotografavo, kolekcionavo nuotraukas. Žodžiais jis papildydavo nuotrauką. Ir knygos iliustracijos skaitytoją daugiau provokuoja, o ne duoda konkretų atsakymą“, – kalbėjo režisierius.
Vaizdas buvo svarbus Sebaldui, o ar ir pats teatras iš tiesų vis daugiau gręžiasi į vaizdą?
Atsakydamas į šį klausimą K.Lupa sako, kad vaizdas mums gali suteikti naują kelią: „Manau, kad gyvename laikais, kai žodis ir mintis yra visiškai nuvertinti. Gyvename visuomenėse, kur žodžiai yra tik melas, gyvename šalyje, kur diskursas yra melo vešėjimas, kur tiesos diskursas iš esmės tapo neįmanomas. Galbūt tiesa yra tik vaizde? Vaizde, kurio dar nepalietė žmogiškas žodis.“
Šarūno Barto filmo ištraukos
Vaizdas ypač svarbus ir „Austerlice“, kurį papildo nuotraukos, videoprojekcijos. Vienoje jų, po spektaklio rodomame propagandiniame nacių filme apie neva laimingą geto gyvenimą (tiek filmo režisierius, tiek jame filmavęsi žmonės vėliau buvo išvežti į koncentracijos stovyklas), netikėtai įterpiamos ir ištraukos iš Šarūno Barto filmai „Namai“.
Pasiteiravus, kokia buvo šio sprendimo motyvacija, K.Lupa sakė, jog beieškant aktorių pagrindiniam personažui, teatro direktorius A.Liuga teigė turintis beprotišką idėją – jog Austerlicą turėtų suvaidinti žmogus, panašus į Š.Bartą.
„Susitikome su Š.Bartu. Mane labai žavi jo filmas „Namai“, paslaptinga, grėsminga jo vaizduotė. Ir pats žmogus – trapus ir paslaptingas... Bet iš karto pajutau, kad tai nėra žmogus, kuris kaip aktorius pasiduotų režisieriui. Girdėjau legendų, kad jis ir pats besąlygiškai įtraukia aktorius į savo vaizduotės poreikius.
Kai nustojome svarstyti apie jo kaip aktoriaus dalyvavimą spektaklyje, mintis, kaip kitaip jis galėtų dalyvauti, toliau sklandė ore. Pagalvojau, kad po daugelio valandų filmo iš Terezyno žiūrėjimo, Austerlicas galėtų sapnuoti sapną – to filmo tęsinį. Bet šis filmas taptų naktiniu košmaru“, – sakė K.Lupa.
Pasak jo, pirminė idėja buvo, kad Barto filmas bus integruota spektaklio dalis. Tačiau jo kūrinys toks baigtas, jog nebuvo įmanoma įsivaizduoti, kaip spektaklis galėtų tęstis ir po jo. Taip filmas buvo perkeltas į pačią spektaklio pabaigą.
„Nežinau, kaip jaučiasi žiūrovai, kai jau pamačius vieną veikalą, paplojus, jie patenka į kitą veikalą. Klausimas jums – ar tai padeda, ar jungiasi, ar tarnauja? Tačiau taip atsirado filmas ir mes norime, kad jis būtų šalia spektaklio“, – sakė režisierius.
Lietuvoje išleista Lenkijoje nepasirodžiusi K.Lupos knyga
Sutikimo metu buvo pristatyta ir K.Lupos knyga „Utopija. Laiškai aktoriams“, išleista leidyklos „Apostrofa“ bei išversta Živilės Pipinytės.
Kaip teigė knygos vertėja, ši knyga – tai pasvarstymai filosofijos, kūrybos psichologijos tema apie tai, kas yra aktorius teatre, K.Lupai drauge tiksliai perteikiant tiek šiandien besikeičiančio teatro ypatybes, tiek savojo teatro koncepciją.
Paklaustas, kas jam pačiam yra aktorius – ar jį galima vadinti įrankiu? – K.Lupa sako, jog aktorius išties yra įrankis. Tačiau ne jo.
„Aktorius yra įrankis pats sau. Aktorius yra įrankis personažo paslapčiai. Aktorius yra įrankis žiūrovui, iš dalies atskleidžiant paslaptį, iš dalies ją saugojant. Aktorius yra gilesnis žmogaus pažinimo įrankis, nes aktorius vienintelis gali gyventi kitų gyvenimus. Išgyventi tuos gyvenimus daug kartų. Išgyventi daug kartų akimirką, kurią paprasti žmonės išgyvena vieną kartą. <…>
Šioje knygoje nėra konkrečių receptų ar patarimų, kaip vaidinti. Visa knyga iš esmės yra apie paslaptis ir apie tai, kaip veikia vidinis monologas. Mano manymu, tai pagrindinis įrankis, kurį turėtų naudoti aktorius. <…> Knyga nesuteikia metodo – gal tik padeda, provokuoja, kviečia, vilioja, kad aktorius, kuris žavisi tam tikromis paslaptimis, žengtų giliau ir atrastų savo metodą“, – kalbėjo režisierius.
K.Lupos knyga Lenkijoje išleista nebuvo. Pasiteiravus kodėl, režisierius atsakė: „Nes Lenkijoje esu juodajame sąraše.“
Susitikimas su režisieriumi vyko rugsėjo 24 d. Jaunimo teatre, pokalbį moderavo Živilė Pipinytė.
