– Žinoma, jūsų karjera pavydėtina – vadovaujate vienam iš seniausių Rusijos V. Majakovskio teatrų, tačiau kas vis dėlto laiko jūsų lietuvišką sielą Maskvoje? Maskviečiai dažniausiai pakrikę, be ceremonijų, atviraširdžiai – šie bruožai svetimi tipiškam lietuviui.
– Kaip atsakyti į jūsų klausimą? Pirmajai – aktoriaus – profesijai pasirodžiau visiškai netinkamas. Niekur nepritapau ir 25 metų tapau problema savo tėvams – nieko iš mūsų sūnaus neišėjo... Antrąja profesija tapo režisūra, tiesa, ne tiek apie ją anksčiau ir svajojau, tačiau šitą klausimą ėmiausi spręsti rimtai: išsirinkau mokytoją – Piotrą Fomenką ir išvažiavau į Maskvą, į GITIS’ą. Taip atsitiko, jog iš karto atsidūriau savo vietoje, tapau čia reikalingas. Todėl šiandien gyvenu jausdamasis skolingas. Išeina, kad skolingas Rusijai.
Keista, bet daug kas iš to, kas įprastai laikoma lietuviška, kilo iš čia. Pas mus apskritai viskas buvo labai susipynę. Visi esame iš posovietinės erdvės.
– Kas šiandien vyksta lietuvių teatre? Ar Lietuvos teatro paletė panaši į rusų? Jūsų režisūriniai instrumentai kažkaip siejasi su lietuviškąja tradicija ar jie priklauso grynai rusiško teatro mokyklai?
– Nežinau, kas šiandien vyksta lietuvių teatre, bet tie įspūdžiai, kuriuos patyriau prieš išvažiuodamas į Maskvą, tiksliau, tų įspūdžių ištakas aš atradau GITIS’e. Keista, bet daug kas iš to, kas įprastai laikoma lietuviška, kilo iš čia. Pas mus apskritai viskas buvo labai susipynę. Visi esame iš posovietinės erdvės.
Perskaičiau pjesę „Rusiškas romanas“. Pritrenkia jos energija, jausmingumas – vietomis gniaužia kvapą nuo tempo ir jausmų įtampos, šis polifoniškas kūrinys pilnas oro. Labai profesionaliai parašyta.
Marius Ivaškevičius – fenomenalus autorius, vienas didžiųjų lietuvių, kiek jie gali būti dideli pasaulio kontekste. Marius sako, kad rašo naktimis, gal dėlto viskas išeina taip intymiai ir jautriai. Pats jis nepanašus į dramaturgą. Daug kalba apie politiką, turi aiškias pažiūras, bet pjesės parašytos nepolitikuojančio žmogaus. O štai aš nesuprantu, kas aplink darosi. Jeigu nesuprantu, tai stengiuosi patylėti. Mes šiandien negyvename tiesos laikais – nei ten, nei čia. Todėl lieka tik toji tiesa, kuri naktimis apsireiškia Mariui, – kažkas itin žmogiška, reikia tik atrasti jos zoną.
– Kas vyksta šiandien Rusijos mene?
– Teatrinis bumas. Atsirado meistriškumas, visai naujų krypčių, kai kurie režisieriai perprato užsienio teatro kalbą, nes per pastaruosius 10 metų į Rusiją suvažiavo visas pasaulinis teatras, kiekvienas galėjo išsirinkti. Atsirado podraminis teatras. Atsirado ir kritikų, kurie jį palaiko ir stumia. Apskritai šiandien kritikas tapo veikėju, ne žmogum, o veikėju, išstumiančiu arba užstumiančiu spektaklį. Kritikai dirba kuratoriais, pirmininkais, ekspertais. Nūnai baliui vadovauja jie, netgi pykstasi tarpusavyje, dalijasi į dešiniuosius ir kairiuosius. Teatrinė politika. Tuo atžvilgiu nenuobodu. Kaip tai susieti su politiniu šalies gyvenimu? Ogi niekaip.
– Kaip jūs su Mariumi sugalvojote „Rusišką romaną“?
– Norėjau padirbėti su Tolstojumi. Marius irgi. Jis papasakojo savo sumanymą. Po „Kanto“ sėkmės jis norėjo atsidėkoti, dar padirbėti su mumis, taip ir prasidėjo. Sunkus buvo sumanymas, maniau, kad neišeis, nes labai daug medžiagos.
– Marius kažkur pasakė, kad Sofja Andrejevna ir Tolstojus – pagyvenę Romeo ir Džuljeta. Vadinasi, spektaklis ir apie meilę?
– Nežinau. Galima sakyti, kad ir apie meilę, ir apie šilumą. Apie namus.
– Kas jums šiandien yra teatras?
– Kryžius, kurio niekam nelinkėčiau. Vadovo pozicija man yra netikėta, nebūdinga. Žinau, kad pasukau kažkur visai ne ten. Aš išaugau šeimoje, kurioje visi buvo vadovai ir geri vadovai, taigi gerai suprantu vadovavimo principus bei moralę, tačiau man pačiam tai nėra artima. Reikėjo to išvengti, tačiau kurgi dėsies?
Man vadovavimas yra atsakomybė, o kažkam – laisvė. Jaučiu, kad ne aš esu valdžios vartotojas, o valdžia mane vartoja, ir iš esmės.
Man vadovavimas yra atsakomybė, o kažkam – laisvė. Jaučiu, kad ne aš esu valdžios vartotojas, o valdžia mane vartoja, ir iš esmės. Ne tik vartoja, bet ir labai aktyviai iš manęs ima, ir aš visą laiką jaučiu, kad tuoj nebeturėsiu, ko duoti, kad reikia vėl kažkaip susikaupti ir sukaupti, kad galėčiau atiduoti, o tai neįmanoma... Visai išsikankinau. Norisi pabėgti, tačiau negalima.
Kolektyve aš gerai jaučiuosi. Kas kita – atsakomybė už kiekvieną žmogų. Vadovauti sąžiningai – didelė atsakomybė. Kaip galima trokšti atsakomybės? Sako: noriu laboratorijos! Man svetimas žodis „noriu“. Visada sakiau, kad laukiu, kol tapsiu reikalingas. Mane kviečia tarnauti – ir tarnauju. Jeigu niekas niekur manęs nekviečia, niekam nesu reikalingas, skaitau knygas ir tikrai niekur neisiu, nieko nedarysiu. Toks esu. Tiesa, retkarčiais pasirodydavo, na, neblogai būtų turėti savo teatrą, džiaugčiausi tada, gal kažką padaryčiau... Esu abejojantis žmogus.
Valios turiu užtektinai. Bet niekada nesiekiu atrodyti užtikrintas, žinantis daugiau nei kiti. Mano kitoks mąstymas. Visada yra tai, kas veda mane. Aš – tarpininkas, padėjėjas, bet tikrai ne tas, kuris diktuoja. Nuo manęs neprasideda niekas. „Sunulinti“ viską, kas sena, – man absoliučiai nenatūrali idėja. Esu tęsėjas. Vadovauju mėgindamas suprasti, kas buvo praeityje, ir tik tada žengiu į priekį.
Pagal interviu „Newsru.co.il“, 2016-08-17 ir „Teatral“, Nr. 11 parengė Jūratė Visockaitė
Šis straipsnis publikuotas leidinyje „Literatūra ir menas“, 2016-11-18 nr. 3590
