– „Mūsų smurtas ir jūsų smurtas“ spektaklio premjera įvyko 2016 metais, nors, atrodo, galėtų būti pastatytas ir šiandieną. Kokie yra pagrindiniai akcentai, kurie spektaklį paverčia aktualiu ir šiandien?
– Stengėmės pastatyti spektaklį, kuris kalbėtų apie Europos kolonialistinę praeitį ir to padarinius bei kaip tai paveikė mūsų pačių suvokimą, kas yra smurtas. Kai kalbu apie kolonialistinę praeitį turiu omenyje ne tik tiesioginę sąvokos reikšmę, bet stengiuosi žvelgti plačiau – kalbu ir apie ekonominės priklausomybės ar kitas įtakos formas, kurios vis dar gajos Europos ir Vakarų šalių buvusiose kolonijose, taip pat ir apie įvairias taktikas ir strategijas, kaip kai kurios pasaulio dalys vis dar paverčiamos tam tikromis kolonijomis ir šiomis dienomis.
Tai būtų viena iš pagrindinių gairių. Kita svarbi tema, kurią bandome atskleisti – tai skirtis tarp subjektyvaus ir struktūrinio smurto bei kodėl mes, Vakarų pasaulio atstovai, daug jautriau ir greičiau gebame reaguoti į subjektyvų smurtą (pavyzdžiui, teroro išpuolius), tačiau liekame visiškai akli struktūriniam smurtui, kuris, mano galva, daro daugiau žalos. Kaip kad Žižekas apibūdino, struktūrinis smurtas yra tarytum lubrikantas mūsų ekonomikai. Nuo savęs pridėčiau, kad ne tik jai, bet ir politikai. Iš tiesų spektaklio pavadinimas – „Mūsų smurtas ir jūsų smurtas“ – ir kilo sutelkus dėmesį į trintį tarp smurto rūšių.
– Vienas iš dramaturginių atspirties taškų – Peterio Weisso knyga „Pasipriešinimo estetika“. Kaip jos medžiagą pritaikėte spektaklyje?
– Taip, iš pradžių taip ir buvo. Tačiau skaitydamas knygą pagalvojau, kad daug įdomiau būtų kalbėti apie aktualesnius, čia ir dabar vykstančius dalykus. Bet knygą rekomenduočiau perskaityti visiems. Joje keliama daug gerų klausimų, pavyzdžiui, kaip turėtų atrodyti menas, skirtas dirbančiųjų klasei, bei kaip vis negalim išsikapanoti iš kultūrinės hegemonijos.
Iš tiesų keista, kiek mažai autorių, esančių už vakarietiško kanono, žinome. Kai aktorių paprašau pasakyti, pavyzdžiui, penkis autorius iš Vietnamo, jie dažniausiai neturi ką atsakyti. Tai savaime iškalbinga ir tik įrodo, kaip stipriai kultūrinės hegemonijos mechanizmai veikia ir kaip vis dar lyg kažkokias universalias tiesas pristatome tiesiog vienos socialinės klasės vertybes ir interesus.
Apsimetame, kad gyvename pasaulyje, kuriame nėra socialinių klasių, arba, kad esame „post-klasėje“ eroje. Tačiau manau, kad pats terminas – klasė – vis dar yra labai naudingas, norint apibūdinti mus supančią realybę.
– Kas dar įkvėpė spektaklio dramaturginę medžiagą?
– Įkvėpimo šaltinių iš tiesų yra labai daug, kadangi stengėmės, jog kiekviena scena būtų nuoroda arba citata, vedanti į kitą meno kūrinį. Pavyzdžiui, nagrinėjau Roberto Wilsono kūrybą, kurios iš pirmo žvilgsnio nepavadintum politiška, tačiau yra momentų, kuriems galima suteikti papildomų sluoksnių. Viename jo spektaklių yra scena, kurioje juodaodė mergina iš vieno scenos galo į kitą nešioja stiklinę pieno ir duoda ją juodaodžiui berniukui, kol galiausiai ji pasiima peilį ir tą berniuką nuduria. Tad pagalvojau, o apie ką ši scena galėtų kalbėti dar? Mes publikai nebandome nieko įteigti, tiesiog kviečiame kritiškai mąstyti.
Taip pat įkvėpti vieno feministinio performanso, pasitelkiam vėliavas. Iš pradžių norėjom naudoti skirtingų teroristinių organizacijų vėliavas, bet nusprendėm, kad šalių vėliavos veiks gerokai stipriau. Ir dėl to puikiai suprantam, kad galim sulaukti reakcijų iš tų žmonių, kurių patriotiškumas apsiriboja tik medžiagos gabalu. Ir reakcijų tikrai buvo. Bet mūsų tikslas niekada nebuvo kažko įžeisti. Manau, kad menas yra ta erdvė, kurioje galima testuoti ribas ir daryti dalykus, kurie būtų neįmanomi už teatro ribų.
Kita svarbi nuoroda, manau, yra arabų kalba. Ant aktorės kūno arabų kalba užrašėme – arabų kalba yra tiesiog kalba, o ne ginklas. Ir keista, kaip dauguma iš karto galvoja, kad tai – citatos iš Korano. Manau tai puikiai atspindi dabartinį klimatą, nusistovėjusius įsitikinimus, kai tam tikra kalba negali būti matoma kaip kažkas plačiau.
– O koks jūsų požiūris į dabartinį politinį klimatą Europoje? Kodėl jūsų nuomone svarbu kvestionuoti hipokritiškumą politikoje?
– Klimatas įdomus. Manau, gana simptomiška, kad radikali homofobija, rasizmas ir nacionalizmas kyla būtent postsovietinėse, ex-socialistinėse šalyse. Manau, kad tose šalyse viena laisvės forma tapo pakeista kita. Tik antrosios atveju, ją pateisina demokratija ir galima stebėti, kaip toli demokratija gali eiti.
Viename spektaklyje bandžiau nagrinėti liberalios demokratijos fenomeną. Tačiau įdomu tai, kad jo metu sekant visas demokratines procedūras, išrenkama valdžia galiausiai yra visiškai nedemokratiška. Tai galima gyvai matyti Vengrijoje ar Baltarusijoje. Nemanau, kad padariau kažkokį niekam nežinomą atradimą, bet tai tik tampa ir įrodymu, ir įspėjimu, kad demokratija neturi mechanizmų, kuriais galėtų apsisaugoti pati nuo savęs ir papuola į savo pačios kalėjimą.
Ir iš tiesų, jei pažiūrėsime į demokratijos istoriją, ji dažnai suteikia pagrįstą platformą visiškai nedemokratiniams judėjimams. O jei pagalvosime dar iš šiandieninės perspektyvos, tai ji yra bejėgė, prieš, pavyzdžiui, klimato kaitą. Ji tiesiog neturi įrankių mus priversti save gelbėti.
Arba tai, kad niekas nėra baudžiamas už nusikaltimus klimatui. Svarstydamas apie tai demokratiją imu matyti kaip mediumą, kuris pats save neigia.
Šiuo metu kovojame su įvairiomis problemomis, kylančiomis iš manipuliavimo galios pozicijos. Todėl susimąsčiau: ar įmanoma kurti teatrą, kuriame hierarchija neegzistuotų? Esu matęs ne vieną spektaklį, kuriame kvestionuojami galios pozicijų klausimai, tačiau galiausiai tie kūriniai žiūrovo nerasdavo.
– Kalbėdamas apie „Mūsų smurtas ir jūsų smurtas“ sakote, kad Vakarus ir Europą labiau sujaudina teroristinė ataka Paryžiuje, negu, tarkime, Bagdade. Manau, ši mintis darosi dar aktualesnė dėl pastarųjų įvykių Afganistane. Kaip tai atsiskleidžia spektaklyje?
– Tai, kas vyksta, atrodo, spektakliui tik ir leidžia gyvuoti ir suteikia jam naujų aktualumo sluoksnių, kuriuos, tikiuosi, žiūrovai perskaitys. Iš tiesų mes keliame radikalius klausimus, kurie gali ne vieną supykdyti. Skaičiuojame, kiek žmonių jau žuvo Artimuosiuose Rytuose ir sakome, kad taikos nebus tol, kol nebus pralietas tolygus skaičius europiečių kraujo. Tai neskamba maloniai ir to nepateikiame kaip sprendinio. Veikiau tai tik bandymas parodyti, kad žmonių iš kitų kraštų gyvybei mes nesuteikiame tokios pat vertės. Ir taip jau yra nuo seno. Taip pat ir su socialiniais sluoksniais – taigi teisės, dėl kurių buvo kovojama Prancūzijos Revoliucijos buvo orientuotos tik į tam tikrą sluoksnį. Ir tai tebevyksta.
Veikiau tai tik bandymas parodyti, kad žmonių iš kitų kraštų gyvybei mes nesuteikiame tokios pat vertės.
Šią problemą matau visur ir keliu klausimą: iš ko kyla pasirinkimas diskriminuoti kažkurią socialinę grupę, rasę ar tautą? Tikrai nežinau, bet spėju, kad viso to pagrindas yra kapitalizmas. O didžiausia kapitalizmo baimė ta, kad visiems susivienijus, jis nebeteks prasmės. O jam rūpi pasipelnyti iš skirtumų – pelnui reikia karo? Bus. Reikia 20 metų praleisti Afganistane? Irgi bus, net jei tai kainuoja šimtus milijonų dolerių. Jei JAV ir pralaimėjo karą, tai JAV ginklų ir karo reikmenų pramonė tik išlošė.
– Ar „Mūsų smurtas ir jūsų smurtas“ spektaklį galėtumėt pavadinti provokuojančiu? Jei taip, kodėl?
– Niekada netikėjau tuo teatru, į kurį publika tiesiog ateina ir ramiai išeina. Niekada nenoriu tiesiog pamaloninti publikos, nemanau, kad tokia turėtų būti meno užduotis. Ir iš tiesų, siekiu sukelti nepatogias, galbūt į konfrontaciją vedančias situacijas, kuriose iš publikos tikiuosi aktyvaus vaidmens. Nesiekiu, kad publika spektaklio metu taptų bendruomene, kaip tik, noriu, kad kiekvienas suvoktų, jog šalia esantis žmogus gali būti visai iš kitos visuomenės klasės ar kitų pažiūrų.
„Mūsų smurtą ir jūsų smurtą“ kai kuriuose miestuose pasitiko policijos saugomi protestai. Ir tai irgi dalis spektaklio, kuri tik parodo, kad teatras už dėžutės sienų nesibaigia.
– Pats smurtas tampa kaip svarbi koncepcija spektaklyje. Apie kokį smurtą konkrečiau kalbate ir kokias jo apraiškas matote dabartinėje visuomenėje ar institucijose?
– Manau, kad smurtas pirmiausia ir kyla iš institucijų. Tai, kas parodoma medijose, žiniasklaidoje – tik ledkalnio viršūnė. Nors tai irgi prisideda prie smurto reprodukavimo. Ir tai viena iš smurto koncepcijų, kurią bandome nagrinėti spektaklyje. Nebandome užsiimti didaktika ir sakyti publikai, kaip perlipti per tai. Vis tik tai stipri europietiškos tapatybės dalis – pažiūrėkite, kaip tvarkomasi su pabėgėlių krizėmis. Pirmiausia puolama uždarinėti sienas, statyti tvoras.
Smurtas pirmiausia ir kyla iš institucijų.
Kroatijoje, kurioje gyvenu, gyvena pabėgėliai iš Afganistano. Kai kurie bandę pareiti sieną su Slovėnija buvo policijos tiesiog parstumti atgalios. Taip žaidžiami politiniai žaidimai.
Taip pat Lenkijos ir Vengrijos situacija – nemanau, kad greitu metu ten įvyks pokyčiai. Tiesiog politinės jėgos, šiuo metu esančios valdžioje, atrado mechanizmus, kuriais gali visuomenėje efektyviai sėti baimę.
Kaip ir minėjau, Europa linkusi pamiršti savo kolonialistinę praeitį. Užtenka pažiūrėti vien į muziejų eksponatus, kurių dauguma buvo pavogti iš kolonijų. Smurtas prieš jas vis dar vyksta, o kolonijas turėjusios šalys nė nebando parodyti, kad apgailestauja dėl to, kas buvo. Prancūzija net vėl bando atgauti savo įtaką Afrikos šalyse.
Vilniaus tarptautiniame teatro festivalyje „Sirenos“ spektaklis „Mūsų smurtas ir jūsų smurtas“ bus parodytas spalio 4 ir 5 dienomis, 19:00 Lietuvos nacionalinio dramos teatro Naujojoje salėje. Bilietai: Tiketa ir Teatrai.lt
Vilniaus tarptautinis teatro festivalis „Sirenos“ vyks iki spalio 7 dienos. Daugiau informacijos apie renginius galima rasti internetinėje svetainėje ir feisbuko paskyroje @sirenos.festival.
Festivalį finansuoja Lietuvos kultūros taryba. Festivalį remia Vilniaus miesto savivaldybė. Festivalio mecenatas: Yukon Advanced Optics Worldwide. Organizatorius: „Vilniaus festivaliai“.
