Konflikto priežastis – melas
Situacija, kai norima uždrausti spektaklį, man jau yra matyta. Mes jau daug kartų susidūrėme su panašiais atvejais. Kiekvieną kartą tai vyko dėl neteisingos išankstinės nuomonės. Tą nuomonę išsakydavo žmonės net nematę spektaklio, nežinantys jo turinio. Žmonės, mosuojantys melu, paskleistu per, tarkim, dešiniųjų ar konservatyvių pažiūrių žmonių tinklaraščius, kur sakoma, kad į Jėzaus veidą mėtomi ekskrementai. O tai yra visiškai klaidinga.
Antra vertus, norint paneigti tuos gandus, pakanka tiesiog pamatyti spektaklį. Tiesa yra aiški, nėra ten jokių ekskrementų, jie nemetami į jokią pusę. Tai tėra kažkieno išradimas ir išsigalvojimas. Tie, kas blogai kalbėjo apie spektaklį, iš tiesų jo niekad nematė, nesiteikė pažiūrėti. Tai tiesiog išankstinė nuomonė. Ir galimas spektaklio uždraudimas yra cenzūra, o jos priimti nevalia. Tai kontrolės būdas, kuris yra nepriimtinas. Aš priimu kritiką, bet ne cenzūrą, išsakytą a priori. Kritiką, bet ne fašistinį būdą uždrausti laisvą išraišką.
Pirma scena yra grynai žmogiška. Senas žmogus negali sulaikyti išmatų, tai yra įprastas reiškinys šeimose ir senų žmonių gyvenimuose. Senolis, kuris netenka savo orumo – tai juk žmogiška situacija. Tai yra sunkus reginys, sunkiai priimtina tikrovė. Tačiau pereiti prie teiginio, kad yra mėtomi ekskrementai – tai jau melas, kurį aš atmetu. Tai apskritai man kelia siaubą. Man tai labai svetima.
Rinkimų įkarštyje
Suprantama, kad tai, kas vyksta dabar Lietuvoje, taip pat yra panaudojama politiniais tikslais. Tačiau visa ši situacija – nieko stebėtino. Pasitarnavo rinkimai. Kai jie vyko Prancūzijoje, kaskart buvo ištraukiamas šis skandalas. Būtent politiniais tikslais. Nes kai aš pakviečiau prieš spektaklį pasisakiusius asmenis susitikti diskusijai po spektaklio, tie žmonės net nenorėjo dalyvauti pokalbyje. Jie nenorėjo užmegzti dialogo. Tad jo ir nebuvo. Nes šiems žmonėms pernelyg patogu tiesiog pasinaudoti melu – tai auksinė proga. Kad įrodytų, jog jie yra, kad dirba ir t.t. Labai įprastas ir labai liūdnas dalykas.
Bet mes puikiai žinome, kad ši polemika, šie ginčai ideologiniais tikslais yra naudojami kaip propaganda. Mano darbo tikslas tikrai nebuvo sukelti skandalą religingų žmonių tarpe. Priešingai, tai yra apmąstymas, refleksija. Jeigu norite, religinis apmąstymas arba apmąstymas apie religiją. Tačiau spektaklį lygiai taip pat gali žiūrėti ir ateistas. Noriu pasakyti, kad tai nėra pagarbinimas. Ar maldos aktas. Tai problema, kuri iškeliama, galima sakyti, Jėzaus veido papėdėje.
Tai, jog visa šitai vyksta šiandien – visai nėra keista. Kai susvyruoja tikrumas, ekonomika nėra geroje situacijoje, religija išnyra neurozės pavidalais. Taigi, ideologiniais pavidalais. Kai religija naudojama kaip instrumentas, kaip ginklas, atsiranda tų, kas nori pasikinkyti žmonių nepasitenkinimą, baimę, nerimą ir nori nukreipti tai pseudodvasine, bloga linkme. Tai labai pavojinga. Taip, iš visko yra daroma karikatūra. Tai labai paprasta.
Spektaklį matę bažnyčios atstovai supranta ir remia
Bažnyčios atstovų, kurie atėjo pažiūrėti spektaklio, pozicija yra teigiama. Mes turime kunigų, teologų, vienuolių laiškų, spektaklio analizių... Tad kyla klausimas, kaip bažnyčios atstovų ginamas meno kūrinys gali būti laikomas profanaciniu, piktžodžiaujančiu prieš religiją? Žinoma, be tų, kurie matė, yra ir kita dalis bažnyčios, kurie piktavališkai nenori pamatyti spektaklio ir yra iš anksto nusistatę. Jie nenori pripažinti, kad tai – spektaklis, kurio turinys, na, nesakyčiau, krikščioniškas, labiau – kristologinis. Nežinau, kaip paaiškinti... Tiesiog, tai yra gyvas Dievo Sūnaus veido reginys. Suprantama, tai ne atvirukas, ne nusaldintas tikėjimo atvaizdas, tai problemiškas reginys, tačiau jokiu būdu ne prieš religiją piktžodžiaujantis spektaklis. Tai jokiu būdu nėra spektaklis, norintis užgauti kieno nors jausmus. Net priešingai.
Kita vertus, kas yra tikėjimas? Tikėjimas nėra tikrumas, jis minta abejonėmis. Ir Jėzus, būdamas ant kryžiaus, turėjo tą abejonę: „Mano Dieve, kodėl mane apleidai?“. Tai nebuvo piktžodžiavimas. Italų filosofas Luigi Pareyson kalba apie laisvės antologiją ir, jo nuomone, netgi tikėjimo atsisakymas yra tos paradoksalios žmogaus laisvės dalis. Ir kartu - dieviškos, todėl, kad ta laisvė žmogui apskritai buvo suteikta. Taigi, net ir norint neišeitų piktžodžiauti. Tai primityvus, prietaringas tikėjimo matymas. Tokiu atveju tikėjimas virsta stadbmeldyste. Ir išvien su tuo einantys žmonės tokiu atveju tampa stabmeldžiais ir patys piktžodžiauja prieš Dievą, laikydami jį tokiu primityviu. Jie paverčia tikėjimą tokiu tikrumu, tarsi tai būtų ideologinis ginklas. Tai – manipuliavimas.
Kalbos, jog spektaklis žeidžia tikinčiųjų jausmus yra labai toli nuo to, ko aš siekiau. Neketinau nieko užgauti, man visai neįdomu būti provokatoriumi, juo būti aš nesiekiau. Apskritai, net tas žodis man yra labai svetimas, aš visiškai nenoriu provokuoti. Tarp kitko, šiame spektaklyje nėra nieko provokatyvaus šiems laikams. Taip, finale yra momentas, kai Kristaus veidas tampa juodas, užtamsėja. Ta juoda spalva, kuri teka veidu, yra rašalas. Juodas rašalas, kuris nurodo į Šventojo rašto rašalą. O jei kas nors tame įskaito kažką kito, tai yra jau ne mano interpretacija. Aš į nieką ekskrementų nemėtau.
Režisierius tiki Lietuvos žiūrovų sąmoningumu
Aš pats labai pasitikiu publikos intelektu. Ir labai tikiu žiūrovų kritiniais gebėjimais. Aš priimu kritiką, bet ne fašistinį būdą uždrausti rodyti spektaklį. Taigi, ne taip, kaip kažkas, kas laiko žiūrovus idiotais, kuriuos reikėtų apsaugoti. Aš tikiu žiūrovo atsakingumu, jo matymu. Tai yra, be abejo, probleminiai vaizdai. Jie nėra paprasti, aš pats pirmas tai pripažįstu. Tai ne šventas abrozdėlis, ne nusaldintas atvaizdas, tai nėra guodžiantis atvaizdas. Tai reginys, iškeliantis klausimus. Kaip ir kiekvienas Biblijos puslapis. Biblijoje yra upės kraujo. Tai žiauri ir sudėtinga knyga, ir reikia sugrąžinti šiai temai jos gylį, sudėtingumą. Kad tai nebūtų cukraus gabalėlis prietaringiems žmonėms
Aš tikiuosi, kad atvešiu šį spektaklį į Vilnių, antraip tai būtų įžeidimas lietuvių publikos intelektui. Aš viliuosi, kad Lietuvos publika nepriims tokios smurto prieš ją formos ir nesutiks su tuo. Jeigu kažkurie žmonės nenori matyti spektaklio, tegul jie lieka namie. Tačiau jie neturi teisės uždrausti kitiems laisviems piliečiams žiūrėti to, ką jie nori. Nes kalbant apie žmogaus teises, tai būtų žingsnis atgal. Visa tai labai baisu.
Rytoj bus kokia nors rasė, kuri neįtiks, kitą dieną – daina, paveikslas, filmas, knyga... Paskui ištisa eilė knygų ir t.t. Laisvės principas turi galioti besąlygiškai. Net jei galbūt tai kažkam atrodo nepatogu. Mes visi esame skirtingi. Ir bažnyčia turi priimti kitoniškumą savyje. Tai nėra uždaras išrinktųjų asmenų klubas. Katalikai nėra išgelbėtieji. Nėra žinoma, kas išsigelbsti. Neužtenka būti kataliku, kad būtum išgelbėtas. Tačiau jie jaučiasi, tarsi būtų privilegijuotieji, turintys tiesą savo kišenėje. Kas yra tiesa? Galėtume tęsti labai ilgai... Situacija tampa jau tikrų tikriausiu kliedesiu. Tikėkimės, pavyks susitikti ir tęsti pokalbį po spektaklio su tais, kurie jį bus matę.
