Spektaklio kūrimą prilygina kelionei
Kaip rašoma pranešime žiniasklaidai, slovėnų režisierius Tomi Janežičius vadinamas tikru Antono Čechovo žinovu – su garsiojo rusų dramaturgo kūryba režisierius praleidęs daugybę metų, garsias A.Čechovo pjeses statęs įvairiausiose pasaulio šalyse, o temas apmąstęs bei interpretavęs skirtingais pjūviais.
Vilniaus mažajame teatre T.Janežičius stato spektaklį pagal A.Čechovo pjesę „Dėdė Vania“. Jau anksčiau su šia pjese dirbęs Italijoje, režisierius nekantrauja išvysti kūrybos rezultatą čia, Vilniuje, Mažojo teatro scenoje, su atrastais ir pamiltais aktoriais.
„Šio spektaklio kūrimas Vilniaus mažajame teatre – nuostabi kelionė, kai kiekviena diena buvo labai džiaugsminga. Man labai patinka mūsų komanda, man patinka aktoriai, su kuriais kūrėme, žaidėme, keliavome per šį procesą. Esu labai susijęs su A.Čechovo kūryba ir būtent joje yra tiek daug ką atrasti, išžaisti... Pavadinčiau tau niekad nesibaigiančiu keliu“, – pasakoja T.Janežičius.
Kalbėti dienų dienas
Viena vertus, anot režisieriaus, kalbėti apie spektaklį, kuris dar gimsta, vystosi, dar tik ruošiamas pristatyti žiūrovams – be galo keista: „Tu visuomet kuri tam, kad į spektaklį ateitų žmonės, taptų jo liudininkais, dalimi. Todėl kalbėti apie dar esamą procesą keista. Ir, kita vertus, apie spektaklį galima kalbėti dienų dienas...“
T.Janežičius, pasakodamas apie pjesę „Dėdė Vania“, tvirtina joje randantis ne vieną įdomią ir aktualią temą. „Viena temų pjesėje – darbas ir tai, kaip mes susiję su darbu. Ar dirbame tam, kad užsidirbtume gyvenimui? Ar dirbame, kad realizuotume svajones? O gal visai neturime darbo? Dirbame kažkam ar dėl kažko? Ar darbas šventas? Ar turime dirbti sunkiai, ar mėgautis? Ar turime teisę nedirbti? Tokių ir panašių santykių su darbu yra daugybė“, – teigia režisierius.
Ši, darbo tema, anot T.Janežičiaus, yra labai aktuali šiomis dienomis. Kūrėjas tikina, kad gyvename ultraproduktyvumo apsėstame pasaulyje: „Praeityje žmonės galvojo, kad pažanga leis jiems dirbti vis mažiau ir mažiau. Nutiko priešingai – šiandien dirbame kaip niekad daug ir esame apėsti minties būti produktyvūs.“
Kita ryški tema, aptinkama pjesėje „Dėdė Vania“, vis akcentuojama T.Janežičiaus – nesėkmė. Pasak režisieriaus, garsioji A. Čechovo pjesė turi komedijos šaknis, paremta savotiška klouno drama: „Čia kalbama apie nesėkmę, kai kažkas blogo nutinka netinkamu metu – ne tik tuomet, kai tiesiog netinkamu metu atsiduri netinkamoje vietoje, bet kai nenaudingi, nereikalingi dalykai nutinka blogu metu, nelauktai. Ir mes mėgstame stebėti, kai tai įvyksta scenoje – nesėkmes patiriantys herojai mus savotiškai išlaisvina, atpalaiduoja. Todėl mano tikslas statant „Dėdę Vanią“ – sukurti šiuos herojus, keliančius mums ne tik juoką, bet ir simpatiją, meilę“, – pasakoja režisierius.
Teatras – kas jis jums?
Kalbėdamas apie teatrą, T.Janežičius teigia, kad tai yra žaidimas su tikrove ją transformuojant, todėl jam įdomu, kai scenoje matome realius daiktus, realistiškas istorijas. „Scenoje įvyksta neįtikėtini procesai. Tai, ką matome, matome per savo asociacijas. Tačiau veiksmas scenoje daiktus ir istorijas apipina papildomomis prasmėmis. Nors būdami teatro salėje esame toje pačioje vietoje, nesiblaškome, nejudame, tačiau mūsų fantazijos, vaizduotė, psichologinis turinys veikia labai aktyviai ir erdvė kinta, transformuojasi. Taip apibūdinčiau teatro patirtį“, – sako režisierius.
Režisūra, pasak T.Janežičiaus, tokia pat įvairialypė, kintanti, skirtingus vaidmenis ir funkcijas sutelkianti veikla: „Režisierius turi diriguoti grupei, įkvėpti, lydėti. Lygiai taip pat – analizuoti dalykus, suprasti ir būti empatiškas. Dirbti su skirtingomis meno rūšimis vienoje vietoje. Būdamas režisieriumi, nagrinėju temas, kokių nebūčiau nagrinėjusi jokiame kitame darbe. Ir čia leidžiu laiką su žmonėmis, su kuriais kitu atveju nebūčiau susitikęs.“
