Pasak iš Ukrainos kilusio, Sankt Peterburge studijas baigusio ir ilgus metus Sverdlovsko bei Permės teatrams vadovavusio režisieriaus, „Šukšino herojai – labai kasdieniški, tačiau jų gyvenime netrūksta didžiulių aistrų ir reikšmingų apsisprendimų. Patogus ir šiltas buvimas ne jiems, ir būtent tai jų gyvenimus paverčia šekspyriška drama.“
Apie teatrą po karantino laikotarpio ir gyvo ryšio su žiūrovais būtinybę, apie vidinę žmogaus laisvę prisiimti savo likimą bei didžias dramas mažuose gyvenimuose – toks šis pokalbis po generalinės spektaklio „Valia“ repeticijos.
– Kaip jaučiatės šiandien, po aštuonių mėnesių tylos teatre, matydamas žmones besirenkančius į salę žiūrėti spektaklio? Ką jums reiškia šis susitikimas su žiūrovais?
– Teatre yra daug stresinių situacijų. Tačiau šiandien man dar sunkiau, nes esu naujokas šiame mieste ir apskritai Lietuvos teatre. Norint suprasti teatro publiką, jos reakcijas į vienus ar kitus dalykus, reikia pažiūrėti nemažai spektaklių skirtinguose Vilniaus teatruose. Todėl tai, bent kol kas, man nėra knyga, kurią skaityčiau lengvai ir greitai. Šiek tiek įsivaizduoju, kaip užmegzti santykį su pasauliu, tačiau tai – bendrinė užduotis. O kaip kalbėtis su šio teatro, šio miesto publika – man dar yra paslaptis.
Tačiau vienu aspektu klausimų man nekyla ir tai – didžiulė laimė. Kalbu apie ryšį su teatro vadove Olga Polevikova, kuri pakvietė mane čia kurti. Mes idealiai vienas kitą suprantam ir todėl galime dirbti ranka rankon. Koks yra džiaugsmas, kai netenka nieko įrodinėti ir aiškinti...
Be jokios abejonės, Vilnius – didžiojo teatro genijaus miestas. Matau, kaip artimojoje aplinkoje Eimuntas Nekrošius yra suvokiamas natūralia vietinės kultūros dalimi, tačiau neįsisąmoninama, kad šis režisierius yra mato vienetas ištisai kartai, ir pagal jį yra vertinama tai, kas vyksta šiandienos teatre toli už Lietuvos ribų. Maža to, ateiti dirbti į teatrą, kuriam ištisą dešimtmetį vadovavo Jonas Vaitkus ir kuriame rodomas Oskaro Koršunovo spektaklis – tai man didelė atsakomybė.
Galimybė atverti naujus pasaulius ir reaguoti į dabarties iššūkius, teatrą paverčia nuolatos besikeičiančia ir besivystančia kūrybine teritorija.
Galimybė atverti naujus pasaulius ir reaguoti į dabarties iššūkius, teatrą paverčia nuolatos besikeičiančia ir besivystančia kūrybine teritorija. Todėl džiaugiuosi, kad per gyvenimą man pavyko išmokti atsiriboti nuo savo paties patirties ir žinojimo. Juk kūrybos žmogui svarbiausia yra pamiršti tai, kas buvo vakar, nes jei jis nori pakartoti sėkmę, tuomet praranda galimybę patirti šią akimirką ir suprasti tai, ko iš jo reikalauja dabartis.
Mažo to, teatras turi ne tik atspindėti dabartį, bet ir akies krašteliu žvilgčioti į ateitį, kad žiūrovas galėtų stiebtis. Juk knygą galima padėti į lentyną ir kuriam laikui pamiršti, paveikslą – nukišti į tamsiausią sandėliuko kampą, kol jis sulauks savo valandos ir bus suprastas, o jo autoriaus pavardė bus įrašyta į meno istoriją. O teatras neturi tokios prabangos. Jis privalo būti aktualus ir būtinas šiandien pat.
– Ar pastarieji metai, kai teatrai buvo uždaryti, o dialogas tarp aktorių ir publikos buvo nutrūkęs, turi įtakos pačiam teatrui, jo raiškai?
– Žinoma, galima sugalvoti įvairių pakaitalų, kurie laikinai atstotų gyvą žmonių tarpusavio santykį, tačiau jie niekada iki galo nepakeis to, kas vyksta susitikus akis į akį. Galima apgaudinėti save ir rodyti spektaklius internetu, žiūrėti juos ekranuose ir tokiu būdu plėsti savo suvokimą. Tačiau teatro paskirtis nėra auklėti. Jis apšviečia žmogaus sielą per asmeninį santykį ir dialogą tarp artisto, jo personažo bei žiūrovo. Teatras, visų pirma, tai jausmų visata. Jei stebėdamas spektaklį žiūrovas susimąsto, ima juoktis ar verkti, vadinasi, mes esame teisingame kelyje. Štai kodėl bet koks pakaitinis kontaktas yra melagingas.
Per šį laiką atšipo ne tik aktorių, bet ir žiūrovų instrumentai, kuriais vyksta abipusis ryšys.
Šie tylos metai, be abejo, turi neigiamų pasekmių teatro gyvenimui. Žmonėms yra sunkiau atverti savo sielas ir išskleisti savo jausmus. Uždarytas teatras – tai ir užverti žmonių jausmai. Todėl per šį laiką atšipo ne tik aktorių, bet ir žiūrovų instrumentai, kuriais vyksta abipusis ryšys. Juk savo gebėjimus reikia nuolatos puoselėti. O kadangi tai dialogas tarp dviejų pusių, tilto statyba turi vykti tiek iš aktoriaus, tiek ir iš žiūrovo.
Žinoma, mes nesėdėjome rankų sudėję, o intensyviai treniravomės. Tačiau yra dalykų, kurie susiję tiesiogiai su žiūrovo buvimu salėje ir be jo tai negali atsirasti. Publika yra katalizatorius biocheminių procesų, kurie ima vykti aktoriaus viduje. Repeticijų metu aktorius ruošiasi kūrybai, tačiau pats kūrimo procesas ima vykti tik kartu su žiūrovu. Galima sakyti, kad būtent žiūrovas aktoriui suteikia galimybę kurti, kurti išties. Tai – esminis dalykas.
– Dar visai neseniai mums visiems bendra karantino patirtis lyginta su kalėjimu ir priverstiniu uždarymu. Kai kurie žmonės negalėjo to priimti ir traktavo kaip jų laisvės suvaržymą. Tam tikra prasme ši tema šmėkšteli ir jūsų spektaklyje „Valia“. Etimologiškai šis žodis reiškia ne tik žmogaus apsisprendimą daryti ar nedaryti tam tikrų veiksmų, bet ir laisvę. Kiek jums pačiam šiame spektaklyje buvo svarbu pagauti laiko dvasią ir reflektuoti mus visus palietusias šių metų patirtis?
– Dabartinis pasaulis žmogui suteikia nesuskaičiuojamą gausybę galimybių. Iš esmės, žvelgiant į išorines sąlygas, mes vis labiau tampame laisvi ir beribiai. Karantinas yra tik trumputė nepatogumų sukėlusi akimirka šiame laisvėjimo kelyje. Šiandien esame laisvi pasirinkti daugybę kelių, kurie tiesiasi po mūsų kojomis: keliauti, tapti kuo panorėję, užsiimti veikla, kuri džiugina ir teikia malonumą. Mums nebūtina prisirišti prie vietos, žmonių, įpročių – galime leisti sau ne turėti, bet naudotis.
Tačiau didžiausias žmogaus stabdis – vidinio tikslo nebuvimas. Kai nėra tinkamų išorinių sąlygų gyventi kaip įprasta, kaip patogu, žmogaus sielos kalėjimu tampa jo pasaulėžiūra. Mes prarandame savo laisvę tuomet, kai šiame pasaulyje nebeturime valios padaryti išties kažką reikšmingo ir svarbaus. Esminis žmogaus bruožas – tai gebėjimas pašokti aukščiau savo paties vidinio kalėjimo.
Man nesuprantama, kai pandemijos laikotarpis yra lyginamas su kalėjimu. Nejaugi išoriniai faktoriai gali turėti didelės įtakos žmogaus sąmonei?
Man nesuprantama, kai pandemijos laikotarpis yra lyginamas su kalėjimu. Nejaugi išoriniai faktoriai gali turėti didelės įtakos žmogaus sąmonei? Mahatmai Gandhis buvo uždarytas kalėjime, tačiau ir čia jis buvo laisvas. Tad viskas priklauso nuo žmogaus valios, laisvos dvasios, kuri ir veda link didžių darbų. Kiekvieną dieną galima pasodinti po medį – įsivaizduokite, koks miškas per gyvenimą užaugtų vos vieno žmogaus dėka. Kas trukdo mums atsiplėšti nuo smulkių kasdienybės reikaliukų ir padaryti kai ką išties svarbaus, globalaus?
Man rodos, esminis dalykas šiame gyvenime – tai laiku suvoktas jo laikinumas. Šukšino herojai – labai kasdieniški, tačiau jų gyvenime netrūksta didžiulių aistrų ir reikšmingų apsisprendimų. Patogus ir šiltas buvimas – ne jiems ir būtent tai jų gyvenimus paverčia šekspyriška drama.
– Iš čia kyla dar viena svarbi šio spektaklio tema – tai žmogus gėrio ir blogio akivaizdoje. Spektaklio personažai nuolatos vaikšto tartum ant ašmenų, o didžiausios dramos vyksta ne tiek jų tarpusavio santykiuose, kiek vidiniuose apsisprendimuose.
– Meno užduotis – iškristalizuoti svarbiausias problemas ir stumtelėti žmogų jų link. Žinoma, visi žmonės skirtingi, tačiau vienas savo laiką leidžia ieškodamas nuolaidų, o kitas – bandydamas priprasti prie mažesnio kiekio deguonies, nes ketina lipti į Everestą.
Todėl esminis žmogaus klausimas – „Kodėl aš gyvenu?“ niekur nedingo nei pandemijos metu, neprapuls ir jai pasibaigus. Ką aš galiu sau leisti ir ko negaliu? Koks yra mano pasirinkimas? Štai kas išties mus visus turėtų jaudinti.
Visi žmonės skirtingi, tačiau vienas savo laiką leidžia ieškodamas nuolaidų, o kitas – bandydamas priprasti prie mažesnio kiekio deguonies, nes ketina lipti į Everestą.
Vienas pirmųjų mano prisiminimų yra iš pasivaikščiojimų su proseneliu po kapines. Jis man rodydavo užrašus antkapiuose ir sakydavo: matai, koks trumpas brūkšnelis tarp dviejų skaičių? Tai ir yra žmogaus gyvenimas. Štai kodėl nuolatos turi sau užduoti klausimą: kuo šiandien tapai geresniu? Kuo vakarykštis tu skiriesi nuo šiandieninio?
Žinote kuo žavūs yra tie maži kaimeliai ir paprasti jų žmonės, apie kuriuos rašė Šukšinas? Nes jie supranta gyvenimo vertę, jo trapumą ir baigtinumą. Galima tiesiog nugyventi gyvenimą, bet galima jį panaudoti tam, kad tavo vaikai gyventų geriau nei tu pats. Arba galima savo laiką skirti tam, kad geriau gyventų visa šalis. Tai jau asmeniniai pasirinkimai.
– Šiame spektaklyje taip pat yra iškeliamas individualaus apsisprendimo ir pasirinkimo klausimas ir dėl to jis sukrečiančiai egzistencinis. Jūs žinote, viena pamatinių tiesų krikščionybėje – laisva žmogaus valia...
– Būna žmonių, kurie ne stovi ant žemės, bet yra šiek tiek nuo jos pakilę. Arba žmonių, kurie bando vaikščioti žiūrėdami į žemę. Tokie greiti yra kur nors įkristi, atsitrenkti ar nuklysti neaišku kur... Štai kodėl žmogus turi tvirtai remtis į žemę, žvilgsnį kreipti į dangų ir eiti į priekį. Šitokie niekada nenukrenta. Apie tai ir yra šis spektaklis ir visas Šukšinas.
Rašytojas gyveno epochoje, kai to, ką galvoji, geriau buvo nesakyti. Bent jau tiesiai šviesiai. Tačiau jo mintis „dorovė yra tiesa“ – amžina ir tinka bet kokiam laikmečiui. Sovietų valdžia Šukšiną buvo išglosčiusi, suteikusi visus įmanomus apdovanojimus, tačiau rašytojas gyveno sudraskyta siela, puikiai suvokdamas, kad ši santvarka pastatyta ant melo ir veidmainystės. Štai kodėl būtinybė sakyti tiesą, ji atvedė prie apsakymų, kuriuose jis vaizdavo tikrus žmones ir nesumeluotus jų pasirinkimus.
Žinote, būna žmonių, ant savo pečių nešiojančių ne savo, bet kitų likimus. Tuščiai nugyventas svetimas gyvenimas – tai tragedija. Todėl nuo jaunų dienų žmogui reikia nuolatos užduoti tą patį klausimą – „Kam visa tai?“ Juk ar gali būti kas liūdniau, jei žmogus šį klausimą iškelia sau per vėlai, kai gyvenimas jau yra nugyventas?
Būna žmonių, ant savo pečių nešiojančių ne savo, bet kitų likimus. Tuščiai nugyventas svetimas gyvenimas – tai tragedija.
– O režisierius, statantis kitų autorių kūrinius, kuriantis jų pasaulio interpretacijas – ar jis pats, nėra tas, kuris matuojasi svetimus likimus?
– Taip, šiandien aš gyvenu mažu rusišku kaimu ir didžia Šukšino filosofija bei jo tvirtybe. Po savaitės aš imsiuos Šolomo Aleichemo kūrinių ir apsigyvensiu žydiškame miestelyje, kur patirsiu visiškai kitus jausmus. Po trijų mėnesių bandysiu perprasti Romaino Gary kūrybą – tapsiu arabu, auklėjamu mamos žydės ir bandysiu suprasti, kaip gyventi šį gyvenimą. O dar po kurio laiko imsiu į pasaulį žvelgti per Gogolio pasaulėžiūrą ir mąstymą.
Išties, gali susidaryti įspūdis, kad aš interpretuoju šių autorių kūrybą. Tačiau yra kiek kitaip: aš pasirenku literatūros kūrinius, įeinu į jų pasaulį, kurį bandau pamatyti savo žvilgsniu iš šios dienos perspektyvos ir būtent tokį požiūrį pateikiu publikai. Tad aš pasirenku autorius, kuriuos iš knygų lentynos perkeliu į teatro sceną, tokiu būdu sureikšmindamas ir išskirdamas juos iš kitų.
Žinote, tikrieji teatro kūrėjai, nors yra gana konservatyvūs, išties yra labai tolerantiški. Jie neturi nieko asmeniško ir būtent tai jiems suteikia galimybę suprasti visus be išimties.
