Kalbamės apie tai, ką reiškia kurti teatrą, paremtą mokslu.
– Kaip atsirado meno ir mokslo laboratorija?
– Meno ir mokslo laboratoriją kartu su Loriana Kilaite įkūrėme 2014-aisiais. Loriana – medikė, vaikų kardiologė. O aš buvau arti teatro, nes paraleliai studijavau ekonomiką ir teatro vadybą, tad man seniai kirbėjo mintis sujungti mokslo ir meno sritis. Abi norėjome gilesnės sąsajos, tai yra, neužsiimti mokslo pristatymu mene, o pasižiūrėti, ar mokslas galėtų įkvėpti meną. Veikiame dviem kryptimis – su edukaciniais projektais (organizuojame „Jaunųjų astronomų sąskrydį“ bei kitus mokslo populiarinimo renginius) ir meniniais projektais (pastatėme du spektaklius, surengėme pjesių konkursą, dabar dirbame prie dviejų naujų spektaklių).
– O kaip pačiai sekasi suderinti tokias, iš pirmo žvilgsnio skirtingas, sritis – ekonomiką ir teatrą?
– Užsiimdama viena veikla, pailsiu nuo kitos. Tiesa, tuomet tenka dirbti visą laiką (juokiasi). Šiaip viduje viską suderinu, juolab jog mano sritis – kultūros ekonomika. Jeigu nedalyvaučiau kultūros lauke pati, tuomet trūktų praktikos ir mažiau apie ką turėčiau papasakoti studentams.
– Gal gali paaiškinti plačiau, kas yra ta kultūros ekonomika?
– Tai gana nauja tema Lietuvos mokslo lauke. Aš pati ją atradau natūraliai: studijavau ekonomiką ir domėjausi kultūros sektoriumi, taip atsirado tema mano disertacijai. Lietuvoje kultūrą finansuoja įvairios institucijos – ekonominiu aspektu šis sektorius neefektyvus. Kultūros ekonomika mėgina išsiaiškinti, kodėl kultūros sektorius nepelningas ir kokiu būdu galime įvertinti kultūrinę jo vertę. Tarkime, kaip apskaičiuoti Trakų pilies vertę? Tuo mes ir užsiimame, analizuojame kultūros sektorių ekonominiu aspektu.
– Pirmąjį spektaklį „Dalykai“, paremtą kvantine fizika, kurį režisavo Paulius Markevičius, pristatėte 2016-ais. Su kokiais iššūkiais susidūrėte sugalvoję tokį drąsų žingsnį? Ir kodėl atsispyrėte būtent nuo fizikos?
– Pirmiausia buvo mintis statyti spektaklį be pjesės. Ne dėl to, jog neturėjome medžiagos – pjesių, kuriuose mokslo teorijomis analizuojamas menas, yra. Tačiau mes norėjome pasižiūrėti, kaip mokslas gali įkvėpti ir paskui iš to sukurti spektaklį. Pasikvietėme režisierių Paulių Markevičių. Buvau su juo dirbusi anksčiau ir žinojau, kad Paulius gali ir mėgsta eksperimentuoti. Jis norėjo pradėti nuo kvantinės fizikos, tad du mėnesius visa kūrybinė grupė sėdėjo ir klausė fiziko Vytenio Pranculio paskaitų, pritaikytų specialiai jiems. Iš paskaitų gimė etiudai, improvizacijos. Spektaklio statymas buvo sudėtingas, viskas daug kartų keitėsi, pjesė buvo kuriama kūrybinio proceso metu.
– Prisiklausėte paskaitų apie kvantinę fiziką – o kaip tuomet su žiūrovais, kurie šios srities nesupranta? Programoje rašote, jog išmanyti kvantinės fizikos žiūrovams nebūtina...
– „Dalykuose“ daug sluoksnių, jį galima žiūrėti ir nieko apie kvantinę fiziką nenutuokiant, kadangi Paulius yra atmosferos meistras. Į spektaklį galima panirti ir atrasti tam tikrų sąsajų bei nuorodų, pavyzdžiui, į Bibliją. Tie, kurie turi daugiau žinių apie fiziką, pradeda matyti daugiau. Tarkim, judesio dalyje pastebi dalelių bangavimą. Įdomiausia, kai spektaklį pasižiūrėję mokslininkai, klausia, kodėl nepanaudojome vienos ar kitos teorijos. Tačiau mes ir nesistengėme atpasakoti teorijų, o tik panaudoti mokslą įkvėpimui.
– Po metų pasirodė kitas, P.Markevičiaus režisuotas spektaklis „Reikalai“. Šį kartą ėmėte konkrečią F.Diurenmato pjesę „Fizikai“, kodėl?
– Norėjome pasiimti jau esamą medžiagą ir pastatyti didesnio masto spektaklį. Čia vaidina daug aktorių, o Paulius nuo turimo teksto atsispyrė laisvai jį interpretuodamas. Tarkime, pastatyme, pjesėje veikiantis karalius Saliamonas, virsta Solomonu. Vyksmas tradiciškai vyksta scenoje, tačiau žiūrovus pasodiname kartu su aktoriais.
– Savo spektaklius rodote „Meno forte“ – turbūt tai didelis palengvinimas, kai esate nekomercinis ir nepriklausomas teatras?
– Taip, mums suteikiama platforma ir palaikymas. O „Meno forto“ direktorius yra ir mūsų šviesų dailininkas, su juo tenka dažnai pasikonsultuoti ir dėl vadybinių reikalų
– Kas sudėtingiausia būnant nepriklausomu teatru?
– Na, viskas prasideda nuo finansų – juk neturi kur repetuoti ir rodyti savo spektaklius. Taip pat visas finansavimas yra projektinis ir, jei negauni paramos, spektaklio tiesiog nepastatai. Iš kitos pusės, gali lengviau eksperimentuoti. Tad valstybinis finansavimas mums leidžia labiau rizikuoti – gal žiūrovų turėsime ir truputį mažiau, tačiau pasiūlysime kitokį spektaklį. Teatro lauke esame avangardas.
– Tikriausiai atsiranda ir tam tikras lankstumas, kai neturite vienos aktorių trupės?
– Taip, nei aktoriai mums, nei mes jiems neįsipareigojame. Mūsų repertuaras mažas, trupę išlaikyti būtų sunku, tačiau tam tikri aktoriai keliauja per visus spektaklius. Kai kurie prisijungia, kai kurie išeina. Tik labai sudėtinga repetuoti su aktoriais, dirbančiais skirtinguose teatruose, ir turinčiais skirtingus darbo grafikus. Beje, prieš premjerą visi su aktoriais išvažiuojame į Molėtų observatoriją – ten kartu gyvename ir bent savaitę bandome susikoncentruoti. Taip pat bendraujame ir su vietiniais mokslininkais, jei prireikia, dėl ko nors pasikonsultuojame.
– Kokie žiūrovai domisi jūsų spektakliais?
– Yra dvi žiūrovų grupės – tie, kuriuos užkabina mokslo tematika, ir tie, kurie mėgsta eksperimentus ir ieško netradicinių sprendimų. Teatro bendruomenėje „Dalykai“ sklando kaip reiškinys, kurį būtina pamatyti.
– Praėjusiais metais organizavote pjesių konkursą – kaip sekėsi atranka?
– Kai klausėmės paskaitų apie kvantinę fiziką, pasirodė smalsu, kokią pjesę iš to būtų parašęs ten dalyvavęs dramaturgas. Pjesių konkursas buvo mūsų trečiasis žingsnis. Iš pradžių pabandėme scenoje kurti teatrą, antrą kartą spektaklį statėme pagal esamą medžiagą. Galiausiai nutarėme surasti žmogų, kuris mums sukurtų pjesę. Sulaukėme penkiolikos pasiūlymų – tiek pradedančiųjų, tiek žmonių iš mokslo srities. Pasirinkome Justo Tertelio pjesę „Errorai“.
– Apie ką ši pjesė?
– Apie klaidas – Justas pasiūlė, jog norėtų apie tai rašyti, o mes organizavome paskaitų sesiją, kurioje visuomet dalyvaudavo dramaturgas Justas, režisierius Paulius ir dar keletas aktorių. Aiškinomės, apie klaidas moksle – kaip jas suprantame, kas yra paklaida ir kas būtų, jeigu klaidų neįvyktų. Pjesėje kalbama ir apie mokslo išradimus, atrastus per klaidą. Dabar pjesė koreguojama, o rudenį jau turėsime premjerą.
– Minėjote, kad šiuo metu dirbate ir prie kitų spektaklių – kokie dar moksliniai reiškiniai jus įkvepia?
– Taip, turėsime Mildos Sokolovaitės spektaklį „Ryšiai“, analizuojantį santykius per fiziką ir neuromokslą. Apie tai, kaip tarpusavio ryšį galima suvokti kitaip ir kokias išvadas iš to padaryti. Pati ateityje norėčiau panaudoti ekonomikos mokslą. Kita Meno ir mokslo laboratorijos įkūrėja Loriana Kilaitė – medikė, tad galbūt ilgainiui atsiras ir medicininių dalykų?
– Esate avangardinis teatras, kaip save matote šiandieniniame Lietuvos teatro kontekste?
– Galbūt negerai, jeigu sau atrodai kuriantis naujus dalykus. Tačiau mes iš tiesų stengiamės viską daryti kitaip. Ieškome naujo turinio ir įkvėpimo kampų.
– Ko reikia, kad teatre magija įvyktų?
– Vis dar tikiu scenoje atsirandančia magija. Labai retai, bet kartais taip būna, jog gerai pažįsti žmogų, o jam pradėjus vaidinti scenoje staiga jo nebeatpažįsti. Kažkas su juo atsitinka. Na, ir jeigu plačiau, magija įvyksta tuomet, kai scenoje sukuriamas naujas pasaulis ir jame galime visi dalyvauti čia ir dabar.
– Kokie Meno ir mokslo laboratorijos artimiausi planai?
– Atvesti naujus žmones – režisierius, aktorius. Kadangi daug dirbame su vaikų edukacija, žinome, kokių temų vaikams reikia, su Giedre Kriaučionyte planuojame pastatyti spektaklį vaikams. Taigi tikrai bus naujų režisierių, pjesių ir spektaklių.