Pats Oskaras Koršunovas, kalbėdamas apie šiuos dvidešimt metų, OKT vadino judėjimu, savotišku sąjūdžiu, kuriame dalyvavo daugybė žmonių. Nors šiame kelyje buvo ne vienas startas, pradžių pradžios tašku tapo spektaklis „Ten būti čia“, Akademiniame teatre pasirodęs 1990 m., nepraėjus nė dviems savaitėms po nepriklausomybės paskelbimo.
„Nepriklausomybės, atsiskyrimo momentas mums visada buvo svarbus. „Ten būti čia“ gimė iš savotiško kurso atsiskyrimo – mes slapčia repetavome spektaklį, vėliau išėjome į kitą, Jaunimo teatrą. 1998 m. atsiskyrėme nuo Akademinio, dabartinio Nacionalinio dramos teatro <...> – [iki tol] turėjome mažą kabinetuką ten“, – pasakojo O.Koršunovas, pridūręs, kad būtinybė atsiskirti išryškėjo Akademiniam teatrui nuslėpus žinią apie gautą kvietimą į Avinjono festivalį.
Pradėjus steigti savarankišką teatrą buvo nutarta versti švarų popieriaus lapą ir neberodyti senųjų spektaklių. OKT pristatė du reikšmingus darbus – „Shopping and Fucking“ ir „Vasarvidžio nakties sapną“, taip suformuluojant OKT koncepciją: šiuolaikinę dramaturgiją statyti kaip klasiką, o klasiką statyti šiuolaikiškai.
„Tai buvo ryškus startas. „Shopping and Fucking“ buvo spektaklis-bomba. Tai buvo nepaprastai lankomas spektaklis, į kurį nebuvo galima gauti bilietų. Tačiau reikėjo išdrįsti vaidinti šitą pjesę. Apskritai, drąsa yra vienas kertinių OKT žodžių. Dažnai elgiamės arba buvome priversti elgtis drąsiai, nes kitaip tiesiog nebūtume išlikę“, – kalbėjo režisierius.
Pasak jo, teatro iškilimui labai padėjo dėmesys tarptautinėje erdvėje: „Tuo metu iš Vakarų pūtė stiprus vėjas. Jį pagavę labai galingai pajudėjom, visų pirma, tarptautiškai. <…> Labai greitai patekome į dešimtuką svarbiausių Europos teatrų. Nuo 2000 m. iki 2006 m. buvom labai reikšmingas teatras pasaulyje, nepabijosiu to pasakyti.”
O.Koršunovas teigia, jog nors OKT neturėjo finansinės paramos Lietuvoje, dėl užsienio koprodiuserių turėjo galimybę statyti tokius grandiozinius, tarptautiniuose teatro festivaliuose pristatytus spektaklius kaip „Oidipas karalius“, „Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džuljetos istorija“, „Meistras ir Margarita“.
Tiesa, gavęs Avinjono festivalio pasiūlymą ir galimybę įgyvendinti savo svajonę pastatyti M.Bulgakovo „Meistrą ir Margaritą”, O.Koršunovas teiravosi a.a. Eimunto Nekrošiaus, ar to imtis. Tačiau atsakymas buvo neigiamas: „Jis sakė: žiūrėk, jei nepastatysi jo gerai, susimausi, būsi nepastatęs „Meistro ir Margaritos“. O jeigu pastatysi, sako, bus dar blogiau – ką po to statysi?“
O.Koršunovas E.Nekrošiaus vis tik nepaklausė, tačiau įtampa dėl būsimo spektaklio ir atsakomybės jį slėgė taip, kad ilgą laiką nepavyko nieko padaryti. Po kiek laiko buvo sulaukta skambučio iš Avinjono festivalio – netrukus atvykstama pasižiūrėti, kaip sekasi spektaklio kūrimo procesas.
„Tai, ką mes parodėme jiems atvažiavus, padarėm per vieną naktį. Į Nacionalinį teatrą atitempėm ožį. Nors iš pradžių buvo šuo, po to varna, tik po to ožys atsirado. Prasidėjo neįtikėtina margaritiška naktis. Ir visas šešėlių teatras, kurį matėte spektaklyje, atsirado per naktį. Kai Avinjono festivalis atvažiavo, pasakė, kad daug per pusę metų sugebėjom padaryti“, – kalbėjo O.Koršunovas.
Pasak režisieriaus, nėra įprasta, kad nepriklausomas teatras yra repertuarinis, tačiau OKT tai pavyko. Jame savo vietą atrado ir nedideli spektakliai, pvz., „Grimo opera“ ar „Vienatvė dviese“.
„Ne visi spektakliai buvo pelningi, bet jie vis tiek buvo rodomi – didieji spektakliai bandė padengti mažuosius“, – kalbėjo O.Koršunovas.
Pasak jo, šiandien gerai žinomas tarptautinis teatro festivalis „Sirenos“ taip pat radosi iš OKT.
„Kadangi turėjom daug gastrolių, patirties, kalbėjomės su savivaldybe ir išdrįsome imtis kurti tarptautinį festivalį. „Sirenos“ iki šiol gyvuoja. <...> Tai festivalis, pakvietęs pačius garsiausius Europos teatrus. Iš pradžių buvo tik užsienio programa, bet tuomet nutarėme kurti ir lietuvišką programą, kurios dėka daug Lietuvos teatrų išvažiavo į užsienio gastroles“, – sakė režisierius.
Anot jo, kažkuria prasme OKT, šiuo metu įsikūręs studijoje, bei jo žmonės per šiuos 20 metų taip ir liko atsiskyrėliai, nomadai. Tačiau šis laikas buvo be galo kūrybiškas.
„Esu labai dėkingas, kad kažkaip susibūrėm ir įkūrėm tai, kas buvo pavadinta OKT. <...> Ačiū kūrėjams, aktoriams, kritikams, žiūrovui“, – sakė O.Koršunovas.
