Įkvėpta senelio pasakojimų
Šokėjų judesiai prieblandoje, juodžemiu išpiltos grindys ir kitos atmosferą sustiprinančios detalės, kvies pasinerti į įtraukiančią bei jautrią Lietuvos pokario istoriją, kurios centre – dviejų skirtingose barikadų pusėse atsidūrusių šeimos narių tragedija.
„Mano, dabar jau šviesaus atminimo, senelis, matė abu karus . Jis pasakojo, kaip skirtingi įsitikinimai padalino to paties kaimo žmones į skirtingas stovyklas, kaip išsiskyrė kaimynai ir net šeimos. Kai visko gyvenime matęs 94 metų žmogus apie kai kuriuos dalykus pasakoja su ašaromis akyse – tiesiog negali likti abejingas. Atrodė, kad mums kalbant jaučiau energiją, kuri tvyrojo tų įvykių metu“, - atskleidė spektaklio choreografas Darius Berulis.
Karo supriešinta šeima
Spektaklio „Aš esu Kovo 11“ centre – vienos šeimos istorija: du broliai akistatoje su likimo ir istorijos lūžiu – Lietuvos okupacija – pasirinko skirtingus kelius: vienas tapo partizanu, kitas – stribu. Tarp jų – abu brolius mylinti ir jų mylima sesuo.
Spektaklio idėjos autorius ir choreografas Darius Berulis neslepia, jog istorija apie susipriešinusią šeimą tikrai sukrečia: „Vienas brolis slepiasi palėpėje, o kitas jo ieško namuose. Arba vienas brolis per plyšį sienoje nusitaikęs šauti į kitą, o sesuo, tai nujausdama, brolį į kurį taikomasi lydi saugiu atstumu nuo namų. Už ką reikia kovoti, kad pasiryžtum nužudyti savo brolį?!“
Siužetas – itin artimas jaunam žiūrovui, nepaisant laikmečio
Siekiant spektaklį paversti įtaigesniu jaunam žmogui – jame panaikinta linija tarp žiūrovo ir scenos (spektaklis stebimas sėdint prie pat scenos): matant viską iš taip arti, gali jausti, jog pats esi istorijos dalyvis. Pateikiama istorija žiūrovui pasakojama per asmeninę prizmę, o istorinė tematika pateikiama šiuolaikine kalba, priimtina jaunam žmogui. Spektaklio kostiumai tarsi nurodo istorinį laikotarpį, tačiau viskas pateikiama šiuolaikiškomis priemonėmis.
Nors jaunam žiūrovui nevisada lengva susitapatinti su konkrečiais istoriniais įvykiais, teatro vadovė ir choreografė A. Šeiko atkreipė dėmesį, kad gvildenamos temos yra labai bendražmogiškos ir amžinos: „Požiūrių ir ideologijų skirtumai tarp artimųjų, tikrai nėra svetima ir jaunimui. Panašių atvejų nutinka ir šiuolaikinėje Lietuvoje, konfliktus gali inicijuoti tiek pokalbis apie seksualinę orientaciją, politiką, žmogaus teises, karą, tiek bet kurios kitos jautrios temos.“
Anot A.Šeiko, svarbu ir tai, kad spektaklio kūrėjai bei atlikėjai taip pat yra jauni: „Jie tiek pat nutolę nuo tematikos kaip ir žiūrovai. Dėl to gali kalbėti ir susikalbėti iš tos pačios perspektyvos“.
Kuriant spektaklio dramaturgiją taip pat naudotos ir partizanų dainos, eilėraščiai, išlikę laiškai, dienoraščių nuorašai, gyvi pasakojimai, tad spektaklis tampa istorijos ar literatūros pamoka pasakojančia ne sausus faktus, o tikras to laikmečio žmonių istorijas.
Atmosferinis, visas jusles apimantis reginys jaunimui ir netik
„Aš esu Kovo 11“ ypatingas tuo, jog apima visas žmogaus jusles. Kaip pasakoja D. Berulis, iš pradžių sumanius naudoti juodžemį, kaip nuorodą į šalies kūną buvo nemažai dvejonių, bet pasirinkimas visiškai pasiteisino: „Žemės sluoksnis kuria ypatingą atmosferą. Norėjome, kad nuo pirmųjų minučių žiūrovai būtų paveikti: vienas jausis kaip miške, kitas bunkeryje… Kvapas – galinga, jausmus sužadinanti juslė“.
Pasak choreografo, juodžemio sluoksnis ir šokėjams padeda lengviau persikelti į spektaklio pasaulį: „Jiems sunku šokti, slidu, juodžemis lenda į burną ir nosį, bet po kiekvieno spektaklio šokėjai dalinasi emocijomis, jog tai buvo terapinė patirtis. Papildomą spektaklio dimensiją kuria ir šokėjų juodžemyje paliekamų pėdsakų raštai.“
Vieninteliai pasirodymai trijuose Lietuvos miestuose
Vienintelė proga išvysti „Aš esu Kovo 11“ – kovo mėnesis. Į spektaklį Šeiko šokio teatras žiūrovus kviečia susitikti Šakiuose, Vilniuje, Šiauliuose, Garliavoje ir Klaipėdoje.