Spektaklyje, Ukrainos karo, Rusijos kareivių žiaurumų Bučoje, Irpinėje, Gostomelyje, Borodiankoje, Mariupolyje kontekste, pasitelkiant ironiją, groteską keliami neišvengiami klausimai. Kas tie visa tai padarę žmonės? Kur jie gyvena, kokioje aplinkoje jie tarpsta, jog pasiekė tokio nužmogėjimo? Kas įvyksta, kai šie žmonės grįžta namo?
Šiuo spektakliu atveriama naujoji VST teatrinė erdvė, M8 salė – tai ne tik adresas (Mindaugo g. 8), bet ir eksperimentų, alternatyvų vieta. Įėjimas į salę instaliuotas scenografo Jono Arčikausko kūriniu „Koridorius“.
Pjesė sukurta dar prieš karą Ukrainoje, bet atliepia šiandieną
Pjesė „Šeimyninės scenos“ aktuali ne tik Lietuvos, apskritai bet kokiai publikai. Jaunosios kartos ukrainiečių režisierius Viktoras Marvinas atvirauja: „Gera dramaturgija, o Annos Jablonskajos dramaturgija be abejonių gera, yra įstabi tuo, kad ji visada aktuali. Ir priklausomai nuo konkrečiu laikotarpiu pasaulyje vykstančių įvykių ji keičiasi ir suskamba naujai. Šiandien, kai vyksta karas, pjesės veiksmas rutuliojasi Rusijoje, statistiniame mieste, iš kurio žmonės vyksta kariauti į Ukrainą. Ten jie žudo, kankina, prievartauja, plėšia, siunčia namo skalbimo mašinas ir vėliau grįžta. Tiesą sakant, ašinis pjesės įvykis – vienas toks rusų karininkas grįžta iš karo, arba kaip tai vadina Rusijoje – SKO, į gimtąjį miestelį“.
Dar 2022-ųjų birželį Vilniaus senojo teatro inicijuotame festivalyje „Mes – Ukrainaʼ22“ V.Marvino spektaklio „Šeimyninės scenos“ eskizas pagal A.Jablonskajos pjesę konkursinėje programoje buvo paskelbtas nugalėtoju ir įgijo teisę būti pastatytas VST. Tuomet festivalis tapo pretekstu ne tik solidarizuotis su Ukraina, bet ir pažinti klasikinę ir šiuolaikinę ukrainiečių dramaturgiją, mąstyti, koks gali būti teatras karo sąlygomis, ir ar įmanoma, ar reikia kurti agresijos akivaizdoje.
Režisierius Viktoras Marvinas: „Tik gyvas teatras yra šiuolaikiškas“
V.Marvinas gimė 1986 m. Luhanske, Ukrainoje, baigė Kijevo Nacionalinį I. Karpenko-Karyj teatro, kino ir televizijos universiteto aktorinio meistriškumo fakultetą bei Baltijos kino ir medijų mokyklą, šiuo metu dirba Talino „Vene Teater“. Beje, 2022 m. Estijos dienraštis „Postimees“ V.Marviną išrinko metų teatro žmogumi.
Režisierius, paklaustas, koks teatras gali „atrakinti“ šiuolaikinį žmogų, nedvejoja: „Visais laikais gyvas teatras yra šiuolaikiškas. Kai scenoje – tikra vaidyba, kai gimsta gyva energija, žiūrovai visada tai jaučia. Aktoriai žino, kad geros vaidybos metu scenoje keičiasi oras, jis sutankėja. O kai scenoje pasiekiamas tankis, žiūrovas tai jaučia... O teatras privalo reaguoti į globalius pasaulinius įvykius, apmąstyti skaudžias temas ir apie tai pasisakyti savo teritorijoje. Šiandien, mano galva, neįmanoma kurti spektaklius neatsižvelgiant į šalia vykstantį karą. Jei po Bučos, Irpenio, Mariupolio teatras stato spektaklius taip, tarsi nieko neįvyko, kam tada reikia tokio teatro?“
Šiandien V.Marvinas labiausiai nori dirbti su Ukrainos dramaturgija, ukrainietiškais tekstais, ištyrinėti juos ir atverti Europos žiūrovams. Tuo pat metu jam atrodo svarbu kurti spektaklius ukrainiečiams, kurie buvo priversti išvykti iš savo šalies dėl karo, suteikti jiems galimybę toli nuo Ukrainos gauti dalelę kažko šilto ir savo.
Dramaturgė žuvo teroro akto metu
Ukrainietė dramaturgė, poetė, prozininkė Anna Jablonskaja (1981–2011) yra sukūrusi daugiau nei tuziną pjesių, tarp kurių ir „Bermudų kvadratas“, „Monodialogai“, „Du.rys“, „Laiškas zoologijos sodui“, „Kaubojaus be šuns šou“. A.Jablonskajos pjesę „Stabmeldžiai“ 2013 m. Vilniaus senajame teatre yra pastatęs režisierius Jonas Vaitkus. A.Jablonskaja neįtikėtinai atliepia nūdieną.
Deja, kaip ir daugelis talentingų žmonių, ji gyveno per trumpai, vos 30-ies 2011 metais žuvo teroro akto Maskvos Domodedovo oro uoste metu, bet spėjo, anot V.Marvino, sukurti tokius gilius tekstus, prie kokių kai kurie autoriai nepriartės ir per šimtą metų.
Šiandien Rusijoje – „Z“ kartos laikas
Spektaklyje, kuris turi tragikomedijos atspalvių, skamba necenzūruota kasdienė kalba, tačiau režisierius kalbėti sunkiomis temomis pasitelkia ironiją, sarkazmą, kuris veikia kaip apsauginė priemonė, išlaisvina emociją, energiją, veikia gydančiai. Siužetas, regis, paprastas: Irinos vyras Nikolajus buvo sužeistas į galvą ir išsiųstas namo, biologijos mokytojas Sergejus nori atgaivinti nutrūkusį romaną su Irina, pakviečia ją į pasimatymą namo laiptinėje, šią situaciją stebi ne tik daugiabučio kaimynai, bet ir per greitai suaugęs Irinos ir Nikolajaus sūnus Vania...
Pjesėje 10 scenų. Visi herojai gyvena viename name. Tai tipinis devynaukštis. Kiekviena scena – atskiras aukštas. 10 scenų: 9 aukštai ir stogas. Pjesė „kyla“ iš apačios į viršų kulminacijos link. Kiekviename aukšte – šiukšlių vamzdis. Į jį pagaliu daužo Vania: skamba tarsi varpas. Kam skambina varpai? Nušautai kalei Žulkai? Tetos Nadios sūnui, kuris tarnauja kariuomenėje? O gal šis varpas skamba visai valstybei?
Pjesėje atskleidžiamos trys kartos: praeities, dabarties ir ateities. Jei rašytojas Viktoras Pelevinas rašė apie „P“ kartą („Pepsi karta“), tai, anot režisieriaus V.Marvino, galima sakyti, kad šiandien Rusijoje – „Z“ kartos laikas. Vania, kuris įkūnija ateitį, auga agresyvioje ir depresyvioje aplinkoje.
Kodėl valstybė pasiduoda agresijai, o visuomenė tai toleruoja?
Buča, Irpinė, Gostomelis, Borodianka, Mariupolis... Po nesuvokiamo Rusijos kareivių žiaurumo kyla virtinė klausimų. Kas tie visa tai padarę žmonės? Kur jie gyvena, kokioje aplinkoje jie tarpsta, jog pasiekė tokio nužmogėjimo? Kas įvyksta, kai šie žmonės grįžta namo? Režisierius V.Marvinas „Šeimyninėse scenose“ į šiuos klausimus ir bando atsakyti, mėgina suprasti – kokie faktoriai ir priežastys lėmė, jog XXI amžiuje, globalizacijos epochoje, galėjo susiformuoti toks žmogus. Ir apskritai, kodėl valstybė, kaip socialinė struktūra, pasiduoda agresijos adoravimo kursui, o visuomenė tai toleruoja? Ir kokia šios valstybės ateitis?
Beje, spektaklį „Šeimyninės scenos“ lydėjo ir VST surengta diskusija „Agresijos antropologija ir visuomenės trauminės patirtys“, kurioje spektaklio režisierius V. Marvinas, psichologė Danutė Gailienė, filosofas Nerijus Milerius reflektavo apie agresijos ištakas, jos veikimo mechanizmus.
Diskusiją „Agresijos antropologija ir visuomenės trauminės patirtys“ galima pasižiūrėti ČIA.
M8 – nauja teatrinė erdvė eksperimentams
Spektaklio „Šeimyninės scenos“ premjera bus rodomas naujoje VST teatrinėje erdvėje, M8 salėje. M8 – tai ne tik adresas (Mindaugo g. 8), bet ir eksperimentų, alternatyvų vieta. Įėjimą, prieangį į M8 salę instaliavo dailininkas, keramikas, scenografas Jonas Arčikauskas. Įspūdingą, konceptualią instaliaciją scenografas pavadino tiesiog: „Koridorius“.
Anot J.Arčikausko, tai paprastas koridorius, bet tai įėjimas į teatrą, į sceną, į žmogaus kūrybinę erdvę. Svarbiausia šio koridoriaus struktūrinė ašis – kardiograma, jungianti teatrą kaip idėją. Instaliacijoje esama daug netiesioginės polemikos su teatro ir literatūros pasauliui svarbiais autoriais, bet tai nėra memorialinis kampelis. Svarbiausia – priimti įvairų, skirtingą teatrą.
Spektaklio „Šeimyninės scenos“ kūrybinė grupė: režisierius – Viktor Marvin; šviesų dailininkas – Anton Andrejuk; kostiumų dailininkė – Jevgenija Rusakova; režisieriaus padėjėja – Eglė Kuzienė.
Spektaklis rodomas rusų kalba su lietuviškais titrais.
