Visa tai galėtume teisinti proginiais metais (šįmet minime rašytojos 175-ąsias gimimo metines, kitąmet minėsime mirties šimtmetį), pagal kuriuos mėgstame nustatinėti finansinės investicijos vertus prioritetus. Tačiau šįkart, regis, priežastys prasmingesnės: vienintelė į lietuviškos valiutos veidus įtraukta moteris mūsų kultūroje natūraliai išliko kaip prototipas, primenantis, kad ne vien vyrai ir ne vien karais statė šitą šalį.
Vasario pabaigoje Lietuvos nacionalinis dramos teatras pristatė Kirilo Glušajevo režisuotą S.Parulskio pjesę „Julija“, kurioje Žemaitės asmenybė svarbesnė ne kaip vizionierė, bet kaip moteris-kūrėja, bandanti ištraukti iš kiekvienos gyvenimo akimirkos viską, ko trokšta, kovoti su savo pačios bei aplinkinių abejonėmis, ar jos amžiuje taip elgtis pridera. Pjesėje pinasi dviejų moterų gyvenimų linijos – XX amžiaus pradžioje lietuviškai rašiusios Žemaitės, vėliau išvykusios į Vilnių semtis kultūros ir pačiai ją kurti, bei XXI amžiuje gyvenančios policininko – vėliau kandidato į prezidentus (nei pjesėje, nei spektaklyje į sąsajas su realybe sąmoningai neapeliuojama) – žmonos Doros, kuri, praleidusi naktį su jaunu vyriškiu, režisieriumi, pasijunta įkvėpta gyventi savo svajonėmis ir troškimais, o ne sutuoktinio paliepimais.
K.Glušajevo pasirinktą pjesės statymo stilistiką pavadinčiau apeliacija į siaubo trilerį – tai sufleruoja tamsi, nejauki Gintaro Makarevičiaus scenografija, nespalvotos, kiek mistiška vaidyba persmelktos vaizdo projekcijos (autorė Aneta Bublytė; filmuoja operatoriai Arnas Čelkys ir Liudas Šarūnas Prišmontas), įtampą kelianti, siaubo filmo garso takelį primenanti Lino Rimšos muzika.
Pačios pjesės siužeto įtampa palanki trilerio kūrimui: Žemaitė drauge su bičiule Gabriele Petkevičaite-Bite spaudos draudimo metais rašo lietuviškai žandaro kieme (nes prie namų niekas netikrins ir neieškos), tačiau galiausiai yra pagaunama ir tardoma; paralelinėje istorijoje Dora patiria slaptą, asmeninį gyvenimą, kurį lydi nuolatinė (ir pasitvirtinanti) nuojauta, kad vyras seka kiekvieną jos žingsnį.
Didžiulis vaidybos krūvis „Julijoje“ tenka aktorei Jolantai Dapkūnaitei, atliekančiai Žemaitės ir Doros vadimenis. Pastarųjų charakteristikos premjeros dieną atrodė pernelyg nesiskiriančios, tad siužeto šokinėjimą per laikotarpius ryškiau nužymėjo ekrane nurodytas veiksmo laikas ir aplinkybės bei greta atsidūrę personažai ar iš istorijos žinomi jų vardai. Apskritai paraleliai vykstančiose istorijose didelių vaidybos stiliaus skirtumų nejusti, išskyrus keletoje charakteringesnių ir kol kas gyviausiai vykstančių scenų – Žemaitės, Povilo Višinskio (Kęstutis Cicėnas) ir Gabrielės Petkevičaitės – Bitės (Airida Gintautaitė) susitikimuose bei rašytojos Julijos tekstų skaitymuose ir aptarimuose. Knygose trijulės istorijos dažniau romantizuojamos, tačiau Parulskio dramaturgijoje ir Glušajevo režisūroje joms parinktas lengvas komedijos atstpalvis. Šitaip kiek per ilgas ir itin daug peripetijų analizuojantis spektaklis trumpam įgauna polėkį, kurį norėtųsi išlaikyti kur kas ilgiau nei kol kas pavyksta.
Čia kyla mintis, kad vaidybos stilistikos kaitaliojamos atspindint ne laikotarpius, bet pačios Žemaitės, rašiusios ir komiškus, ir dramatiškus, ir tragiškus kūrinius, įvairiapusiškumą. Kūrybos epicentre visuomet kėlusi paprastą lietuvį sodietį, į jo problemas ji žvelgė skirtingiausiais kampais. Komiškų scenų paveikumą nemaža dalimi lemia Airida Gintautaitė ir jos aiškiai apibrėžti bei atskleisti Gabrielės Petkevičaitės-Bitės ir Doros draugės Monikos vaidmenys – abu charakteringi, tačiau visiškai skirtingi (Bitė – naivi ir stipri akiplėša, Monika – šiuolaikinė, didžiausią reikšmę įvaizdžiui teikianti moteris).
Minėtose komiškose scenose pradeda ryškėti ir kitoniškas Žemaitės personažas – Dapkūnaitės rašytoja įgyja ironijos gaidelių, o pagreitėjęs vaidybos tempas neabejotinai keičia charakterį. Vis dėlto aktorė labiau linksta dramatizuoti ir Žemaitės, ir Doros personažus, apeliuoja į jų psichologiją, gilinasi ir bando įsijausti bei atspindėti aplinkinių skriaudžiamų, tačiau stiprių moterų emocijas. Labiausiai tokie momentai jaudina tol, kol yra kaitaliojami su komiškesniais intarpais. Į antrą pusę persiritusiame spektaklyje nusistovi išimtinai dramatinė linija: vaizduojama Žandaro kankinama Žemaitė ir vyro žeminama Dora.
Psichologizuotas dramatizmas gali būti paveikus, tik „Julijoje“ jis tęsiasi nemotyvuotai ilgai. Pavyzdžiui, itin sunku stebėti vieną paskutinių scenų, kurioje režisierius Konstantinas vis agresyviau aiškina aktorei Dorai, kaip atrodyti prieš kamerą, kol galiausiai diktatas išauga į fizinį smurtą. Iš pradžių Konstantinas nurodinėja iš žiūrovų salės (apeliuojant į tai, kad stebintieji toleruoja tokią kūrybą?..), vėliau pakyla į sceną ir tai tampa vieninteliu apčiuopiamu scenos pokyčiu – tiek vyro, tiek moters emocijų augimas atrodo nemotyvuotai ištemptas, nes per pirmąsias pora minučių tapo visiškai aišku, kur ir kodėl situacija veda. Galbūt aktoriams pritrūksta energijos įtampai išlaikyti; o galbūt šios scenos siužetas kiek per iliustratyvus.
Vyrų personažai Glušajevo „Julijoje“ veikia kaip katalizatoriai – padeda vystytis moters istorijai, patys pernelyg neįsitraukdami ir savęs neatskleisdami. Salvijaus Trepulio vaidinami Doros vyras Gediminas, Žandaras, Prokuroras ir Generolienė veikiau atlieka funkcijas (padeda vystyti spektaklio dramaturgiją, paaiškina žiūrovams tolesnius pagrindinio personažo veiksmus) nei augina asmenines istorijas – jų pačių elgesio priežastys nesvarbios, o apibūdinami jie vos vienu specifiškesniu bruožu (pavyzdžiui, iš aukšto į aplinką žiūrintis Gediminas arba vulgarus Žandaras). Anglijoje dirbantį Doros sūnų Lauryną (poroje epizodų – ir Vincą Kudirką!) vaidinantis Deividas Batavičius ieško personažo spalvų ir atrodo savarankiškesnis, tik kol kas jo vieta ir tikslas čia ne visai aiškūs. Jam pačiam, regis, taip pat, nes savo kurso draugų darbuose nuoseklias linijas puikiai vedantis aktorius „Julijoje“ jas nutraukinėja kas keletą sekundžių.
Trys Kęstučio Cicėno kuriami personažai savitesni. Atsainų, kiek erotišką, paslaptingu siekiantį atrodyti režisierių Arną keičia pusiau charakterinis, jautrus, kultūrai pasišventęs Poviliukas Višinskis, o jį – ryškiai stilizuota Žandaro žmona Marusia, paversta rėkiančia varna, nutūpusia Trepuliui ant pečių. Tačiau net ir šie personažai vertingiausi kaip Dapkūnaitės vaidinamų moterų veiksmų akstinai bei katalizatoriai. Tiesa, kartais jie tampa nežymia socialine kritika išrinktųjų kastai save priskiriantiems žmonėms. Spektaklio programėlėje nurodyta, kad K. Cicėnas vaidina ir 33-imis metais jaunesnį Žemaitės mylimąjį Konstantiną, tačiau savo gėdai turiu pasakyti, kad šio personažo visiškai nepamenu.
Galbūt taip įvyko todėl, kad Konstantinas dalyvavo ne itin reikšmingose scenose, kurių „Julijoje“ palikta daug. Pavadinčiau jas scenomis „dėl visa ko“, nes susidaro įspūdis, kad dalis jų palikta vien todėl, kad kažkam (greičiausiai režisieriui) pristigo ryžto sutrumpinti kūrinį. Tarsi daugybė sprendimų būtų priimta tam, kad visi būtų patenkinti: gana nuosekliai paisoma dramaturgo teksto ir jame pažymėtų režisūrinių nurodymų, pagrindinė aktorė turi tikrai daug laiko ir erdvės personažų emocijoms auginti ir atskleisti, režisieriaus asistentas Mindaugas Jusčius gauna progą kelis kartus pasirodyti scenoje ir pakeisti rekvizito vietą; spektaklį stebėti atėję konservatyvesni lietuvių kalbos mokytojai gal ir kraups nuo intymių scenų, bet bus patenkinti išvydę manekeną su XIX amžiaus pradžios stiliaus rūbais bei Žemaitės skarele (kol nepastebės į manekeno veidą projektuojamos kaukolės).
Tik kai visi patenkinti priimtais sprendimais, dažnai nebelieka rizikos bei įkvėpimo – to, kas paprastai ir sukuria paveikų, koncentruotą, įtraukiantį darbą.
