Kino magiją, teatro fantaziją ir kompiuterinių žaidimų estetiką jungiantis spektaklis „Planeta EGO“ bus rodomas Valstybiniame Šiaulių dramos teatre gruodžio 3 d. 18.30 val.
Tai jau antras jauno vokiečių režisieriaus darbas Šiaulių dramos teatre. 2019 m. Šiaulių publikai jis pristatė nemažą rezonansą sukėlusį spektaklį pagal Just. Marcinkevičiaus dramą-poemą „Mindaugas“. Režisierius N.Darnstädtas priskirtinas vokiškosios regietheater (režisieriaus teatro) krypties atstovams, kurie pasižymi drąsiomis žinomų kūrinių adaptacijomis. Režisierius prisipažįsta, kad jam taip pat imponuoja R.Wagnerio propaguota totalaus meno kūrinio (Gesamkunstwerk) idėja, kurios principus taikė ir naujajame savo spektaklyje Šiauliuose
Teatras kine
Režisierius N.Darnstädtas teigia šiame projekte norėjęs teatrą „perkelti“ į kiną, o ne atvirkščiai – kiną į teatrą, kas yra tapę gana įprasta praktika šiuolaikiniame teatre.
„Sujungdamas kiną ir teatrą į vieną visumą, aš tarsi metu abiem šioms meno rūšims iššūkį, tyrinėju jų poveikį viena kitai ir kvestionuoju jų raiškos galimybių ribas“ – teigia N.Darnstädtas. – Teatras yra gerokai sąlygiškesnis nei kinas. Dėl to jis priverstas ieškoti išradingesnių būdų, kaip tam tikrus dalykus parodyti žiūrovams. Vokietijoje vis dar labai madingas psichologinis realizmas, vyrauja tendencija kurti kuo autentiškiau, stengiamasi vaidinti tikroviškai – „kaip kine“. Man atrodo, kad tokio teatro laikas jau praėjo. Ateina jauni režisieriai ir režisierės, kurie, kaip ir aš, teatre nori magijos, fantazijos. Teatras mums yra būdas pasakoti apie kitokį pasaulį. Aš nenoriu matyti scenoje to, ką matau savo gyvenime ar gatvėje, aš noriu kažko didingesnio“.
„Planeta EGO“ turi fantastikos, magiškojo realizmo, vokiškojo ekspresionizmo elementų su vampire ir film noir estetikos prieskoniu. Spektaklis žiūrovams siūlo gana neįprastą teatrinę patirtį. Pirmoje dalyje žiūrovai išvys pagal romaną „Pilis“ teatre nufilmuotą kino filmą, o antroji dalis kvies gyvai žiūrėti spektaklį scenoje.
Pasak režisieriaus, filmas ir spektaklis kartu kuria vientisą naratyvą, savitą comédie humaine versiją, pasakojančią apie didžiausią mūsų laikmečio konfliktą – kovą tarp individo ir visuomenės. Tai istorija apie žmogų K., kuris ieško savo vietos visuomenėje. Keliaudamas iš vieno amžiaus į kitą, K. iš sovietinės eros vampyrizmo patenka į kitą simuliacinę tikrovę– nesibaigiantį neoliberalistinio pasaulio žaidimą.
Pagrindinė spektaklio tema – iki narciziškų formų išaugęs individualizmas, kuris XXI. amžiuje tapo ne menkesne išnaudojimo sistema, nei XX a. distopijose pavaizduotas individų unifikacijos ir kontrolės mechanizmas. Spektaklio kūrėjai klausia, ar šiandieninis individualizmas netampa mūsų pačių kalėjimu, kuris yra dar sudėtingesnis ir dar labiau manipuliacinis nei Orwello ar Huxley aprašytos diktatūros. „Iš esmės „Planeta EGO“ yra apie galimybę gyventi daug geresniame pasaulyje. Pasaulyje, kuris yra kitoks. Pasaulis, kuriame mes būtumėm viena žmonių šeima, o ne vienišos būtybės, besiblaškančios ir nerandančios tikslo“, – sako režisierius. Pasak spektaklio kūrėjų, Planeta EGO“ tarsi įtvirtina naują XXI a. distopijos versiją – vaizduoja fiktyvų pasaulį, iškreiptą meninę visatą, kurioje slepiasi tikrieji dabartinės tikrovės pavidalai.
F.Kafka kaip nūdienos atspindys
Režisierius įsitikinęs, kad nėra geresnio autoriaus nei Francas Kafka, kuris taip tiksliai kalbėtų apie mūsų laiką. Nuo pirmos dienos žinojau, kad noriu sukurti šių dienų opus magnum, pasiremdamas dviem mano mėgstamiausiais Kafkos romanais „Pilis“ ir „ Pražuvėlis (Amerika)“. Kafka yra juokingas ir kartu žiaurus, jo pasaulis mums primena mūsų košmarus ir mes bijome tos tiesos, kuri juose slypi. Spektaklyje sukurtas Kafkos pasaulis yra daug šviesesnis, spalvingesnis ir absurdiškesnis, nei įprastai Kafka yra suvokiamas“.
Pasak režisieriaus, kiekvienam menininkas atrodo, kad tik jis vienintelis supranta F.Kafką.
„Aš irgi toks. Visiems atrodo, kad F.Kafka niūrus, vyrauja tik juodi ir balti tonai, labai sudėtingos temos ir sunkiai suvokiamos idėjos. O man atrodo, kad F.Kafka yra šmaikštus ir netgi juokingas. Jis priverčia juoktis, o kartu ir nuliūsti – kaip Čarlio Čaplino filmuose. Manau, F.Kafkos humoras yra ir iš sapnų pasaulio. Kafka mums daug pasako apie šį pasaulį, paaiškina, kodėl mes gyvename čia. Kafkiškų momentų aš aptinku kasdien.
Pavyzdžiui, kai skambinu ryšio bendrovei dėl naujos telefono sutarties, mane perjungia laukti iš vienos linijos į kitą, dar į kitą, po to – dar į kitą. Kuo ne Kafka? Jei kalbėdami apie visuomenę imsime Džordžą Orvelą, man tai skambės tik kaip antisocialistinė propaganda, skelbianti, kad socializmas yra labai blogai. O F.Kafka pasakojimas apima kur kas didesnę istoriją – jis kalba apie bet kurioje santvarkoje egzistuojančią individo ir sistemos konfliktą. Tai jį ir daro didžiu“-įsitikinęs N.Darnstädtas. Filmas „Pilis“ yra apie Sovietų sąjungos laikus, o antra dalis pagal kalba apie mūsų laikus, apie neoliberalizme slypinčias pinkles, nuolatinę konkurenciją tarp žmonių, nesibaigiantį „išgyvenimo“ žaidimą, kuriame negali nedalyvauti“, – sako režisierius.
K. – „Planetos EGO“ ašis
Tiek filme, tiek spektaklyje mes stebime pagrindinio veikėjo K., kurį įkūnija Monika Šaltytė, kelionę per laikus ir sistemas. „Ji yra lig mūsų akys. Galbūt ji lietuvė, gal moteris, o gal vyras, gal ji – tu, gal – aš, bet tai yra asmuo, keliaujantis per sistemas“ – taip pagrindinę herojaus liniją aiškina režisierius.
Monika Šaltytė: „Pilis“ ir „Amerika“ – vieni ryškiausių, painiausių ir poetiškiausių sapnų mano gyvenime. Filmo kūrimas žingsnis po žingsnio traukė gilyn istorijos dugnan ir kai pasaulis jau, rodos, sukurtas, jau žinai ką pamatysi už posūkio, reikėjo išnirti. Antrasis, man mažiau pažįstamas, kompiuterinio žaidimo sapnas, kuriame judama pagal griežtą pozicijų sistemą, nukelia į pasaulį, kuriame klaidingai galvoji, kad gali pasirinkti ir nuolat pralaimi. O ką jauti pralaimėdamas? Ką jaučia kompiuterinio žaidimo personažas? Ką jaučiam mes, laimėję dar vieną sapną?“.
Prie kino spektaklio kūrimo prisidėjo beveik visi teatro aktoriai. Pagrindinius vaidmenis kūrė: Monika Šaltytė, Gintarė Ramoškaitė, Vilija Paleckaitė, Pijus Ganusauskas, Modestas Vaitkevičius, Aidas Matutis, Monika Geštautaitė-Čižauskienė, Romanas Dudnikas, Inga Jarkova-Bučienė, Eglė Žvinienė ir kt.
Režisierius ir inscenizacijos autorius – Nikolas Darnstädt, kompozitorius – Lukas Darnstädt, scenografijos ir kostiumų dalininkė – Daniela Zorrozua, vykdančioji dailininkė – Margarita Hoffmann, kinematografas ir operatorius – Oliver Rossol,montažas – Oliver Rossol ir Nikolas Darnstädt,dramaturgas – Rouven Genz, meninės produkcijos vadybininkė – Alina Aleshchenko, garso dizaineris – Paulius Trijonis, šviesų dailininkas – Darius Malinauskas, grimas – Ramunė Žilinskienė, Irena Ceizarienė.
