Prie svarbiausio kino renginio jis prisideda ir šiemet – specialiai „Sidabrinei gervei“ menininkas sukūrė įvaizdinį video klipą, papildantį šių metų temą „Drąsa kurti nugali“. Pokalbyje su G.Šiauliu – apie kūrybą, laikinumą, apdovanojimus ir Lietuvoje kuriamą animaciją.
– Gediminai, pradėkime nuo pradžių. Kuo jus sužavėjo animacija ir jos pasaulis?
– Vaikystėje, žiūrėdamas filmukus, juos priimi kaip natūralų dalyką, įsivaizduoji, kad kažkur egzistuoja animacinis pasaulis. Būdamas vaikas pamačiau knygą apie tai, kaip kuriama animacija ir supratau, kad viską daro žmonės. Tai buvo akis atveriantis momentas, ypatinga patirtis.
Animacija žavi savo laisve, nes tavęs nesąlygoja nei aktoriai, nei oro sąlygos, nei filmavimo aikštelė. Režisieriui atitenka tam tikras dievo vaidmuo, nes pasaulį sukuri nuo nulio, pradžioje neturėdamas nieko.
– Kas jums kuriant animaciją yra svarbiausia?
– Visų pirma, man labai svarbi vizualinė išraiška, paprastai tariant, animacijos grožis. Antra, daug dėmesio skiriu muzikai. Sutinku su teiginiu, kad 50% procentų filmo išpildymo sukuria būtent garsas, jis judantį vaizdą iškelia į kitą lygmenį. Tyloje kūrinys žiūrėtųsi visai kitaip.
– Koks kūrinys jums pats brangiausias, įsimintiniausias?
– Ko gero, „Kaukai“ savo tematika ir procesu palietė labiausiai. Kurdamas šį filmą ir tapau režisieriumi, tad man jis visuomet bus labai brangus. Šis kūrinys palengvina dialogą vaiko galvoje, kai jis susiduria su mirtimi. Festivalių metu gaudavau daug publikos komentarų, kad animacija palietė, ji buvo svarbi, netekusiems vaiko šis filmas suteikė vilties. Tai leidžia suprasti, kad „Kaukų“ tema palietė žiūrovus, gavau nemažai jautrių laiškų.
– Mirtis – sudėtinga, gili tema. Jūsų nuomone, animacija turėtų edukuoti ar atvirkščiai – padėti atsipalaiduoti?
– Manau, kad gali būti ir taip, ir taip. Visgi dažniausiai animacijoje, matyt, ieškoma pramogos. Suaugusieji eina į animacinį filmą su vaikais, nori pajusti neribotą fantaziją, atsidurti kitame pasaulyje, kitoje realybėje.
Taip pat man svarbi kūrinio tema, nes tuomet, kai esi sunkiausiuose kūrybiniuose procesuose, turi ne tik gražų paveikslą, bet ir idėją, kuria tiki. Taip ir buvo dirbant su animaciniu filmu „Kaukai“ – tema suteikė stiprybės. Žiūrint retrospektyviai, mano darbuose tikrai dažnai figūruoja mirties tema. Galbūt, kalbant apie animaciją, tai skamba keistai, bet man tai atrodo prasminga.
– Svarbus laikinumo, trapumo momentas?
– Matyt traukia laikas – svarbiausia gyvenimo valiuta. Animatoriai fiziškai pajaučia sustojusį laiką – kiek kadrų, tiek ir piešinių. Tai savotiškas budistinis akimirkos pajautimas. Todėl natūraliai pakyla laiko vertės, jo kokybės suvokimas. Galbūt tai suteikia ir „žadintuvo“, „memento mori“ efektą, primena, kad gyvybė yra labai trapi.
– Esate šių metų „Sidabrinės gervės“ apdovanojimų įvaizdinio klipo autorius. Jo idėja taip pat turi gilesnę prasmę.
– Įvaizdinis klipas neša dvigubą simbolizmą. Viena vertus, kalbama apie paties kūrėjo trapumą, neužtikrintumą, nuogąstavimą ar publika jį priims. „Sidabrinė gervė“, kaip apdovanojimas, pakylėja, kūrėjui suteikia jėgų, padrąsina, iškelia kūrybą į viršų.
Kita vertus, animacija sąlygota politinės situacijos. Kokios bebūtų kūrybinės idėjos, šiuo metu sunku pabėgti nuo karo temos. Galbūt norėtųsi kurti ką nors pozityvaus ar šmaikštaus, bet kai šalia dedasi tokie dalykai, paprasčiausiai negali sau to leisti. Animacijoje baltas taikos balandis krenta iš dangaus ir gervė jį pagauna – išneša ant nugaros taikos pranašą, manifestuoja kūrybinį pradą. Kalbu apie drąsą kūrybą paversti priešprieša griaunančiajai jėgai.
Planuojame, kad vizualas įgaus fizinį pavidalą, o renginio rėmuose bus surengtas aukcionas. Surinkti pinigai bus paaukoti Ukrainos pagalbos fondui.
Vaizdo klipas čia.
– Jūs pats esate įvertintas „Sidabrinės gervės“ apdovanojimu. Ar jums, kaip kūrėjui, apdovanojimai yra svarbūs?
– Įvertinimas svarbu, ypač kai tai liečia kiną. Kaip ir minėjau, manau, kad laikas yra svarbiausia valiuta gyvenime, o kurdamas animaciją ar filmą, būtent jo ir reikalauji iš kito žmogaus. Todėl svarbu suvokti, ar kūrinys buvo suprastas, ar pasirinkta priemonė pasiteisino. Jei atsakas nėra svarbus, galima kurti ir kūryba džiaugtis namie. Jei savo darbą rodai kitiems, nori žiūrovo dėmesio, jo įvertinimas reiškia labai daug.
– Ar sau, kaip kūrėjas, esate reiklus?
– Esu labai reiklus procese, todėl jis mane išvargina. Nesu kūrėjas, kuris mėgaujasi procesu, man svarbu pasiekti galutinį rezultatą, nepamesti pradinės vizijos. Galbūt todėl, didžiausias džiaugsmas ateina montažo metu, kai pridedama muzika, susijungia kitos kūrinio dalys. Būtent tuomet pirmą kartą apima labai malonus jausmas. Antras svarbus momentas – premjera, kurios metu gauni grįžtamąjį ryšį.
– Kaip vertinate pastarojo dešimtmečio Lietuvos animacijos lauką – turime kuo didžiuotis ar yra kur pasitempti?
– Kalbant apie Lietuvą, jaučiamas labai stiprus pakylėjimas, lietuviškos animacijos aukso amžius. Turime stiprių kūrėjų ir darbų, kurie patenka į A lygio festivalius, ten pelno apdovanojimus.
– Kas šį pakylėjimą lemia?
– Galbūt technologijos tapo labiau prieinamos, tie, kas turi užsidegimą, norėjo kurti animaciją, šiandien tai daryti gali be didelės komandos ar studijos. O kuo daugiau žmonės kuria, tuo didesnė konkurencija, kuri taip pat prisideda prie darbų kokybės.
– Ar pastebite tam tikras tendencijas, bendrą braižą, kuris būdingas Lietuvos animacijos kūrėjams?
– Bendrą braižą nusakyti sunku, bet Lietuvos kūrėjų darbai retai būna komedijos žanro, dažniausiai, tai nekomercinis kinas, kuris yra dramatiškesnis, turintis daugiau rimtų temų, daugiau refleksijų apie pasaulį.
– Prie kokio projekto dirbate šiuo metu, kokie planai laukia ateityje?
– Šiuo metu kuriu filmą „Jūratė ir Kastytis“ (anglų k. – „Ambertale“) – tai bus gražiausias pasaulio filmas apie gintarą, pasakojantis jo atsiradimo legendą. Ši pasaka labai autentiška, tautiška, jos neturi niekas kitas pasaulyje. Jūratė ir Kastytis nėra tiesiog filmas – tai labai stiprus grožio užtaisas, lietuviškas ID, kažkas, ką turi padaryti mūsų šalis. Mes negalime sukurti holivudinio kino – tai jau daroma kitur, bet galime padaryti kažką, kas savita tik mums ir pasiekti lygiai tokią pat aukštą kokybę.
Filmą planuoju baigti šiais metais, tad kitąmet jis atsiras festivalių repertuaruose. Kalbant apie ateitį, norėčiau pereiti į hibridinę kūrybą, aktorių darbą jungti su animacija, pasitelkti žmogiškąjį faktorių ir apvilkti jį fantastiniu rūbu
