– Džiaugiuosi, kad kuri Lietuvos nacionaliniame dramos teatre. Būtent šiame teatre kūrė pirmoji moteris režisierė Kazimiera Kymantaitė (1909–1999), vėliau – Irena Bučienė (1940–2001) ir kitos įdomios kūrėjos. Tavo pirmieji žingsniai labai smarkūs – buvai režisierių asistentė kuriant „Respubliką“, „Soliarį 4“, „Miegančius“ ir kitus spektaklius. Asistuoji ir kuri. Sudėtinga būsena. Kodėl pasirinkai tokį dvigubą kelią?
– Kažkada taip susidėliojo aplinkybės: vienu metu gavau du pasiūlymus – viename teatre dirbti režisierių asistente, kitame – kurti spektaklį „Žmogus iš žuvies“. Tai keleriems metams nulėmė šį „dualizmą“. Visada paraleliai dirbau šiuos du darbus – savo kūrybinį ir asistavimo. Asistavimas patiko ir patinka tuo, kad iki šiol dirbau su žmonėmis, iš kurių išmokau įvairių dalykų. Tai trunka jau treti metai. Pirmi metai buvo itin smarkūs, naujai formuojantys suvokimą, kuris vienaip buvo susiformavęs Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, kitaip ėmė atrodyti pradėjus dirbti režisierių asistente. Tai yra mokykla, tas pats, lyg siekčiau praktinio teatro laipsnio.
– Netrukus išvysime Tavo naująjį darbą – „Sieros magnolijas“. Kodėl pasirinkta šita pjesė, kuo jos tema aktuali šiuolaikiniams žiūrovams?
– „Sieros magnolijos“ išsiskiria dramaturginiu požiūriu itin tiksliai sukonstruotais įvykiais ir savita, paslaptinga autoriaus kalbos maniera. Tai mane ir paskatino po sėkmingo pjesės skaitymo „Versmės“ festivalyje (2020) pristatyti šį estų dramaturgo Martino Alguso kūrinį scenoje. Skaitydami pjesę su aktoriais nuolat kartojome – neįtikėtinai parašyta. Personažus čia aktyviai veikia jų pasąmonė, o kartu ir socialinė aplinka; jų privataus gyvenimo sunkumai sugretinami su platesnės visuomenės problemomis.
Tai kūrinys apie neišvengiamą susitikimą su savo praeitimi, kuri reikalauja sustoti ir susitaikyti su savimi, kad galėtum judėti pirmyn. Šiame spektaklyje nesiekiu panirti į aktualijas. Man svarbiausias pjesėje veikiančių trijų žmonių elgesys, jų buvimo ženkliškumas, jo analizė. Mane itin domina Martos ir Ralfo personažų skirtumas: jos – tikėjimas likimu, jo – kad viską galima pasiekti ir pakeisti savo jėgomis. Martos baimės man artimos ir kaip žmogui, ir kaip kūrėjai. O Martos tėvo personažo tema – susidūrimas su tėvų senatve ir rūpesčiu jais – priverčia apmąstyti seno žmogaus, praėjusios epochos atstovo vietą mūsų gyvenime.
„Sieros magnolijos“ išsiskiria dramaturginiu požiūriu itin tiksliai sukonstruotais įvykiais ir savita, paslaptinga autoriaus kalbos maniera.
– Ar yra bruožų, rodančių, jog tai estų dramaturgo kūrinys?
– Dėl skirtingų tautų rašymo stilių įdomu – ar tai mitai, ar jie iš tiesų egzistuoja? Dar pjesės skaitymų, analizės metu, per kai kurias repeticijas buvo ištarta: „Na taip, čia gi esto pjesė“. Yra toks pojūtis, kuris duoda tam tikrą skandinavišką šaltį: protestantiškos vertybės, vaizdiniai, kurie specifiškai šiaurietiški, ta Sieros planeta, kurią dramaturgas sugalvojo, pasirodanti pagrindinės veikėjos Martos mintyse... Taip, šioje medžiagoje yra užuominų apie estiškumą, skandinaviškumą. Tuo pačiu – suvaldytas kabėjimas žodžiais po vieną, po du, – pjesė trumpa, bet joje įvyksta daug dalykų. Čia viskas sutelkta, glaustai išrašyta.
– Šiais laikais daug kas kalba apie įvairiausias problemas, jauni režisieriai sako: „Kūrinys kelia aktualius klausimus“, bet tie patys žmonės smarkiai nutolę nuo savo tėvų ir tai laiko norma.
– Tėvo ir autoriteto tema šioje pjesėje yra pati skaudžiausia ir sudėtingiausia. Kaip apskritai gyventi su tėvų „figūromis“, nes jos pasirodo visur: ne tik šeimoje, bet ir kuriant. Net atėjus į bet kokią instituciją, dažniausiai tu rasi tėvo „figūrą“, nes vis dar vyrauja patriarchatas.
Žmonės po truputį pradeda jausti, kad jiems skaudu bendrauti su savo tėvais, yra dalykų, kurių jie negali atleisti, ir tai sukuria konfliktą. Dėl to su tėvais ir nebendraujama. Anksčiau buvo aiškesnės vertybės, įsitikinimas, kad tu turi gerbti, mylėti ir rūpintis savo tėvais, nesvarbu, ką jie tau padarė ir ką tu jiems padarei. Vis tiek prieš gyvenimo saulėlydį privalu susitaikyti ir susitikti. Šiuo metu gyvename visuomenėje, kuri daugiau domisi psichologija, savimi (bandome save studijuoti), ir kuo labiau norisi leistis į sąmonės, pasąmonės šulinį, tuo giliau ten ir nusileisi. Ir tuomet iškils dar daugiau problemų. Dėl to ši tema sunkiausia, konfliktiškiausia, nes kas iš tiesų yra teisinga ir ką iš tikrųjų mes privalome daryti?
Ar visą laiką turime empatiškai žiūrėti į žmones, ar mes turime savo traumas, kurias mums sukėlė vyresnieji? Ar mes pajėgūs tai analizuoti, išgyventi etapą, kai žaizda atsiveria iš naujo ir ją kažkaip išvalyti? Mano nuomone, esame sužeista visuomenė. Tame ir yra pagrindinė problema. Mes ilgą laiką buvome aukos ir dėl to nelengva atleisti kažkam, kai mes istoriškai kaip tauta nuolatos gyvename kaip aukos, viską pakeisti taip, kad pasijustum, kad gali gyventi su savo traumomis, su tais įvykiais, ir jie tavęs nebeskaudina. Mus skaudina, dėl to mes esame pikti, dėl to negalime lengvai priimti ir savo tėvų ir kitų autoritetingų figūrų. Man atrodo, kad visa tai susiję su mūsų istorine patirtimi, atmintimi, kaip per kartas mus augino. Viskas priklauso nuo šeimos. Ar tu ateini iš šeimos, kurioje buvai mokytas nuolankumo, nes tėvai žinojo, kas atsitinka tiems, kurie „iššoka aukščiau bambos“, ar augintas šeimoje, kuri į tave sudėjo visas viltis, ir tu turi būti pirmoji laisvės karta.
Tėvo ir autoriteto tema šioje pjesėje yra pati skaudžiausia ir sudėtingiausia.
– Spektaklio premjera įvyks ne Lietuvos nacionalinio dramos teatro erdvėje, o „gallery 1986“ (Kauno g. 32, Vilnius). Kokią įtaką ši erdvė daro naujajam pastatymui?
– Erdvė – buvęs fabrikas. Jis dabar yra įrengtas kaip klubas. Iš esmės vieta atitinka ir temą. Tai yra vieta trinti atminties krūvį, kurį dabar atėję žmonės keičia. Ir tos sienos, kurios kažkam reiškia gamyklinę, iš blokelių pastatytą erdvę, šiandien mums reiškia gražią dekoraciją, gražią klubo pertvarą. Mes ateiname į vietą, kurioje gyveno ir dirbo žmonės, tokie, kaip Martos tėvas. O Marta ir Ralfas yra tie žmonės, kurie tą erdvę nori pakeisti, apšviesti neonine lempa ir pasakyti: „Mes atverčiame naują lapą“. Atmintis tegul būna ten, kur jos vieta, kur nors, tegul ji nesiveržia į mūsų gyvenimą. Mes nenorime, kad kažkas mums primetinėtų, jog reikia suvesti kokias nors sąskaitas su savo praeitimi.
– Spektaklio dailininkė Ona Juciūtė yra skulptorė. Kas lėmė, kad būtent ją pakvietei kurti scenovaizdį ir kostiumus?
– Su Ona dirbame jau trečią kartą. Esame atradusios puikų kūrybinį ryšį. Su scenografais ne tiek daug ir dirbau, tad negalėčiau įvardinti esminio skirtumo. Esminis dalykas tas, kad ne teatro dailininkas į teatrą atsineša platesnius nei įprasta įvaizdžius ir nuorodas. Tuo pačiu mato erdvę gal ne tiek funkcionaliai, bet tai kompensuoja per konceptualumą. Vizualusis menininkas visada ieško to, kas viską suvienija. Man tai ir patinka. Ona kuria ir kostiumus, kad išliktų visuma.
– Ką Tau apskritai reiškia vaizdas teatre?
– Pjesėse labiausiai koncentruojuosi į tekstą ir mintį, bet aišku, ir į vaizdus. Man labai svarbi erdvė, kurioje vyksta vienas ar kitas veiksmas. Erdvės ženkliškumas. Svarbu, kaip žmonės toje erdvėje veikia, kaip joje jaučiasi. Labai svarbus dalykas yra atmosfera.
Pjesėse labiausiai koncentruojuosi į tekstą ir mintį, bet aišku, ir į vaizdus.
– To paties norėčiau paklausti ir apie muziką – kiek ji svarbi spektaklyje? Kodėl pasirinkai Deimantą Balį?
– Spektaklyje muzika labai svarbi. Be to, ji bus atliekama gyvai. Tai – ne pirmas kartas, kai muzika spektaklyje bus atliekama gyvai. Kurdama spektaklį, jaučiu didelį poreikį skirti daug dėmesio muzikai, garsui. Kai pirmą kartą perskaičiau „Sieros magnolijas“, pagalvojau, kad norėčiau gitaros muzikos, nes ji, viena vertus, „rėksminga“, kita vertus, pajudinus vieną stygą ir ją „užefektavus“, kompozitorius sukuria tam tikrą pojūtį – nerimą, susijaudinimą. Šis instrumentas labai paveikus. Muzika iš esmės kuria atmosferą, personažams diktuoja ir tempą, kad jų gyvenimas kažkur plaukia, o vėliau – sustoja: veiksmas vyks tam tikroje erdvėje, ir čia jis kuriam laikui užsibūna, nes muzika jį kažkaip pristabdo.
– Aneta Bublytė – dramos teatro pasaulyje gerai žinoma vaizdo projekcijų autorė. O „Sieros magnolijų“ atžvilgiu kodėl būtent ji Tau svarbi?
– Anetą konsultavau, kai ji kūrė eskizą pagal Bernard-Marie Koltèso „Medvilnės laukų vienatvėje“, padėjau dirbti su aktoriais, o paskui prisiminiau, kad tarp šių pjesių yra panašių temų. Aneta talentingai geba analizuoti vidines žmogaus problemas, žino, kaip psichologines problemas perkelti į ekraną. Dėl to man labai svarbus bendravimas su ja. Jos mintys apie personažų sąmonę, pasąmonę, mąstymą yra labai taiklios. Su ja dirbti – ir atradimas, ir malonumas.
– Didžiausia intriga – aktoriai. Žiūrovai labai dažnai spektaklius pasirenka pagal aktorius. Tavo spektaklyje – įdomus tercetas: Jolanta Dapkūnaitė, Dainius Gavenonis ir Ramutis Rimeikis. Kas lėmė šių aktorių pasirinkimą? Kokia buvo kelionės pradžia ir kokius Tu juos matai šiandien?
– Šie aktoriai puikiai atitinka pjesės personažus. Tas net stebina, nes dažniausiai aktorius pasirenku intuityviai. Vadovavausi nuojauta, kas iš mūsų teatro galėtų atlikti būtent šiuos vaidmenis, ir viskas prasidėjo nuo Jolantos Dapkūnaitės, kadangi jos vaidmuo yra pagrindinis. Paskui prisijungė Dainius Gavenonis, ir tada nusprendžiau dėl Ramučio Rimeikio. Iki šiol sukurti jų vaidmenys irgi duoda naudos naujiesiems vaidmenims, nes mes, kurdami, repetuodami, diskutuojame ir apie suvaidintus vaidmens, aiškinamės, kas yra vieno ar kito vaidmens kartotė ar kita versija. Pavyzdžiui, Dainius kažkurioje repeticijoje paminėjo, kad naujasis vaidmuo jam primena suaugusį Robį iš „Shopping and Fucking“. Arba Jolantos paieškos – tarp Julijos ir dabartinės Martos. Ramutis šiame spektaklyje gauna itin sudėtingą užduotį, kurią atlieka kantriai ir meditatyviai – būti nebyliu, dukros prisiminimų pripildytu indu.
– Buvai įdomių režisierių – Jono Vaitkaus, Lukaszo Twarkowskio, Annos Smolar, Grzegorzo Jarzynos, Oskaro Koršunovo ir kitų – asistentė. Kokius režisierių bruožus labiausiai vertini?
– Labai vertinu režisierių sąžiningumą prieš save ir komandą, žmogiškumą, nuoširdų poreikį kurti tai, ką jie tuo metu kuria. Aš irgi galiu kurti, kai matau, kad tam žmogui svarbu ir jis nuoširdžiai gilinasi į pasirinktą kūrinį. Vertinu režisierių laisvę ir drąsą.
Šie aktoriai puikiai atitinka pjesės personažus.
– Ar turi savo mėgstamus režisierius, kuriančius nebūtinai Lietuvoje?
– Krystianas Lupa. Niekada tiesiogiai nebuvau susitikusi, bet jaučiu didžiausią jo įtaką savo režisūriniam mąstymui.
– Gal galėtum plačiau papasakoti apie Naująjį teatrą (Nowy Teatr) Varšuvoje, kuriame Tu sukūrei spektaklį „Grupa Warszawska“ (2020) ir vėliau jame lankeisi ne kartą.
– Šis teatras ypatingas tuo, kad ten nukeliavęs, jautiesi lyg būtum pakliuvęs į tokį centrą, kuriame koegzistuoja skirtingi dalykai. Šis teatras – kaip koks teatro institutas. Jame egzistuoja repeticijų salė, knygynas, kavinė, mažesnė salė, skirta edukacijoms. Bet tu ten ateini ir jautiesi patekęs į socialinę erdvę, kurioje jauti, kad kiti žmonės, kurie čia yra, nėra atsitiktiniai. Čia žmonės renkasi dėl geros, kūrybiškos atmosferos, net jeigu ateina išgerti kavos arba pavalgyti. Ir kurti ten buvo malonu – teatras atvirai pažiūrėjo ir į mano pasiūlymą imti neprofesionalius aktorius – paauglius, ir į kitus mūsų eksperimentus, nes mes su kūrybine grupe vaizdo projekcijas kūrėme iš mieste filmuotų kadrų. Tame teatre jaučiau daug laisvės, įvairovės. Neatsitiktinai šis teatras yra „Naujasis teatras“. Jame daug daugiau vietos eksperimentams; vieni iš jų pasiteisina, kiti – ne, bet jame jautiesi lyg būtum tam tikrame centre, kuriame pučia šiandienos teatro vėjai, kur nuolat juntami tam tikri pokyčiai. Buvo tikrai labai malonu būti lietuve, kuri ten galėjo kurti. Šiame teatre ir techninė komanda labai puiki.
– Galime skaitytojams priminti, kad kadaise šio teatro vietoje buvo šiukšlių mašinų garažai. O dabar transformuotame teatre – labai daug augalų.
– Yra viena ofiso dalis – veranda, kurioje labai daug augalų. Kitas dalykas – lenkų menininkai tiesiog įpratę būti socialiai aktyvesni.
– Prieš režisūrą metus studijavai teatro kritiką. Ar nesigaili dėl tokio savo gyvenimo posūkio? Kas sunkiausia dabartinėje Tavo specialybėje?
– Gyvenime apskritai nieko nesigailiu. Labai džiaugiuosi, kad išdrįsau stoti į režisūrą, nes prieš pat stojimą buvau suabejojusi. Man gerai sekėsi studijuoti teatro kritiką, galvojau, kad joje reikia ir pasilikti. Bet man tiesiog buvo nuobodu. Supratau, kad būnant kritike manęs laukia kelionės į festivalius, gyvenimai viešbučiuose, spektaklių žiūrėjimas, bet ne jų kūryba... Ir tuomet nusprendžiau pabandyti. Ir tėvai, ir draugai šį žingsnį palaikė.
– Kokią kritiką vertini? Ar skaitai ją? Liūdna, kai vis dažniau teatro praktikai garsiai pareiškia, kad „seniai jau nieko neskaito“. Iš kur susiformavo tokia properša?
– Yra toks tarpas tarp praktikos ir teorijos, kuriame mes ir susiduriame. Režisierius ar aktorius visada pasakys, kad kritikas negali suprasti tam tikrų dalykų tik stebėdamas juos, o kritikas pasakys, kad režisierius ar aktorius nesupras tam tikrų dalykų, juos darydamas ir nematydamas iš šalies. Ir ta praraja kartais pasidaro gilesnė, kartais susiaurėja. Negalėčiau pasakyti, kokia šiuo metu yra toji praraja. Tiesą pasakius, man svarbu, kad kas nors parašytų ar atsilieptų, nes tai sumažina pojūtį, kad tik tau vienai tai reikalinga ir įdomu. Dėl to ir yra svarbu, kad kažkas reflektuotų tavo kūrybą.
Bet būna ir taip: neseniai galvojau apie vieną spektaklį ir panorau paskaityti, ką apie jį rašo. Susiradau recenziją, kurioje tiesiog perpasakota tai, kas vyko scenoje, ir viskas. Tai kam man to reikia? Yra aibė recenzijų, kuriose nėra jokio vertinimo.
Gyvenime apskritai nieko nesigailiu.
– Ar turi „režisierės portfeliuką“ – medžiagas, temas, kurias norėtum įgyvendinti?
– Turiu, turiu. Per pastarąsias kelias dienas supratau, kokia man svarbi atminties tema ir kad ji iš esmės jau pradėjo keliauti, net ne būtinai per spektaklius, bet ir performansus. (Tarptautiniame teatro festivalyje „Sirenos“ buvo parodytas Eglės Švedkauskaitės performansas „Žiūrėdama viena į kitą“, įkvėptas dailininkės Veronikos Šleivytės gyvenimo – D. Š.) Svarbu iš praeities pozicijų įvertinti šiandieną. Jaučiu didelį poreikį suvokti, iš kur aš ateinu.
– Spektaklio „Sieros magnolijos“ premjera – Sausio 13-ąją. Ką Tau reiškia ši data?
– Man Sausio 13-oji visada buvo labai svarbi ir aš ją visada labai emociškai išgyvendavau. Kai man buvo penkeri, LRT rodė įrašą, kuriame žinias skaito Eglė Bučelytė, staiga įrašas nutrūksta. Paskui – įrašas, kuriame kalba Vytautas Landsbergis. Pamačiusi jį, nubėgau pas mamą ir pasakiau: „Landsbergis užsidarė televizijos bokšte, vyksta karas“. Aš taip pasakiau praėjus aštuoneriems metams po Sausio įvykių. (Režisierė gimė 1994 – D. Š.) Bet tai įsirašė į mano atmintį, ir kiekvieną Sausio 13-ąją visada galvoju apie tuos žmones, kurie žuvo. Mano mama tą naktį dirbo ligoninėje, į kurią buvo atvežta Loreta Asanavičiūtė. Man ji pasakojo tą istoriją... Mane tai irgi labai palietė. Jaučiu tiesioginį ryšį su tais žmonėmis. Jaučiu, kad jie yra realus mūsų Nepriklausomybės, kurioje aš gimiau, įtvirtinimas. Sakyčiau, kad valstybės, kurioje aš gyvenu, pradžia yra Sausio 13-oji, ne Kovo 11-oji.
