Festivalio įkūrėja, meno vadovė, kaltininkė ir daugelį kitų epitetų kas kartą sau randanti Gintarė Masteikaitė, pasisveikina su publika prieš beveik kiekvieną bene pusšimčio pasirodymų programos spektaklį. Jos susidomėjimas ir atvirumas susirenkančiai publikai, nors tai turėtų būti įprasta, iš tiesų pirmiausia labai žmogiškas ir sąžiningas. Atviru bendravimu su žiūrovu persismelkia ir visas festivalis, šiemet pritraukęs bent man dar nematytus kiekius žmonių, su kuriais susikalbėti G.Masteikaitei prireikė megafono pagalbos. Ir tai tik įspūdžiai iš centre vykusių renginių, – nemaža dalis jų vyksta ir Kauno rajonuose.
Sukurti festivalį ne tik mieste, bet ir miestui, parodyti jį, atveriant už architektūros ir betono slypinčią sielą, reikia daug atidos ir jautrumo. Patiriant Kauną „Contempo“ metu, pamiršti, kas dabar yra jo meras, o mintimis šuoliuoji laiku, prisimindamas, kiek daug šalies kultūrinių slinkčių, vien teatro kontekste, įvyko Laikinojoje sostinėje. Tačiau tai nereiškia, kad menine raiška festivalis gręžiasi atgal.
Subtiliai istoriniais kontekstais sužaidė „Psilikono teatro“ premjera „Širdys ir kaminai“, pasakojanti Kaune 1934 m. įkurto batų fabriko „Lituanica“ istoriją. Rusijos karo Ukrainoje kontekste, Auksės Petrulienės silikono lėlių ir archyvinių nuotraukų kuriamų vaizdinių bei meistriškos Arkadijaus Gotesmano gyvos perkusijos potyris ne tik pasakoja praeities faktus, bet ir subtiliai primeną, prieš ką kovojama dabar. Vieno bato visiems ir vienintelės ideologijos paralelė aiški ir paveiki. Naudojama laiku ir vietoje, ji jautriai kontrastuoja su spektaklio pradžioje paminimu posakiu „širdis į kulnus nusirito“. Pasakojimo pabaigoje, universalaus bato nutrinti šeimų, ištisų kartų kulnai skauda kaip visos tautos širdys.
Tiesa, įspūdingoje, bet tvankioje Ąžuolyno bibliotekos Meno ir muzikos skyriaus renginių salėje šį pasirodymą stebėti prireikė ištvermės. Kiek gaiviau čia buvo kitą dieną „Trial & Theatre“ (Suomija) spektaklio-eksperimento „Nano steps – Into the lab“ metu. Nuo batų istorijų persikėlėme į stebuklus po jų padais, – į mažiausias dalelytės, kurių kasdien net nematome, nepastebime. Mikrodalelės, po mikroskopu atsiduriančios su vietoje surinktomis medžiagų atplaišėlėmis, ar batų atneštomis žemėmis, tampa mažiausiomis įsivaizduojamomis lėlių teatro herojėmis. Jas šokdina gyvi ir įrašyti publikos garsai, ultragarsas, muzikinis takelis, besikeičianti šviesa.
Spektaklio kūrėjams pavyksta kuriam laikui žiūrovą netikėtai pritraukti į pasaulį, apie kurį kasdien nesusimąstome, bet iš kurio patys esame sudaryti. Nematomos, tačiau pamatinės mus sudarančios dalelės atsiduria dėmesio centre, atlieka neplanuotą choreografiją, kuria netikėtus santykius, lyg lengvabūdiškai klausdamos: tad kas iš tiesų yra tikra ir svarbu, iš ko tai sudaryta? Tačiau ši dalis trunka kiek per trumpai, komandai pernelyg ilgai užsižaidžiant su spektaklio įžanga. Visgi, tikintis, jog šios koncepcijos menininkai neatsisakys ir ją tobulins, būtų įdomu stebėti toliau vystomą nano dalelių pasirodymą.
Sugrįžimai ir pratęsimai – ne naujiena ištikimiems festivalio žiūrovams. Tai buvo akivaizdu stebint jau trečią kartą „Contempo“ pasirodančios Prancūzų trupės „Rhizome“ spektaklį. Šį kartą ant skulptūrą primenančios metalinės konstrukcijos strypo lipo, kabėjo, meditavo ir tuo pačiu didžiulį jaudulį kėlė atlikėja Fanny Austry. Daugirdo amfiteatre susirinkusi didžiulė žmonių minia, sulaikiusi kvapą stebėjo sukauptą, lėtą ir mąslų kūno judesį šešių metrų aukštyje. Kiekviena klaida čia kainuotų brangiausiai, tačiau tuo pat metu atlikėja nepalieka abejonių tikslumu ir kūnu iš tiesų keičia ne tik savąją, bet ir konstrukcijos, kaip ženklo, formą bei kraštovaizdį už jų. Kiekvienas žvilgsnio kampas „Bleu Tenace“ yra skirtingas, tačiau lydimas tos pačios, publiką apjungiančios įtampos ir balanso akimirkos.
Kai kuriuos „Contempo“ pasirodymus galima ne stebėti, o netyčia būti į juos įtrauktu mieste. Taip nutiko su praėjusiais metais Vilniuje Meninių akcijų savaitėje (MAS) pirmą kartą pasirodžiusia „Džiaugsmo upe“ (idėjos autorius – Paulius Markevičius). Šiemet 3500 juodų rutuliukų Kaune riedėjo du kartus: festivalio atidarymo metu V.Putvinskio gatve, o kitą dieną – Laisvės alėja, į kurią visi jie nusileido vamzdžiu iš Nacionalinio Kauno dramos teatro balkono.
Atrodytų keistas kelių juodai vilkinčių žmonių pasiryžimas suvaldyti rutuliukų srautą gatvėje, ne tik traukia dėmesį, bet ir iš tiesų kelia džiugesį. Per trumpą laiką, objektų ir juos supančių žmonių banga tampa savotiška džiugesio kapsule, judančia gatve. Jos viduryje dažniausiai bus tie, kurie tiesiog semia džiaugsmą ir jame nardo, o šonuose – juos saugantys ir tą džiaugsmą užtikrinantys. Iš pirmo žvilgsnio paprasta, nors daug atlikėjų pastangų pareikalaujanti, meninė akcija sugeba užčiuopti kūrybos, džiaugsmo ir laisvės akimirką, kurioje šie būviai vienas kitą papildo, susilieja ir atsiskiria tuo pačiu metu.
Du kartus nuvilnijo ir šveicarų Mélissos Guex bei Clément‘o Grin „Down“. Energingo, nepaprastai švaraus būgnų ritmo ir pulsuojančios šokio energijos duetas pirmą dieną aikštelėje šalia Akropolio sveikinosi ir, būnant ypatingai arti žiūrovo, kūrė netikėto, neišvengiamo susitikimo atmosferą, iš kurios ištrūkti net nesinori. Tuo tarpu vakarinis to paties spektaklio pasirodymas šalia kavinės „Kultūra“ tapo nedideliu koncertu, ritminiu reivu, šaukiančiu miestui laisvę.
Konkretaus siužeto nekuriantis „Down“, kaip ir „Džiaugsmo upė“ ar „Bleu Tenace“ festivalyje atlieka ne tik su scenos menų įvairove supažindinančių nemokamų renginių funkciją. Šie atviri ir patirti kviečiantys kūriniai tampa įžanga ir tramplinu žiūrovui sekti tolimesnius, rimtesnius, daugiau susikaupimo reikalaujančius kūrinius, kaip „Be kompanijos“ prodiusuotas „Chiaroscuro“ (choreografė Liza Baliasnaja).
Tačiau apie šį ir dar nepatirtus pasirodymus – jau kitame tekste.
