Klaipėda
Pradėkime nuo Klaipėdos, kur išsivažinėję svečiai ir tamsios, tuščios gatvės staigiai ima kontrastuoti su praėjusiu su vasaros šurmuliu. Nors daugiausia dėmesio kreipsiu, žinoma, į premjeras, bet uostamiestyje labai rekomenduočiau nepraleisti rugsėjo 13 – spalio 28 d. vykstančio festivalio „Plartforma“. Šiemet jame nemažai įvairių disciplinų kūrinių, o programa jungia ir kitų Lietuvos festivalių patirtis. Pavyzdžiui, vasarą Kaune „Contempo“ rodytas spektaklis „Materia“ ir netrukus Vilniuje „Helium“ programoje pasirodysiantis „Mikado“ taip pat atkeliaus ir į Klaipėdą. Labai smagu, kuomet festivaliai nekonkuruodami gali suteikti skirtingų miestų publikai progą palyginti savo potyrius.
Iš Vilniaus į Klaipėdą pirmą kartą atkeliavo režisierius Adomas Juška, įprastai kuriantis Valstybiniame jaunimo teatre. Rugsėjo 8–9 d. Klaipėdos dramos teatre jis pristatys spektaklį pagal Lietuvos teatralų mėgstamo prancūzų dramaturgo Bernard'o-Marie Koltès pjesę „Vakarų krantinė“. Žinomi ir mėgstami čia ir surinkti aktoriai, rasiantys savo gerbėjų tarp įvairaus amžiaus publikos: praėjusį sezoną kino ir teatro apdovanojimus pelnę Digna Kulionytė ir Donatas Želvys, pažįstami ir įvertinti teatro veidai Igoris Reklaitis, Darius Meškauskas, Renata Idzelytė ir kiti.
„Turtingas verslininkas atvažiuoja į pačią uosto rajono glūdumą, turėdamas aiškų tikslą – užbaigti savo gyvenimą. Tačiau nepažįstamasis jį ištraukia iš vandens, ir dabar šiame rajone gyvenantys vietiniai pareikalauja grąžinti viską, ko jiems patiems gyvenimas nedavė“, – taip užsimezga šio kūrinio siužetas. Vis dėlto ne veltui bene didesnis premjeros pristatymo dėmesys krypta į vizualiuosius jos sprendimus. Scenografė Lauryna Liepaitė pasižymi ryškiais, sceną aiškiai brėžiančiais sprendimais. Šį kartą ji pasirenka šalto metalo sieną ir vandenį, o jų atspindžiais laviruoja šviesų dailininkas Julius Kuršis. Tokia kombinacija žada estetišką ir įtraukiantį vaizdą, o konceptualus sprendimas prašosi ir atitinkamo turinio išpildymo.
Tarp premjerų mažiesiems spalio 21 d. matyti Klaipėdos lėlių teatro objektų spektaklis „Užusienis“ 3–5 metų vaikams, tyrinėsiantis daiktus ir jų ryšius su žmogumi. Labai tikslus amžiaus cenzas nuteikia pozityviai, nes nėra nieko blogiau nei spektakliai „nuo 0 iki 99“, kuriuose dažnai klykia tie, kam 0, nuobodžiauja tie, kam maždaug 7, ir pabaigos nekantrauja sulaukti visi, kam virš 13. Jauna kūrybinė komanda: neseniai režisūros studijas baigę Motiejus Ivanauskas ir Vaiva Paukštė, scenografė Izabelė Narečionytė ir muzikos kūrėjas Matas Saladžius neria į vieną sudėtingiausių sričių – kūrybą vaikams ir tikiu, jog lankytis ir atvirai diskutuoti su jaunais kūrėjais yra ne mažiau svarbu, nei kurti vaikams.
Šiauliai
Šiaulių dramos teatre premjerą ruošia Eglė Švedkauskaitė. Čia spalio 6, 7 d. ji pristatys spektaklį „Patina“ pagal to paties pavadinimo Virginijos Rimkaitės pjesę. Praėjusį sezoną Auksiniu scenos kryžiumi įvertinta režisierė būdingai sau subūrė patikimą kūrybinę komandą: kompozitorių Vytautą Leistrumą, scenografę Oną Juciūtę, vaizdo menininkę Anetą Bublytę, šviesų dailininką Julių Kuršį ir kostiumų dailininkę Elvitą Brazdylytę. Krizinius šeimos santykius ir juose (ne)pateisinamą žiaurumą nagrinėjanti istorija šios komandos rankose turėtų lengvai pakilti virš buitinio lygmens, siūlant ramų ir kitonišką žvilgsnį į kasdienybę.
Panevėžys
Naujiena Panevėžyje – tarptautinis projektas. Pirmą kartą Juozo Miltinio dramos teatre spektaklį stato žymus norvegų kilmės choreografas, režisierius ir dramaturgas Jo Strømgrenas. Su jaunesniaisiais trupės aktoriais jis kurs judesio spektaklį „Feromonai“, kaip ir žada pavadinimas, kalbėsiantį meilės tema. Visuomet ironiškas, nestokojantis humoro jausmo J.Strømgrenas geba vienu metu būti intelektualus, bet ir atviras masėms. Tikiu, kad Panevėžio publika spalio 21 ir 22 d. premjerose nenusivils, o praėjusiame sezone šokio spektaklyje „Kūnai“ apšilusi trupės dalis, fizinės raiškos reikalaujančiame Strømgreno teatre jausis patogiai.
Kaunas
Kalbant apie nacionalinius teatrus, Kaune rugsėjo 21 d. laukiama premjeros pagal Williamo Shakespeare‘o „Audrą“. Spektaklį režisuoja Peeteris Jalakas – žinomas estų teatro vardas, žymintis šios šalies avangardinio teatro atsiradimą ir gyvavimą.
Šiuo metu Lietuvos teatralams gerai žinomo Jalako vadovaujamas Von Krahl teatras išgyvena pereinamąjį etapą, persiformuodamas ir, kaip pasakoja kolegos Estijoje, lipdydamas savo naują veidą ir veiklos sferą. Tad įdomu, kokio rezultato su Kauno aktoriais pasieks estų komanda savo naujajame etape derindama klasikinę dramaturgiją ir šiuolaikines teatro išraiškas. Rezultatas kol kas – nenuspėjamas, bet žiūrovus gali pritraukti režisieriaus idėja, siūlanti „pažvelgti į bevardės salos gyventojus kaip į naujos, tobulesnės, geresnės žmonijos užuomazgą ir pamėginti įsivaizduoti ateitį, kurioje mitologinių būtybių, dvasių, nimfų vaidmenis perima dirbtinis intelektas“.
Gruodžio 1, 2, 3 d. visiškai kitokių potyrių teatre ieškantys turėtų apsilankyti interdisciplininės menininkės Gintarės Minelgaitės, a.k.a. Dr. GoraParasit premjeroje „Snieguolė“, paremtoje Brolių Grimų pasaka. Žinoma, iš pasakos bus likę nedaug, įvaizdžiai turėtų stebinti, o temos dirginti. Tiesa, dar nežinia, kaip kūrėjai pavyks suvaldyti Didžiąją Kauno sceną.
Kaune bus ir šokio: rugsėjo 21–spalio 1 d. vyks tarptautinis šokio festivalis „Aura“ , kurį atidarys pasaulinė premjera „Kartotojai“. Tai – iš Izraelio kilusio ir Prancūzijoje kuriančio Emanuelio Gato spektaklis, kuriamas su „Auros“ šokėjais. Kaip sako ir pats pavadinimas, kūrinyje išvysite daug kartočių, tačiau jos įprasmins ir nagrinės šokėją, kaip gyvą kūrėją ir autorių, gilinsis į jo meno specifiką, o tuo pačiu ir žmogaus kasdienio elgesio logiką.
Vilnius
Tuo tarpu Vilniuje šiuolaikinio šokio premjeras pradės išskirtinio talento ir technikos šokėjas Dovydas Stimaitis, šį kartą su savo choreografiniu darbu „Duetas“. Jame šokėjai grumsis su klasikiniu šokiu ir jo įpročiais, siekdami ne nugalėti, o pakylėti vienas kitą. Pirmieji šią premjerą dar pavasarį išvydo prancūzai, „ArtDanThé“ festivalyje Paryžiuje, tad reiktų nepasididžiuoti ir apsilankyti visiems.
Ir Kauno ir Vilniaus lėlių teatrai sezonus pradeda skirtingomis „Karlsono“ istorijos adaptacijomis, tačiau daugiausiai vilčių teikiančios premjeros teks palaukti iki 2024-ųjų. Tuomet Vilniaus „Lėlėje“ premjerą pristatys už darbus teatre vaikams ne kartą įvertinta režisierė Olga Lapina ir dailininkė Julija Skuratova. Spektaklis „Nuomojamas butas“, pagal Lėjos Goldberg to paties pavadinimo eiliuotą pasaką koncentruojasi į tolerancijos temą: kaip mokėti taikiai sugyventi, suprasti vienas kitą, kad ir kiek būtume skirtingi.
Šalimais įsikūręs Valstybinis jaunimo teatras premjeras ir naujienas šį sezoną kuria iš sugrįžimų. Neabejotinai daug dėmesio sulauks gastrolės: lapkričio 23, 24 d. iš Varšuvos Nacionalinio teatro atkeliausiantis spektaklis „Tuoktuvės“ – paskutinis Eimunto Nekrošiaus pastatymas, sukurtas pagal to paties pavadinimo Witoldo Gombrowicziaus pjesę. Tai – vienareikšmiškai istorinis darbas teatrui, kuriame E. Nekrošiaus pavardė žymima Meistro ženklu, o kartu ir galimybė Vilniuje pamatyti Lenkijos aktorių žvaigždyną, vedamą Danutos Stenkos.
Įdomus Jaunimo teatro sprendimas pasiūlyti Gintarui Varnui sugrąžinti politinės satyros teatrą „Šėpą“, tiksliau jo variaciją pagal legendinę Alfredo Jarry pjesę „Karalius Ūbas“, pavadinus „Ūbas Czaras“. Tikiu, čia bus daug aktualumų karo tematika ir kirčių politikai. Manau, kartu su į gimtąją sceną grįžtančiu režisieriumi Ignu Jonynu, Audronio Liugos vadovaujamas teatras, jei ir ne kiekvienam įtiks spektakliais, bet savo pasirinkimais gali sudaryti puikią erdvę edukacijai ir teatro istorijos gaivinimui.
Rugsėjo 6 d. įvyks ir kita lietuviška J.Strømgreno premjera – „Ruletė“. Lietuvos nacionaliniame dramos teatre (LNDT) jau sėkmingai sukūręs apdovanojimais įvertintą spektaklį „Durys“, kūrėjas tęsia bendradarbiavimą. Jei jums be galo patiko „Durys“, „Ruletė“ – neabejotinai jūsų. Tiesa, stebint nebe pirmą šio menininko darbą nuostabos bus vis mažiau, atsikartojimų – daugiau, o humoro – panašiai. Nesakykit, kad nesakiau.
Kad jau užsiminiau apie LNDT, pirmoje sezono pusėje čia laukiamiausias Yanos Ross darbas „Apmąstant omarą“. Ciurichas, Zalcburgas, Berlynas, – visi šie miestai ir pagrindinės jų salės išskėstomis rankomis laukia režisierės darbų.
Po pertraukos į Lietuvą kurti grįžusi Y.Ross spektakliui pasirinko amerikiečių rašytojo Davido Fosterio Wallace‘o esė „Apmąstant omarą“. Savo tekstuose autorius imasi narstyti jautriausius ir nepatogiausius šiuolaikinės visuomenės klausimus – empatiją, vaikų auklėjimą, intymumą, nesusikalbėjimą ir daugiau. Kaip būdinga jos kūrybai, Y.Ross kvies užeiti į pilkąsias zonas, kuriose susiduria visuomenėje priimtinos ir smerkiamos vertybės, moraliniai ir etiniai klausimai. Pasirinkus šią premjerą reiktų tikėtis visapusiškai kokybiško aktorių darbo ir šiuolaikinio, intelektualaus teatro, kuris netikėtai gali imti žaisti visiems atpažįstamais kasdienybės ir popkultūros įvaizdžiais.
LNDT repertuare matyti didžiulė koprodukcija, turinti pagaliau atverti Didžiąją salę – Kamilės Gudmonaitės „Dalykai, kurių neišdrįsau pasakyti, ir dabar jau per vėlu“. Tai – su Lietuvos nacionaliniu operos ir baleto teatru bei „Operomanija“ pradėtas darbas bendradarbiaujant su kompozitoriumi Dominyku Digimu. Premjera gali būti labai įspūdinga savo masteliu, artima operai, tačiau labai sunku prognozuoti rezultatą, turint mažai informacijos, tad jei domina dramos ir operos samplaikos – sekite naujienas. Premjera numatyta gruodžio 1, 2, 3 d.
P.S.: Nepamirškite vieno dalyko: kai negaunate bilietų į pernelyg populiarų spektaklį, „nenubraukite“ vakaro. Bilietų pardavimo sistemose matyti visi tos dienos renginiai. Atsidarę juos, kad ir nepažįstamų trupių aprašuose galite rasti pažįstamą pavardę, matytą veidą ar intriguojančią temą. Nevyriausybiniai teatrai, trupės ne visuomet gali iš anksto skelbti savo datas, tad kartais visiems reikia pasikliauti laimingais atsitiktinumais.
