Spektaklio kūrybinę komandą sudaro nemažas būrys teatro profesionalų, o jo režisierei Sigitai Pikturnaitei tai jau nebe pirmas edukacinis spektaklis visai šeimai – prieš tris metus Lietuvos rusų dramos teatre ji sukūrė spektaklį apie fiziką „Linksmoji Einšteino laboratorija“. Apie tai, kaip sekėsi kurti spektaklį apie pirmąją pagalbą ir kalbiname jauną režisierę.
– Pradėkime nuo pradžių – kaip kilo mintis kurti spektaklį apie pirmąją pagalbą?
– Idėja kilo visai ne man – ji gimė Lietuvos rusų dramos teatro aktoriui Valentinui Krulikovskui. Šiame teatre prieš tris metus pastačiau edukacinį spektaklį visai šeimai apie fiziką „Linksmoji Einšteino laboratorija“. Valentinas jame nevaidino, tačiau matė ne veną kartą ir jam patiko kaip spektaklyje yra sujungiama edukacija ir šiuolaikinis cirkas. Jis jau senokai nešiojo mintį apie spektaklį vaikams, kuriame būtų kalbama apie pirmąją pagalbą. Tad susitikome, pakalbėjome ir nutarėme imti bei įgyvendinti jo idėją.
– Tai jau nebe pirmas jūsų edukacinis cirko spektaklis – kodėl ir vėl pasirinkote tokią formą?
– Po pirmojo mano edukacinio spektaklio esu tiesiog įsimylėjusi edukacinį teatrą vaikams, nes jis puikiai veikia. Juk teatras yra žaidimas, o vaikai juos mėgsta, tad manau, kad tai yra puiki forma mažiesiems ne tik kalbėti pouliaromis spektaklių temomis – draugystė, meilė, vienišumas, bet ir išmokyti labai praktiškų dalykų. Labiausiai mane džiugina, kai po spektaklio ir iš vaikus atlydėjusių tėvų išgirstu, kad ir jie sužinojo šį tą naujo. Tad edukacinio spektaklio forma dar puiki ir tuo, kad jis būna įdomus ir suaugusiems.
– Spektaklis vadinasi „Ai, skauda“ – ar jame bus pasakojama visiems žinomo daktaro Aiskauda istorija?
-Visiškai ne. Kadangi turėjome tik spektaklio idėją, kad tai bus edukacinis šiuolaikinis cirko spektaklis apie pirmąją pagalbą, nutarėme į pagalbą pasikviesti dramaturgę ir spektaklį sukurti visiškai nuo nulio, nesiremiant jokia kita istorija ar pasaka. Prie spektaklio kūrimo prisijungė net dvi dramaturgės, tai Irena Kunevičiūtė ir Dovilė Katiliūtė. Jos pasiūlė idėją, kad viskas galėtų vykti kaip kompiuterinis žaidimas. Kadangi pati dirbu teatro mokytoja ir matau, kaip vaikai yra paveikti ir veikiami kompiuterinių žaidimų, man ši mintis labai patiko. Visas spektaklio kūrybinis procesas nebuvo lengvas, tačiau tikrai įdomus, jo dramaturgija ir pats spektaklis dėliojosi lygiagrečiai – visa kūrybinė komanda daug diskutavo apie tai ką norime pasakyti, kokias situacijas paliesti, tad aktoriai improvizuodavo kurdami įvairias situacijas, o dramaturgės viską dėliojo į tvarkingą istoriją.
– Su kokiais dar sunkumais ir iššūkiais teko susidurti kuriant spektaklį?
– Kadangi jis yra ir šiuolaikinio cirko, aktoriams teko išmokti tam tikrus triukus. Štai, pavyzdžiui, aktorė Arnolda Noir turėjo nugalėti aukščio baimę ir išmokti vaikščioti kojūkais. Vienos repeticijos metu jau galvojau, kad teks atsisakyti šios minties, bet Arnoda buvo labai užsispyrusi ir nugalėjo save. O štai aktorius Valentinas Krulikovskis specialiai spektakliui ne tik išmoko važinėti riedžiu, tačiau ir įvaldė tam tikrus magijos triukus.
– Kūrybinėje grupėje daug sėkmingų ir individualumu pasižyminčių žmonių. Ar nebuvo sunku su jais dirbti?
– Su Večiaslavu Mickevičiumi dirbame nebe pirmą kartą ir nors dabartinė jo padėtis pasikeitusi, visiems puikiai pažįstamos dainos, kuriomis jis parodijuoja tam tikrus asmenis ar įvykius, dirbti buvo daugiau smagu, o ne sunku. Viačeslavas padėjo aktoriams išmokti tam tikrų spektaklyje naudojamų cirko triukų. Valentinas Krulikovskis, „Muzikinės kaukės“ žvaigždė, bet sutarti pavyksta. Mane labai nustebino jo paprastumas ir draugiškumas, begalinė charizma – spektaklio metu jis talentingai kuria net kelis skirtingus personažus. Marius Stavaris taip pat yra žinomas muzikos kūrėjas, tačiau labai darbštus ir atsakingas. Jam tai pirmas kartas kuriant muziką vaikiškam spektakliui, tad į šį procesą žiūrėjo labai rimtai. Mane tai džiugina. Darbą su žinomais žmonėmis priimu kaip iššūkį, o ne kaip problemą (šypsosi).
– Panašu, kad spektaklyje žiūrovų lauks tikrai daug netikėtumų. Kuo dar nustebinsite?
– Tikrai nesinori išduoti visko, tačiau galiu pasakyti, kad žiūrovai išvys ne tik užburiančios magijos, bet ir kvapą gniaužiančių cirko triukų. Net man repeticijų metu būna neramu stebėti, kaip juos aktoriai atlieka. Aš pati ne itin mėgstu tuos vaikiškus spektaklius, kuriuose yra atpasakojama, pavyzdžiui, Batuoto Katino istorija, kurią vaidina kokia vyresnio amžiaus aktorė su dryžuotu triko. Labai norisi laužyti šią nusistovėjusią tradiciją.
Kadangi pas mus teatre už nugaros nestovi joks meno vadovas ir nesako ką ir kaip turėčiau daryti, turiu visišką kūrybinę laisvę. Tad „Ai, skauda“ tikrai bus ne visai tradicinis vaikiškas spektaklis, pradedant netikėtais dailininkės Barboros Skaburskės kurtais aktorių kostiumais ir baigiant kompozitoriaus Mariaus Stavario muzika. Labai džiaugiuosi, kad pavyko jį prikalbinti dirbti drauge – pernai šis kompozitorius už savo muziką Vido Bareikio spektakliui „Hamletas“ buvo nominuotas Auksiniam scenos kryžiui.
– Sakote, spektaklyje bus triukų – gal teko susidurti su kokiomis traumomis repeticijų metu?
– Laimei ne, nors repeticijų metu kartais tikrai vaikštome plonu ledu. Kuriant spektaklį norėjosi išlaikyti cirko ir edukacijos apie pirmąją pagalbą balansą. Nenorėjome užsižaisti vien su cirku. Manau mums tai puikiai pavyko. Rinkomės iš kelių dažniausiai buityje ir kasdienybėje pasitaikančių nelaimių. Spektaklyje jos yra įpintos į nuoseklią istoriją, tad viskas vyksta be specialaus moralizavimo ar mokymo.
– Ką žiūrovas išsineš iš spektaklio? Sužinos, kaip daryti dirbtinį kvėpavimą, tvarstyt žaizdas, o gal dovanų gaus ir tvarsčių?
– Dirbtino kvėpavimo tikrai nemokinsime, tačiau po spektaklio žiūrovai išsineš žinias kaip suteikti pirmąją pagalbą tam tikrose situacijose.
